Iš pradžių – paprasčiausias klausimas: Jūs esate transformacijos programų treneris. Gal galite mums paprastai paaiškinti, kas tai yra? Kas tai per veikla?
Žmogus pas mane ateina ir sako: aš noriu pasiekti tam tikrą tikslą – noriu tokio gyvenimo, darbo, gyventi tam tikroje šalyje, bet jis pats tuo kol kas netiki. Tačiau tai nėra svarbu, svarbu tik tai, kur yra nukreipiama jo energija. Pavyzdžiui, žmogus mėgsta žvejoti ar vaikščioti į ledo ritulio varžybas, nes dėl tam tikrų priežasčių jis mano, kad tai yra madinga arba atrodo teisinga. Jis vaikšto, tačiau kuo daugiau tai daro, tuo mažiau jam lieka gyvenimo – jis turi mažiau jėgų, o energija vienaip ar kitaip pulsuoja, ji leidžia apie save žinoti. Taigi, žmogus pas mane ateina, kaip tai beatrodytų juokingai, kad aš jam padėčiau tą energiją nukreipti teisingai. Jam tai padaryti trukdo daugybė baimių – žmonos nuomonė, giminaičių nuomonė, kolegų nuomonė. Jis nori eiti tam tikra kryptimi, bet daugybė abejonių jį stabdo.
Žmogus ateina ir sako: „Aš noriu ten.“ Aš pradedu su juo kalbėtis. Jis sako, pavyzdžiui, kad būtų neblogai tapti gaisrininku, bet matyti, kad jis nėra gaisrininkas. Jam to nereikia. Pradedu su juo dirbti, kol galiausiai mes kartu pasiekiame esmę – jis ne gaisrininkas, o, pavyzdžiui, vadybininkas. Ir tada jis sėda į lėktuvą – programa yra kaip skrydis. Mes žingsnis po žingsnio sujungiame jį su tais momentais, kurių jis stengiasi nematyti, nes jis, pavyzdžiui, bando pabėgti nuo savo baimių ir jų nematyti. Aš padedu pamatyti, kaip tą baimę galima pereiti ir pateikti ten, kur jis nori iš tikrųjų. Ir jis ten pamažu juda.
Taigi, jei žmogus užsibrėžė tam tikrą tikslą, anksčiau ar vėliau jis gali pasiekti bet kurį tikslą?
Žinot, galima gyventi, o galima išgyventi. Tai irgi yra gyvenimas, tačiau labai dažnai žmogaus sveikatos problemos yra susijusios būtent su šiuo klausimu – mažėja energijos kiekis, silpsta imunitetas. Organizmas parodo, jei žmogus daro ne visai tai, ką turėtų daryti, bet iš tikro žmogus gali pasiekti bet ką.
Ar Jūsų gyvenime buvo tokia pati istorija? Ar visada galvojote, kad darote tai, ką turėtumėte? Kaip Jūs nusprendėte pradėti tokią veiklą?
Tai – pats sunkiausias klausimas. Kaip ir bet kuriam žmogui, man per savo gyvenimą teko pereiti tam tikras krizes. Tačiau vienaip ar kitaip, kuo aš beužsiimčiau, per savo gyvenimą aš jau senokai užsiimu šia veikla. Kai aš, pavyzdžiui, labai aktyviai užsiėmiau vadyba, tiesioginiu žmonių valdymu, aš vis tiek dariau tą patį – stengiausi išlaisvinti tikruosius žmonių siekius, arba, kitais žodžiais, aš pildžiau juos energija, sujunginėjau su savo energija, nors tai vadinosi „kompanijos vadovas“.
Jei atvirai, buvo tam tikras momentas, kai aš pradėjau didinti savo kvalifikaciją būtent šia kryptimi, asmeniškai dirbti su žmonėmis ir psichologinėmis transformacinėmis programomis. Aš dėl įdomumo atėjau į seminarą, kurį vedė vienas labiausiai kvalifikuotų ekspertų, vienas iš geriausių specialistų, kuriuos aš mačiau per savo gyvenimą. Jis manęs paklausę, ar aš išdrįsčiau tapti treneriu. Aš sakiau – taip. Tačiau iš tiesų tą akimirką aš tai sakiau šiaip sau, aš tikrai apie tai negalvojau. Aš maniau, kad pasakysiu ir tai užsimirš. Tačiau neužsimiršo. Iš pradžių man tai buvo kaip hobis, bet vėliau tapo pagrindine veikla.
Jums tokia veikla teikia malonumą?
Taip. Žinoma, kartais būna labai sunku. Tačiau aš jaučiuosi savo vietoje.
Ar sutiktumėte, kad pastaruoju metu vis daugėja įvairių tokio pobūdžio programų, seminarų, literatūros? Ar tai reiškia, kad šiuolaikiniame gyvenime žmonės vis dažniau susiduria su tam tikromis problemomis, krizėmis?
Savotiškas šio judėjimo sprogimas įvyko aštuntajame dešimtmetyje. Anksčiau žmonės vaikščiodavo tik pas psichoanalitikus, ir aš jų jokiais būdais neteisiu. Tačiau vėliau atsirado talentingi žmonės, kurie tas pačias problemas, naudodami naujausias technologijas, išmoko spręsti santykinai šešis ar septynis kartus greičiau. Kai kurias problemas, kurios būdavo sprendžiamos metus, galima išspręsti per mėnesį. Taigi įvyko savotiškas sprogimas, ir vietoje individualių konsultacijų pradėta dirbti grupėmis. Anksčiau psichologija labiau orientavosi ties laukimo faktoriumi – žmogus laukdavo, kol kažkas pasikeis. Na, maždaug kaip malda.
Ar daug šiuo metu yra šios srities ekspertų?
Sunku pasakyti. Visi treneriai pretenduoja į tam tikrą išskirtinumą, ir aš anksčiau buvo įsitikinęs, kad bent tam tikrais klausimais aš esu toks vienintelis, bet sutikau viename seminare merginą iš Londono ir ji man pasakė: „O, kaip šaunu, čia tas pats, ką aš jau girdėjau prieš savaitę.“ Tuomet aš viduje susikrimtau. Todėl negaliu pasakyti, kiek yra tokių specialistų. Aš dirbu ne tiek su žmogaus minčių eiga, nors būna ir to, aš dirbu tiesiogiai su jo energija.
O ar yra kažkoks universalus receptas kiekvienam žmogui, kaip jam pasiekti harmoniją ir savo energiją išnaudoti šimtu procentu?
Tam tikras receptas yra, tačiau panaudoti jį gyvenime yra labai sunku. Jis skamba taip – susijungti su savimi, tikėti savimi. Aš manau, kad kiekvienas yra milijoną kartų girdėjęs šias frazes. Tačiau kai bandai jas pritaikyti praktikoje, tampa sudėtinga. Pavyzdžiui, žmogus perskaito kokią nors labai gerą knygą, ir jo galvoje atsiranda informacija, tačiau tik koks vienas iš dešimties tūkstančių žmonių sugeba paimti šią informaciją ir su ja gyventi, ne tik galvoti apie ją, bet su ja gyventi. Kai žmogus ateina į mano programą, mes šią informaciją sujungiame su gyvenimu.
Pavyzdžiui, žmogus pasiėmė knygą, kaip išmokti važiuoti dviračiu ir labai kruopščiai ją studijavo. Na ir jis jau praktiškai yra įsitikinęs, kad jeigu jis atsisės ant dviračio, galės važiuoti. Tačiau kai jis atsisėda, jis krenta nuo dviračio lygiai taip pat, kaip krenta tas, kuris tos knygos neskaitė, na galbūt kiek mažiau. Tai yra pavyzdys, kaip suvokimas apie tai, kaip reikia važiuoti dviračiu ir realus važiavimas dviračiu skiriasi. Žmogus gali patekti į iliuziją, kad jeigu jis perskaitė, jis jau tai moka daryti.
Tai ko gi dar reikia tokiu atveju? Jam reikia patikėti tuo, kad jis gali tai padaryti?
Taip, iš dalies. Tačiau svarbiausia – ne tai. Be jokios abejonės reikia tikėti, tačiau svarbiausia – veikti. Tiesiog imti ir sėstis ant to dviračio. Sėsti ant dviračio ir kristi.
Ir nekreipti dėmesio į klaidas?
Ar kreipti dėmesį į klaidas, ar nekreipti, svarbiausia – veikti. Štai aš atsisėdau ant dviračio ir nukritau. Dabar aš einu ir galvoju, kaip man nenukristi kitą kartą. Tačiau sugrįžęs aš tikriausiai nukrisiu ir vėl. Aš galiu galvoti ir vėl bandyti, galvoti ir vėl bandyti. Taip žmogus gali pakibti šiame galvojime – jis paskęsta ne gyvenime, o mąstymuose apie gyvenimą. Ir tai labai stipriai naikina laiką. Jis gali tikėti, gali netikėti, gali kreipti dėmesį į klaidas, gali nekreipti, tačiau jeigu jis veiks, kažką darys, galiausiai jis pasieks rezultatą.
Jurijus Micharevas (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Turtingieji irgi verkia
Kokie pas Jus ateina žmonės? Ar yra tam tikras statistinis žmogaus tipas?
Jie visi yra skirtingi. Net ir pagal amžių – nuo 22 iki 60 metų. Yra ir tam tikra socialinė grupė – vienaip ar kitaip su verslu susiję žmonės, žmonės su aktyvia pozicija. Dažniausiai tai yra ir žmonės, gaunantys didesnes pajamas.
Tai turtingieji irgi verkia?
Žinoma, nors, aišku, ne visi. Reikia suprasti, kad tai yra žmonės su aktyvia pozicija ir jie kitaip reaguoja į nesėkmes. Jie labiau linkę veikti. Galbūt jie dar net nemato krypties, tačiau jau suvokia, kad reikia kuo greičiau veikti. Kitiems krizės periodai gali būti žymiai ilgesni, nes jie tiesiog nieko nedaro.
O gal galėtumėte pateikti kokį nors pas jus atėjusio žmogaus ir jo istorijos pavyzdį?
Be jokios abejonės visi atvejai būna skirtingi, bet galėčiau paminėti vieną pavyzdį. Pas mane atėjo žmogus, kuriam buvo berods 23 metai. Jis dirbo europinio lygio kompanijoje, kuri užsiima alkoholinių gėrimų eksportu ir importu. Jis labai norėjo tapti padalinio vadovu. Tačiau jis netiko pagal formalius reikalavimus – reikėjo būti ne mažiau 30 metų, mokėti kelias užsienio kalbas. Šių reikalavimų jis neatitiko, bet vis tiek labai norėjo.
Ir tokias problemas irgi galima išspręsti?
Galima. Ir jas sprendžiu ne aš. Aš tik padedu žmogui susijungti su savimi ir duodu tam tikrą postūmį. Problemas sprendžia pats asmuo. Ir jis jas išsprendė.
Žmonės mėgsta, kad jais rūpintųsi
O kaip galėtų pasikeisti pasaulis, jei kiekvienas žmogus nuspręstų taip šimtu procentu prisiimti visą atsakomybę už savo gyvenimą. Kaip tai galėtų paveikti politiką, ekonomiką?
Tai yra labai įdomus klausimas. Tokie procesai pridėtų aktyvumo. Didžioji žmonių dalis taip visą gyvenimą ir nugyvena kaip vaikai. Galbūt tai ir atrodo gerai. Mes visi labai mėgstame, kad mumis kažkas rūpintųsi – iš pradžių tai yra tėvai, vėliau mes šį vaidmenį perduodame politikams. Ir mes visi esame įsitikinę, kad šie žmonės turi mumis pasirūpinti. Tačiau ar gerai jie mumis rūpinasi, ar blogai, mes visada esame nepatenkinti. Visą laiką yra pretenzijos. Vaikystėje mes turėjome pretenzijų savo tėvams, o vėliau tai persikelia į politinį ir ekonominį gyvenimą. Ir kada ir kas būtų padaryta, žmonės vis tiek liks nepatenkinti.
Tad kartais problema yra ne politikuose, o pačiuose žmonėse?
Aš tiesiog bandau pažvelgti į Jūsų klausimą apie atsakomybę iš kitos pusės – žmonės privalo prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, o ne numesti tą atsakomybę politikams. Jeigu žmonės šia kryptimi judės aktyviau, visuomenė pradės vystytis dinamiškiau. Kai žmogus prisiima atsakomybę, jis nustoja laukti ir veikia. O kai žmogus turi iliuziją, kad atsakomybė už jo gyvenimą priklauso kažkam kitam, jis sėdi ir laukia, kol juo pasirūpins. Ir vis tiek lieka nepatenkintas.
Čia turbūt kalbama apie tam tikrą žmonių pesimizmą. Tokiu būdu optimizmas yra žmogaus sėkmės ir harmonijos recepto dalis? Ar optimizmas negalėtų sutrukdyti žmogui būti realistiškam, sveikąja to žodžio prasme?
Nesvarbu, ar matai padėtį realistiškai. Svarbu, kad prisiėmei atsakomybę ir nusprendei, kad kažką gausi. Kuomet kažkada seniai žmonės kalbėjo apie raketas, tai kažkam buvo juokinga. Kai buvo kalbama, kad geležis plaukios, visiems irgi tai skambėjo nerealistiškai. Ir jie tuo metu buvo teisūs. Tačiau žmogus nusprendžia, kad kažką padarys ir žingsnis po žingsnio link to juda.
Na o optimizmas yra labai efektyvi tikslo siekimo priemonė. Nors tai ir nereiškia, kad viskuo džiaugtis yra teisinga. Tiek liūdesyje, nusivylime taip pat yra galingas užtaisas, milžiniškas potencialas. Štai, pavyzdžiui, kūrybiškiems žmonėms netgi yra būtina kartais būti tokiose būsenose. Tiesiog svarbu galvoti, kad viskas, kas nutinka, yra įvykiai mano kelyje link to, ko aš siekiu.
Lietuviai – santūresni
Jūs važinėjate po visą pasaulį. Ar galėtumėte išskirti kažką, kuo išsiskiria į Jūsų seminarus ateinantys lietuviai?
Man kartais atrodo, kad iš manęs bando išgauti, kad lietuviai yra uždari. Tačiau jei lietuvių grupę palygintume, pavyzdžiui, su ispanų grupe, galėtume pasakyti, kad lietuviai yra santūresni. Kai aš seminaro pradžioje paklausiu grupės, ar kas nors norėtų kažkuo pasidalinti, dažniausiai nebedarau pauzes, nes žinau, kad tokių veikiausiai neatsiras. Na o štai Ispanijoje iš karto iškyla rankų miškas.
Tad galbūt lietuviams savo tikslų siekti ir trukdo toks užsidarymas savyje?
Žinot, kiekviena savybė turi dvi puses. Pavyzdžiui, tvirtumas galbūt nesuteiks galimybės iš šios medžiagos kažką sulipdyti, tačiau suteiks galimybę ta medžiagą ką nors iškirsti. Galbūt tokios savybės galėtų tapti savotišku trukdžiu, tačiau aš pagalvočiau, kaip aš jas galiu panaudoti naudingai.
Na ir galbūt pabaigoje koks nors trumpas patarimas mūsų skaitytojams?
Turbūt pati juokingiausia frazė – viskas bus gerai. Aš pasakysiu paprastai, norite tikėkite, norite ne, bet Jūs patys nesuvokiate, ką Jūs sugebate. Jūs nesuvokiate, kokias galias turite savyje. Ir kiekvienas turi stebuklingą potencialą susijungti su šiomis galiomis. Aš linkiu visiems bandyti su tomis galiomis susijungti, ir tuomet Jūsų gyvenimuose prasidės stebuklai, tiesiogine to žodžio prasme. Nenoriu pasirodyti romantikas, tačiau taip yra iš tiesų. Žmonės gali daryti neįtikėtinus dalykus, ir aš tai mačiau savo akimis.
Ačiū Jums už pokalbį.
Ačiū Jums.
Taip pat skaitykite:
