Vaikystės svajonių rojus
Patyrusi saldainininkė, vos užmetusi akį į pirkėją, žino, ką jam pasiūlyti – apelsininių, bananinių, obuolinių, braškinių ar medaus karamelės lazdelių, išmoningai suraitytų saulučių, gėlyčių ant pagaliuko, o labiausiai išalkusiems vaikystės prisiminimų siūlo karamelinių gaidelių. Rinktis yra iš ko: į muges Jūratė atsiveža 40–60 rūšių saldainių, nors iš viso yra sukūrusi net 138 skonių karamelių. Ir nuolat vis ieško naujų skonių derinių, naujų formų.
„Visų karamelinių saldainių pagrindas – cukrus ir vanduo. O kad būtų skanu, dedame priedų“, – pasakojo saldainininkė. Tų priedų yra visokių: prastų – sintetinių ir gerų – natūralių. Sintetiniai priedai nėra sveiki, be to, jie gadina saldainius: kol švieži, būna gana skanūs, o po kelių savaičių ir kvapas dingsta, ir skonio nelieka. O saldainių su natūraliais priedais, nors šių kvapas ilgainiui ir išsivadėja, skonis vis tiek išlieka. „Esu labai alergiška, net ne visas uogas galiu valgyti, tad į savo saldainius dedu tik natūralių arba identiškų natūraliems kvapų“, – atviravo moteris.
Tik vienas sintetinis dažiklis – dabar madingos mėlynos spalvos – net vadinamas prakeiktu. Natūraliomis priemonėmis tokios neišgausi, o žmonės kažkodėl mėlynų skanėstų labai nori. Bet Jūratė tokių saldainių mažiems vaikams neparduoda, jiems turi specialių – bananų skonio su beta karotinu ir su saugiais pagaliukais. Jie pagaminti iš ekologiško popieriaus, kuris, įkištas į burną, suminkštėja, tad niekada nesužeis mažylio. Šie pagaliukai pas Jūratę atkeliauja net iš Italijos, bet moteris dar turi smarkiai pasistengti, kad jų gautų.
Popierius, į kurį vyniojamos saldžiosios karamelės, irgi ypatingas – maistinis, todėl saugus. Beje, jis vaškuotas: prie jo nelimpa karamelė, kai ją pakaitina saulutė ir saldainis patęžta. Jei popierius nevaškuotas, saldainis į popierių įsigers, tada grandyk kiek nori – neatlips.
Jūratė teigė saldainių priedų perkanti tik iš patikimų gamintojų. Moteris dėkinga patarėjai iš Maisto ir veterinarijos tarnybos už tai, kad jų rado. Nelegalūs saldainių virėjai tokių įmonių pagamintos produkcijos negali įsigyti, tad dar ir šiandien kermošiuje galima rasti į paprasčiausią popierių suvyniotų saldainių. O Jūratė juokėsi prisiminusi, kad gal kartą prieš dešimt metų Žeimių miestelyje per atlaidus matė į prirašytą sąsiuvinio lapą suvyniotų saldainių – ant jų net buvo atsispaudusios raidės.
„Tokiems pardavėjams norisi į ausį duoti. Tai dėl jų žmonės mano, kad saldainiai – prasčiausia mugės prekė. Tokios kalbos širdį užduoda“, – piktinosi Jūratė ir pridūrė, kad tik legaliai ėmusi dirbti sužinojo, jog per ledinukus galima užsikrėsti baisiomis ligomis. Dabar Jūratė yra viena iš dešimties legalių saldainininkų Lietuvoje. O kiek dar yra nelegalių? Gal keli tūkstančiai.
Paveldėjo iš prosenelės
Pirmą savo gaidelį Jūratė padarė būdama gal ketverių, gal penkerių. Prosenelė – tėvo senelė, kuri šeimoje švelniai buvo vadinama baba, karameles gamino kiekvienai šventei – Kalėdoms, Velykoms. Bet baba mirė, kai Jūratei buvo vos keturiolika, ir šeimoje saldainiai niekam nerūpėjo. Ir Jūratei ilgus metus ne karamelės buvo galvoje. Daugybė babos receptų buvo prarasti. Bet prieš šešiolika metų, kai gyvenimas gerokai aptalžė ir įspeitė į kampą, moteris pagalvojo: „Kodėl gi aš negaliu daryti ledinukų?“
Jūratei teko ilgokai pavargti, kol ji iš atminties prikėlė šio nepaprasto amato paslaptis. „Iš pradžių mano asortimente buvo tik baronkytės ir įvairų ilgių lazdelės. Vėliau pamaniau, kad reikėtų ne tik saldžių, bet ir saldžiarūgščių lazdelių. Nemokėjau jų padaryti, tad pripildavau citrinų rūgšties ant stalo ir lazdeles kočiodavau, kad rūgštis priliptų“, – juokėsi moteris, prisiminusi verslo pradžią.
Ledinukai – ne tas gaminys, kuris padaromas vieną kartą pamačius, ir net turint receptą neišeina, reikia patirties. „Viskas nulipdyta rankomis. Šį gebėjimą lipdyti ir paveldėjau iš prosenelės“, – teigė saldainininkė, kurios gaminiai pažymėti tautinio paveldo ženklu. Jūratė viską daro rankomis, todėl jos saldainiai visada tvirtai laikosi ant pagaliuko ir jis visuomet stovi tiesiai, o ne, pavyzdžiui, gaidelio galvoje ar uodegoje. Tų, kurie lieja ledinukus formose, pagaliukai ne visada būna tiesūs.
Jūratės pasididžiavimas – pusės kilogramo gaidys ir tokio pat svorio rožėmis išpuošta širdis. Tokių niekas kitas nedaro. O man smalsu, kodėl vieni saldainiai – skaidrūs tarsi ledas, o kiti – kaip pienas. Jūratė aiškino, kad tešla – tokia pat, tik tam, kad karamelė apsidrumstų, ji ištampoma, panašiai italai tampo makaronus. Jūratė iš močiutės paveldėjo ir daugiau saldaus verslo paslapčių. „Iki šiol kiekvienos dienos pradžioje stalus dezinfekuoju senoviškai – actu. Taip darė prosenelė, taip darau ir aš. Tai – lyg ritualas: jei kurią dieną užmirštu, visą dieną nesiseka“, – tikino moteris.
Prosenelė sakydavo: „Blogai jautiesi, bloga nuotaika – nedaryk nieko, kas susiję su saldumynais. Kad būtų skanu, turi įdėti ir truputėlį meilės.“ Jūratė saldainius pradėjo gaminti gyvendama Panevėžio rajone, Krekenavoje, kur nutekėjo iš Kauno. „Kai trūkdavo pinigų ir duoną iš parduotuvės imdavau skolon, – prisiminė moteris, atsiduso ir tęsė: – Kai pirmą kartą važiavau parduoti ledinukų, buvo labai gėda, bet viena močiutė man pasakė: „Vaikeli, nesigėdyk jokio darbo. Vogti yra gėda.“ Ir nuo tol ėmiau didžiuotis, kad ką nors moku, o laikui bėgant ėmiau tobulėti.“ Dabar Jūratė svajoja vaikams vesti edukacines programas, kad jie patys nusilipdytų gaidelių, kaip ji kadaise vaikystėje nusilipdydavo pas babą.
Svajonė – labdaros aukcionas
Dar Jūratė svajoja dalyvauti labdaros aukcione. „Esu ne kartą sulaukusi pagalbos, tad norėčiau atsilyginti žmonėms“, – tikino moteris. Jūratė tapo našlaite, nesulaukusi nė dvylikos. Vienai jos sesutei tada tebuvo 7-eri, o jaunėlei – 11 mėnesių. Mama žuvo nuo elektros iškrovos, o tėvas, likęs našlys 34-erių, palūžo. Dvejus metus mergaites augino prosenelė – tėvo senelė. O kai ji mirė, vaikus pasiėmė teta, prosenelės duktė. Tapusi pilnamete, Jūratė persikėlė į tėvo butą, kurį nurodymu iš Maskvos skyrė Kauno valdžia. Jūratės mama dirbo „Kauno baldų“ įmonėje. Ilgus metus ji stovėjo eilėje gauti butą ir jau buvo antra, tačiau jai žuvus įmonės vadovai šeimą išbraukė iš eilės. Tada močiutė – mamos mama – kreipėsi į valdžią Maskvoje, ir šeima gavo trijų kambarių butą.
Mergina tapo tekintoja ir įsidarbino metalo gamykloje. Kartą vadovai priėmė naują mokinį, o šis užmiršo priveržti metalo gabalą. Jūratė juo gavo į galvą. Vos dvidešimties mergina savaitę buvo komos būsenos. Kai atsibudo, ją ėmė kankinti epilepsijos priepuoliai ir ji neteko teisės dirbti su bet kokiais įrenginiais. Ilgai Jūratė bandė slėpti savo negalią ir net buvo įsidarbinusi greitosios pagalbos stotyje. Ofilicialiai buvo sanitarė, bet kai trūkdavo darbuotojų, tekdavo pakeisti felčeres. Ji labai dėkinga už tai, ko ten išmoko: įgytos žinios vėliau mažėlį sūnų išgelbėjo nuo mirties. Greitosios pagalbos stotyje jai labai patiko dirbti, tačiau nepraėjus nė ketveriems metams sunkiai susirgo, o po to jai teko mokytis ne tik vaikščioti, bet ir kalbėti. Sugriuvo ir jos šeima. „Kai vyras pirmąkart prieš mane pakėlė ranką, dovanojau, o kai pakėlė antrąkart, pasiėmiau abu sūnus ir išėjau, – atsiduso moteris ir pridūrė: – Labiausiai gyvenime norėjau darnios šeimos.“
Nelaimė viena nevaikšto
Antras Jūratės sūnus gimė gerokai per aksti. Jam gydytojai nustatė ypač retą genetinį susirgimą. Jei ne Jūratė, sūnelis būtų buvęs dar ir aklas. Ji laiku prisidėjo prie kitų mamų, kovojančių, kad Vilniaus Santariškių ligoninės vaikų akių ligų gydytojams būtų nupirktas lazerinis aparatas. Daugybė juo operuotų per anksti gimusių vaikų galėjo išvysti pasaulį.
Trims žmonėms išgyventi iš moters invalidumo pašalpos buvo neįmanoma. Jūratė vertėsi įvairiais nelegaliais darbais: dirbo parduotuvėse, pažįstamiems padėdavo surengti balius, megzdavo kojines, megztinius, nerdavo kepurėles, važiuodavo į Rygą su maišais parvežti kosmetikos, elektros prietaisų, žodžiu, išėjo visą gatvės verslo mokyklą. Nors visa tai jai nepatiko, apie saldainius irgi negalvojo. Sovietmečiu kažkodėl beveik visi karamelinių saldainių gamintojai buvo girtuokliai. Dabar Jūratė dėkoja kolegei Dianai Žaldarienei, kuri valdžios koridoriuose „pramušė“, kad ši verslo rūšis būtų įteisinta. Po jos žygių visiems kitiems tapo gerokai lengviau.
Juratė ėmėsi karamelių verslo, kai kelias dienas pabuvo nevalgiusi ir net vaikams neturėjo ką duoti. „Kai uždirbau pinigų, pirmiausia nuvažiavau į Kryžių kalną, – atviravo Jūratė. – Ėjau keliais ir iš širdies išsiverkiau. O tada atsistojau ir pasakiau sau: „Kiek mano jėgos leis, visur ir visada gyvensiu sąžiningai.“ Po to karto Jūratę ėmė rečiau kamuoti epilepsijos priepuoliai ir jau penkeri metai, kai jie beveik dingo. Užtat moteris gali didžiuotis nežinanti nė vieno žmogaus, kuris būtų nusivylęs jos saldainiais. Jūratę palaiko antras vyras, su kuriuo gyvena jau dešimt metų. Viena moters svajonė išsipildė – ji turi darnią šeimą. „Pasakoju visa tai ne todėl, kad manęs gailėtumėte, o todėl, kad žinotumėte, jog niekada negalima prarasti vilties“, – tvirtino karamelinių saldainių fėja Jūratė.
Aušrinė Šėmienė
