Sunku būtų įsivaizduoti žmogų, kuris savo gyvenime nebūtų patyręs sunkumų ar netekčių. Atrodo, problemos yra tas būtinas priedas, kurį visi gauname „nemokamai“ vos tik pradedame džiaugtis didžiuoju gyvenimo stebuklu.
Šias „dovanėles“ priimame labai skirtingai. Vieni pasiraitoja rankoves, įveikia savo sunkumus, vėl atgauna prarastą pusiausvyrą ir tampa stipresni bei išmintingesni. Kiti, deja, palūžta ir kartais taip ir nesugeba atleisti sau, Dievui ar Pasauliui ir toliau mėgautis gyvenimu.
Šį žmogui būdingą gebėjimą augti ir žiūrėti į ateitį optimistiškai, kad ir kokias nesėkmes tektų patirti, psichologai pavadino psichiniu atsparumu. Kokiomis savybėmis pasižymi atsparūs žmonės? Ar jį galima išugdyti, sustiprinti? Kodėl vieni žmonės labiau atsparūs nei kiti? Šio straipsnio tikslas – padėti jums ieškoti atsakymų į šiuos nelengvus klausimus.
Atsparieji
Atsparumas man primena kiekvieno žmogaus turimą imunitetą. Vienų jis stipresnis, kitų silpnesnis. Kartais imunitetas nusilpsta ir mes susergame, o pasveikę jau tampame atsparesni. Psichinio atsparumo fenomeną tyrinėję mokslininkai pritaria: ne problemų stoka, bet būtent įveiktos stresinės situacijos iš tiesų padeda žmogui tapti stipresniam ateityje.
Deja, panašiai, kaip ir susirgus, kai kurie sunkumų užklupti žmonės nebesugeba atsigauti ir palūžta, nes jų atsparumas stresui labai mažas. Įvairiose pasaulio šalyse daugiau nei 30 metų buvo stebimi ypač nepalankiomis sąlygomis gimę ir augę vaikai. Daugeliui jų nuolat teko kęsti skurdą, badą ir žalojantį asocialių tėvų elgesį. Kiti augo nuolatinių karo konfliktų zonoje ir jų gyvybei daug kartų grėsė pavojus.
Nedidelė dalis šių vaikų, visgi, sugebėjo pasinaudoti kitų suaugusiųjų pagalba ir užaugti sveikais ir pilnaverčiais žmonėmis. Be abejonės, šie vaikai pasižymėjo išskirtiniu atsparumu ir jiems pasisekė, kad šalia buvo žmonės, galėję pavaduoti tėvus.
Tačiau atsparieji turėjo ir tam tikrų įgimtų savybių, kurios padėjo išsireikalauti iš pasaulio tai, ko labiausiai reikėjo. Jau nuo kūdikystės atsparieji pasižymėjo lengvu charakteriu, išskirtiniu socialumu, aktyvumu ir gebėjimu užsitarnauti aplinkinių simpatijas.
Iš kitos pusės, dar daugiau randama pavyzdžių, kai ne tokios jau didelės bėdos priverčia žmones nuleisti rankas ar net sąmoningai pasirinkti mirtį kaip pabėgimo nuo problemų būdą. Ir tuo mūsų šalis garsėja jau nuo seno, ne ką mažiau kaip ir krepšinio pergalėmis.
Tačiau atsparumą taip pat galima stiprinti jau nuo ankstyvos vaikystės arba tiesiog mokytis būti atspariam, kol nelaimės dar neužgriuvo. Turtingesnėse šalyse jau seniai vykdomos atsparumo ugdymo programos: mokytojai, tėvai yra apmokomi, kaip skatinti atsparų vaikų elgesį, pakliuvus į stresines situacijas.
Tai, ar jūs susidorosite su užgriuvusiomis negandomis, priklauso nuo keleto dalykų: patiriamų sunkumų kiekio, stiprumo ir to, kaip ilgai jums tenka juos kęsti, bei nuo jūsų pačių atsparumo. Laikas būtų patikslinti, kokiomis savybėmis pasižymi stresui atsparūs žmonės, kuriuos šiame straipsnyje tiesiog vadinu atspariaisiais.
Mokslininkai, daugelį metų tyrinėję įvairias nelaimes išgyvenusius žmones nustatė, kad atsparūs asmenys pasižymi tam tikromis savybėmis, kurių dauguma visgi priklauso nuo asmeninio pasirinkimo, gebėjimo mokytis ir tikrai nėra kažkokia nepasiekiama likimo ir prigimties apdovanotųjų privilegija. Toliau apžvelgsiu svarbiausius atspariųjų įgūdžius ir savybes.
Smalsumas
Atsparūs žmonės geba išlaikyti vaikams būdingą domėjimąsi pasauliu, užduodami klausimus: „Kas pasikeitė?“, „O kas, jeigu padaryčiau taip?“, „Kas čia galėtų būti man įdomu, naudinga?“, ir būdami atviri netikėčiausiems atsakymams bei atradimams. Gavę atsakymus, jie leidžia sau išbandyti, eksperimentuoti, netgi suklysti ar susižeisti, tačiau tai nesustabdo jų nuo tolesnių klausimų ar tyrinėjimų. Kad ir kur būtų, atsparieji sugeba rasti naujų, juos dominančių ir praturtinančių dalykų.
Mokymasis iš patirties
Atsparieji greitai pasimoko iš to, kas jiems ką tik nutiko. Jie geba savęs paklausti: „Ko tai mane moko? Ką aš padariau, kad man taip nutiko?
Ką aš darysiu kitaip, kai kitą kartą susidursiu su šia problema?“ Jie žino, kaip gedėti ir paleisti dalykus, kurie baigėsi arba kurių negali kontroliuoti. Sugeba būti dėkingi už gerus dalykus, kurie jiems nutinka, netgi bloguose dalykuose įžvelgia kažką pozityvaus ar pamokančio. Gerda buvo eilinė namų šeimininkė iki to lemtingo vakaro, kai atsitiktinai sužinojo apie savo vyro neištikimybę.
Šis faktas ją taip sukrėtė, kad moteris nieko nelaukusi užsirašė į kompiuterinio raštingumo kursus, o netrukus po to įsidarbino. Nauja veikla jai suteikė iki tol trūkusio pasitikėjimo, savarankiškumo, jos pažįstamų ratas gerokai prasiplėtė. Naujas darbas įpareigojo Gerdą pasirūpinti ir savo išvaizda. Nauji pokyčiai neliko nepastebėti ir neįvertinti Gerdos vyro. Jų santykiai pradėjo sparčiai taisytis.
„Galėjau apšaukti vyrą šunsnukiu, trenkti durimis ir išeiti, tačiau aš pasirinkau kovoti ir laimėti. Tai, kas nutiko, dabar man atrodo vienas geriausių dalykų, išmokiusių ieškoti priežasčių ir atsakymų savyje, įsiklausyti į savo poreikius, išdrįsti surizikuoti ir keistis“, – teigia moteris.
Prisitaikymas
Tai gebėjimas būti lanksčiam ir greitai bei kūrybiškai reaguoti į pasikeitusias aplinkybes. Prisitaikantys žmonės gali sau leisti būti stipriems ir švelniems, ramiems ir jausmingiems, rimtiems ir žaismingiems kada jiems to reikia. Prisitaikymas taip pat yra neprisirišimas prie įprastų vaidmenų ar aplinkybių, kai nestovima ir neverkiama prie uždarytų durų, o aktyviai ieškoma, kaip patekti ten, kur reikia.
Praradęs darbą toks žmogus ieškos ne tik panašaus, bet ir tokio, kuris šiuo metu paklausus, reikalingas, net jei tam ir reikės papildomai mokytis, keisti kvalifikaciją. Prisitaikyti atspariesiems padeda ir geras humoro jausmas. Ištikus nesėkmei, kilusią įtampą jie įveikia juokaudami, ne beviltiškai pykdami ir bambėdami.
Pasitikėjimas
Atspariems žmonėms pasitikėjimas savimi padeda nekaltinti savęs, kai užklumpa nesėkmė, o sėkmę vertinti kaip savo asmeninį nuopelną, ne vien Fortūnos malonę. Jie natūraliai priima tiek komplimentus, tiek teisingą kritiką, o visokius įžeidimus tiesiog praleidžia pro ausis kaip nevertus dėmesio.
Pasitikėjimas savimi taip pat leidžia veikti nelaukiant aplinkinių pritarimo, pasitikint savo patirtimi bei nuojauta. Jie gerbia ir save, ir kitą, todėl ieško abiem pusėms parankių sprendimų, nelipa kitiems per galvas ir nežemina, siekdami asmeninės naudos ar išsigelbėjimo. Patricija buvo atleista iš darbo labai netikėtai, kada buvo nuspręsta mažinti etatų skaičių. Ji buvo viena iš 400 atleistų darbuotojų.
Patricija taip supyko dėl tokio jos atžvilgiu neteisingo sprendimo, kad nieko nelaukusi nuėjo pas firmos vadovą ir pareiškė esanti viena geriausių jo darbuotojų, todėl ją atleisti būtų neteisinga ir nenaudinga firmai.
Direktorius Patricijos asmeniškai nepažinojo, tačiau jos pasitikėjimas padarė jam įspūdį. Jai buvo pasiūlyta dalyvauti ruošiant metinę firmos ataskaitą, kas nebuvo susiję su Patricijos iki tol turėta kompetencija. Ji puikiai susitvarkė su užduotimi ir gavo naują darbo pasiūlymą.
Parengė psichologė Aušra Šūmakarienė
