Gyventojai renkasi investuoti į būstą regionuose dėl mažesnės kainos ir didesnės pasiūlos nuomai.
Neseniai „Žinių radijui“ NT investuotojas Deividas Ridikas pasakojo, kad į NT investuoja Utenoje. Jis pirmąjį NT objektą Utenoje įsigijo 2013 metais.
„Tai buvo bankrutuojantis laikraštis, patalpas rekonstravau, perstačiau, buvo suformuoti 4 objektai, kuriuos iki šiol nuomoju. Po to nusipirkau butų nuomai. Paskutinis mano investicinis objektas – niekam nereikalinga kavinė miesto centre. Suremontavau ir išnuomojau ją kaip komercines patalpas. Panašių objektų ieškau nuolat, tačiau man svarbi ne NT kaina, bet nuomos grąža.
Utenoje statomi nauji namai, o butų trūksta. Jų nėra nei nuomai, nei pirkimui, todėl susidaro vakuumas, kuris kelia kainas. Pavyzdžiui, butą Utenoje nusipirkau 2016 metais, dabar toje pačioje laiptinėje kaimynai parduoda savąjį, tačiau kaina skiriasi dvigubai. Panaši situacija ir kituose miestuose, Marijampolėje, Tauragėje, Panevėžyje“, – komentavo D. Ridikas.
Jis pastebėjo, kad daugelis NT specialistų kalba tik apie būstus didmiesčiuose.
„Tačiau nuomos grąža daug didesnė kaip tik mažesniuose miestuose. Čia glaudesnė bendruomenė, per kurią ir randu būstus, daugelis pardavėjų reklamuojasi laikraščiuose, ten deda skelbimus. Utenoje yra trys NT agentūros, bet žmonės vis tiek labiau pasitiki laikraščiais“, – pastebėjo D. Ridikas.
Jis pasakojo, kad stengiasi pirkti kuo blogesnės kokybės butą ir iš karto imasi jo kapitalinio remonto.
„Žmonės nori gyventi gražiuose butuose, kokių Utenoje beveik nėra. Pavyzdžiui, pirmasis butas kurį nupirkau kainavo 14 tūkst. eurų, o išnuomotas jis buvo už 80 eurų. investavau į šį butą 6 tūkst. ir išnuomojau už 180 eurų, dvigubai brangiau.
O norinčių nuomotis yra daug. Pavyzdžiui, įdėkite skelbimą į „Facebook“ grupę, kad nuomojate butą Utenoje. Per 5 val. sulauksite 20 skambučių“, – skaičiavo D. Ridikas.
Kiek kainuoja būstas regionuose?
Portalas tv3.lt būsto nuomosi ir pardavimo skelbimų tinklapyje patikrino, kiek kainuoja butai Utenoje, Marijampolėje ir Tauragėje.
Pavyzdžiui, Utenoje, miesto centre 2 kambarių butą galima įsigyti už 30 tūkst. eurų. Butas beveik 40 kvadratinių metrų ploto, parduodamas su baldais ir buitine technika.
Tačiau naujos statybos butai Utenoje kur kas brangesni. Štai per 2 aukštus išsidėstęs 3 kambarių butas kainuoja 149 tūkst. eurų. Daugiabutis 2009 metų statybos.
Marijampolėje vieno kambario studijos tipo butą miesto centre galima įsigyti už 20 tūkst. eurų. Butas senos statybos, tačiau jame neseniai atliktas remontas. Buto plotas – 24 kvadratiniai metrai.
Tuo metu 2022 metais rekonstruotame daugiabutyje, 3 kambarių butas su daline apdaila gali atsieiti 160 tūkst. eurų. Butas plotas beveik 85 kvadratiniai metrai.
Tauragėje vieno kambario butas kainuoja 27 tūkst. eurų. Butas vieno kambario, senos statybos, parduodamas su baldais ir buitine technika.
Tuo metu brangiausiai butas Tauragėje atsieitų 75 tūkst. eurų. Butas po kapitalinio remonto, 3 kambarių, 65 kvadratinių metrų ploto.
Statybų savikaina viršija pardavimo kainą
Įmonės „Real data“ vadovas, NT ekspertas Arnoldas Antanavičius pastebėjo, kad mažesniuose mietuose iki karo Ukrainoje NT rinka buvo tikrai aktyvi.
„Mažesniuose mietuose buvo rekonstruojami seni būstai arba netgi ir vystomi nauji projektai. Tačiau perkamoji galia tokiuose mietuose yra gana ribota. Žmonės uždirba mažesnius atlyginimus, todėl ribotas kiekis pirkėjų gali gauti banko paskolas ir įsigyti naujos statybos būstą, kuris yra brangus.
Po karo pabrango statybos savikaina, kai kurie projektai regionuose sustojo, nes regionuose savikaina pradėjo viršyti potencialiai galimą gauti kainą“, – skaičiavo NT ekspertas.
Anot jo, regionai gana perspektyvi rinka, nes ne visi renkasi gyventi didmiesčiuose.
„Yra žmonių, kurie nori gyventi mažesniuose miestuose, juos gerai pažįsta ir ten jų komforto zona. Kiti perka kelis butus, juos nuomoja ar tiesiog apsaugo grynuosius pinigus nuo nuvertėjimo, įsigiję NT. Tokie žmonės tiki mažų miestų perspektyva, todėl ten ir investuoja. Be to, jiems patogiau ten esančius būstus ir administruoti, nuomoti.
Tačiau vargu, ar verta didmiesčių gyventojams, pavyzdžiui, vilniečiams investuoti į NT regionuose. Didesnė grąža mažesniuose miestuose turi ir didesnę riziką. Kartais tokių būstų likvidumas yra mažesnis, jeigu reikės parduoti ten esantį NT, ne visada pavyks tai padaryti greitai. Norint greičiau parduoti, gali tekti mažinti kainą. Taip pat gali būti ir prastovų, jeigu nuomos rinka ne visada bus aktyvi“, – vardijo A. Antanavičius.
NT vystytojams vykti į regionus per brangu ir sudėtinga
Lietuvos nekilnojamo turto plėtros asociacijos (LNTPA) prezidentas Mindaugas Statulevičius sakė, kad vystytojai mato perspektyvą regionuose, tačiau ten pradėti vykdyti statybų nesiryžta.
„Statybos kaštai yra vienodi tiek Vilniuje, tiek Naujojoje Akmenėje ar Kazlų Rūdoje. Tačiau grąža ir NT likvidumas yra skirtingas. Todėl plėtotojai nenori rizikuoti, tikimybė daug didesnė, kad jų projekto regione nenupirks arba jį teks ilgiau pardavinėti.
Kol dar didmiesčių rinkos aktyvios, plėtotojai rinksis didžiuosius miestus. Pradėti naują objektą yra iššūkis. Reikia visą komandą, techniką perkelti į kitą regioną, surasti, kur gyvens darbuotojai, atsivežti medžiagas. Kol kas vystytojai nesiryš vystyti plėtros dėl per didelės rizikos“, – sakė NT vystytojų atstovas.
Užtat pasak jo, į regionus investuoja gamybos įmonės, jos atsidaro gamyklas, kuria darbo vietas.
„Įmonės kartais pačios stato būstus, skirtus darbuotojams gyventi. Tačiau tokie atvejai kol kas yra pavieniai“, – teigė M. Statulevičius.
Gyventojai kelsis į priemiesčius
Tuo metu „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas sakė, kad šiuo metu plėsis didžiųjų miestų priemiesčiai.
„Nuotolinis darbas niekur nedings, žmonėms nereikės kiekvieną dieną važiuoti į darbą, o mokyklas ar darželius bus galima rinktis vietinius, esančius rajonuose. Pavyzdžiui, vienas populiaresnių miestų yra Molėtai, neseniai ten buvo atidarytas ir didelis fabrikas. Todėl žmonės ten gali ne tik gyventi, bet ir dirbti.
Kuo valstybė turtingesnė, tuo mažesni miesteliai tampa patrauklesni. Sovietmečiu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais visi norėjo gyventi sostinėje, Vilniuje. Tačiau bendram pajamų lygiui augant, nebėra didelio skirtumo, kur gyventi. Atlyginimai didmiesčiuose ir mažesniuose miestuose panašūs. Tačiau būstas ar transporto išlaidos dažnai regionuose, mažesnės“, – pastebėjo Ž. Mauricas.
Tačiau pasak ekonomisto, žmonės vis tiek norės, kad šalia būtų didelis miestas.
„Augs tokie nedideli miestai, kaip Trakai, Molėtai, Palanga. Vieni miestai gyventojus žavi įspūdingu kraštovaizdžiu, o kiti perspektyva susirasti darbą, pavyzdžiui, Naujoji Akmenė.
Be to, į regionus kelsis ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai iš trečiųjų šalių. Panašiai buvo ir Anglijoje, ten į mažesnius miestus važiavo gyventi ir dirbti žmonės iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių. Atvykėliams nebuvo problemos gyventi mažame mieste, bet į jį pasikviesti britą buvo beveik neįmanoma“, – komentavo Ž. Mauricas.
