Alaus barai ir jų specifinė klientūra tapo Panevėžio infrastruktūros dalimi ir vizitine miesto kortele J. Basanavičiaus gatve atvykstantiems svečiams. Aukštaitijos sostinėje suskaičiuojama apie 50 alaus barų, kurių klientų išvaizda daug pasako apie jų gyvenimo būdą. Ar iš tiesų Savivaldybė bejėgė riboti girdyklų skaičių? Parduotuvė.
Nuo kitų metų gegužės verslininkai alaus barus ar alkoholio parduotuves daugiabučiuose galės atidaryti tik gavę daugumos gyventojų sutikimą. Bendrijos valdyba žodžio nebeturės. U. Mikaliūno nuotr.
Miestas lenkia kaimą
Prieš penkerius metus Kūčių pusryčius nuolatiniams Miežiškių alaus baro lankytojams jame surengęs vietos klebonas Rimantas Visockis šiemet nebegalėtų su parapijiečiais susėsti prie stalo tokioje aplinkoje. Seniūnijoje veikęs vienintelis alaus baras uždarytas. Miežiškių seniūnija iš 12 Panevėžio rajone esančių seniūnijų yra vienintelė, kurioje nėra aludės.
Buvę jos klientai buriasi nuošaliau nuo pagrindinės kaimo gatvės seniūnijos įrengtoje pavėsinėje. Ją puošia vietinio medžio meistro išdrožta nelabojo kaukė.
„Turime Angelų slėnį, gal ir nelabųjų sukursime“, – juokauja Miežiškių seniūnas Albinas Jacevičius.
Daugumoje seniūnijų veikia po vieną ar dvi, kai kuriose – po tris aludes. Jose mielai laiką leidžia tam tikra dalis kaimiečių. Panevėžio rajono savivaldybės Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus vedėja Aldona Čiegytė sako, kad iš gyventojų negauta skundų dėl alaus barų.
Raguvos seniūnas Juozas Skorulskis patikino, kad visai šalia seniūnijos įkurtas alaus baras jiems nekelia galvos skausmo. Ramygalos seniūnas Valdas Chirv pasakojo nerimavęs, kai alaus baras iš miestelio autobusų stoties buvo perkeltas į jo centrą. Tačiau netrukus nusiramino. Mat baro lankytojai linksminasi tik jo teritorijoje.
Pagal viešojo maitinimo įstaigų, žmonių pašaipiai vadinamų girdyklomis, skaičių rajonui toli iki Panevėžio miesto. Rajone licencijos išduotos 18 alaus barų, o kompaktiškame Panevėžyje jų yra apie 50.
Vien miesto arterija vadinamoje J. Basanavičiaus gatvėje yra penki alaus barai. Tiesa, kai kurie iš jų pavadinti alaus barais-kavinėmis, tačiau čia kvepia toli gražu ne kava.
Jeigu nėra skundo, nieko negali
Miesto Savivaldybė neretai sulaukia gyventojų skundų dėl alaus barų lankytojų keliamo triukšmo ar kitų nepatogumų.
Panevėžio visuomenės sveikatos centras Savivaldybei neseniai persiuntė vienos Smėlynės g. 49-ojo namo gyventojos pretenziją. Moteris skundėsi, kad po jos butu esančio alaus baro lankytojai lauke nuolat traukia dūmą, todėl ji negali atidaryti nei lango, nei balkono durų.
Tačiau skundžiasi toli gražu ne visi gyventojai, kuriems aludžių klientai gadina nervus, o jų elgesys bado akis.
„Vasarą atidariusi langą nuo pat ryto esu priversta klausytis girtų alaus baro klientų dainų. Jie šlitinėja po gatvę, keikiasi, prigula autobusų stotelėje. Ir visai tai vyksta J. Basanavičiaus gatvėje. Man nesuprantama, kodėl miesto valdžia leidžia steigti tokias įstaigas miesto centre“, – guodėsi viena šios gatvės gyventoja.
Panevėžio savivaldybės Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Šlivinskienė tvirtina, kad gavus gyventojų skundą galima riboti alaus baro darbo laiką, išimtiniais atvejais – sustabdyti licenciją.
Darbo laikas yra apribotas ne vienai tokiai įstaigai. Dažniausiai leidžiama ją atidaryti ne anksčiau kaip nuo 8 valandos, o uždaryti privalo ne vėliau kaip 22 valandą.
Pasak K. Šlivinskienės, kai kurie verslininkai randa išeitį, kaip apeiti darbo laiko ribojimą. Jie perregistruoja įmonę – ją kitaip pavadina – ir dirba kaip dirbę toje pačioje vietoje sau patogiu laiku. Vyriausiosios specialistės teigimu, tokių pavyzdžių Panevėžyje ne vienas.
Jeigu gyventojai nesiskundžia, Savivaldybei nėra pagrindo reguliuoti aludžių darbo laiko ar imtis kitokių sankcijų. Įmonės dažniausiai įsigyja licenciją prekiauti alumi visą parą, nes kaina nesiskiria. Jų savininkai patys gali nusistatyti darbo laiką. Kadangi nuolatiniai aludžių lankytojai pabunda anksti, barai dirba ir nuo 6 valandos.
Surištos rankos?
Paklausta, ar Savivaldybė gali riboti naujų alaus barų steigimą, neleisti juos atidaryti tam tikrose miesto vietose, K. Šlivinskienė atsakė, kad iš esmės ne.
„Jeigu tam neprieštarauja gyventojai, visuomeninės organizacijos, policija, mes negalime neleisti atidaryti alaus baro“, – „Sekundei“ teigė specialistė.
Norintieji atidaryti vadinamąją girdyklą daugiabutyje turi bent jau gauti namo bendrijos susirinkime priimtą ar patalpų savininkų daugumos sutikimą. O įsteigti prekybos alkoholiu vietą savo privačiose valdose nereikia net artimiausių kaimynų sutikimo, nesvarbu, kad namus skiria tik keli metrai.
Pakanka gyvenamųjų patalpų, kur bus baras, statusą pakeisti į komercinės paskirties, gauti Panevėžio maisto ir veterinarijos tarnybos leidimą bei nusipirkti licenciją.
„Savivaldybė negali kelti jokių papildomų sąlygų. Tuo klausimu yra visiškai surištos rankos. Čia negalima jokia saviveikla“, – paklausta, ar Savivaldybėje niekada nebuvo svarstoma galimybė nustatyti tam tikras vietas, kuriose būtų draudžiama steigti alaus barus ar prekybos alkoholiu vietas, tvirtino specialistė.
Didesni saugikliai daugiabučiams
Prekyba alkoholiu reglamentuojantis Alkoholio kontrolės įstatymas yra vienas labiausiai taisomų. Neseniai Seimas priėmė naujas Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas. Kaip teigiama, jos daugiabučių gyventojams suteiks didesnes teises spręsti, būti ar ne jų namuose alkoholio prekybos vietoms.
Nuo kitų metų gegužės verslininkai, norintys daugiabučiuose įrengti alkoholio parduotuvę ar viešojo maitinimo įmonę, kurioje būtų prekiaujama svaigiaisiais gėrimais, privalės gauti daugumos namo gyventojų sutikimą. Gyventojai galės nurodyti baro pageidaujamą darbo laiką.
Kaip žinia, iki šiol daugiabučiuose verslininkai galėjo alkoholiu prekiauti, kai gaudavo namo bendrijos valdybos susirinkimo arba patalpų savininkų daugumos sutikimą.
Reikia tik noro
Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės pavaduotojas Antanas Matulas teigia, kad savivaldybėms nėra surištos rankos. Pasak politiko, jos gali riboti pardavimo laiką ir vietą, jeigu to prašo policija ar gyventojai.
„Dabar susiklosčiusi keista situacija. Įstatymai visiems vienodi, bet vienos savivaldybės yra išdavusios dvigubai daugiau leidimų prekiauti alkoholiu nei kitos. Tai rodo, kad vieni miestai ir rajonai naudojasi teise riboti tokias prekybos vietas, o kiti ne“, – kalbėjo parlamentaras.
A. Matulas kaip geruosius pavyzdžius minėjo Radviliškio rajono ir Kauno savivaldybes. O Panevėžys, pasak seimūno, lyderiauja pagal alkoholio pardavimo vietas.
Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento direktoriaus pavaduotoja Gražina Belian taip pat tikino, kad savivaldybės turi teisę spręsti, kiek mieste ar rajone gali būti prekybos alkoholiu vietų ir kur jos gali būti.
Jos teigimu, savivaldybių tarybos, nenurodžiusios jokių motyvų, negali uždrausti verslininkams atidaryti alaus baro ar alkoholio parduotuvės. Tačiau jos, atsižvelgdamos į gyventojų, bendrijų, visuomeninių organizacijų, policijos komisariatų raštu pateiktus motyvuotus prašymus, gali neišduoti licencijų.
„Savivaldybės gali pačios imtis iniciatyvos paklausti gyventojų ir atitinkamų organizacijų, institucijų nuomonės. Juk žmonės gali net nežinoti, kad kas nors jų kaimynystėje steigia prekybos alkoholiu vietą. Tikrai atsiras kovotojų už blaivybę. Savivaldybės turi galių, tik reikia noro“, – „Sekundei“ tvirtino G. Belian.
Inga SMALSKIENĖ
