Šiandien jo, vieno garsiausių visų laikų šalies aktorių, įdomaus žmogaus, miesto garbės piliečio Donato Banionio Panevėžio gatvėse nebesutiksite. Gyvena jis sostinėje ir jau senokai viešėjo Juozo Miltinio dramos teatre.
87-erių metų garbusis Donatas Banionis didelių problemų ir negalių nekamuojamas dabar ramiai gyvena Vilniuje, arčiau sūnaus šeimos. Prieš trejetą metų palaidojęs žmoną Onutę, su kuria kartu nugyveno šešis dešimtmečius, aktorius dažnai pasvarsto, kad vis mažiau lieka jo bendraamžių. O iš savo kartos aktorių, mano, šioje žemėje jis likęs visiškai vienas.
Su bendraamžiais atsisveikino
„Liūdna, bet visi mano metų žmonės, su kuriais teko dirbti teatre ar kine, jau iškeliavo. Visi jie dabar tik prisiminimuose“, – gyvenimo ir mirties klausimais aktorius kalba ramiai ir tos temos visai nesureikšmina: kas gimė, tas ir mirs, – sako jis.
Aktorius stebėjosi, ką jis įdomaus galėtų pasakoti netikėtai užklupusiai „Panevėžio balso“ korespondentei. Tikino, jog niekur pastaraisiais metais nevaidino, nieko naujo nenuveikė, nesukūrė. Nors prisipažino – buvo kviestas ir Sankt Peterburgo, ir Minsko režisierių, bet persigalvojo, liko namuose.
D. Banionis atsidūsta: „Ką beveiksi, jeigu nieko neveiki?! Knygą, spaudą paskaitau, pasivaikščioju, televizorių pažiūriu, retkarčiais internetą įsijungiu...“
Prisiminimų knygų, straipsnių, memuarų aktorius nerašo ir nesirengia rašyti. Viskas, sako, jau parašyta ir pasakyta.
Aktorius kuklus: daugelis jo kūrybos gerbėjų mano, kad tokią kūrybinę biografiją sukaupęs žmogus tikrai dar turėtų ką pasakyti.
To, ką per savo gyvenimą nuveikė D. Banionis, užtektų, ko gero, bent keletui kitų meno žmonių gyvenimų. Apie septynios dešimtys vaidmenų kine, panašiai tiek pat ir teatre. Dešimtys jo suvaidintų herojų ilgam įsiminė ištisoms kartoms, tapo pavyzdžiu, pakeitė net žmonių charakterius, lemtį. Nors pats aktorius ramiai svarsto, kad jo gyvenime reikšmingi tebuvo gal keturi penki vaidmenys kine, tiek pat teatre.
„Kitus jau ir pamiršau, – šypsosi D. Banionis. – Kartais sako artimieji: va, žiūrėk, tu ir tame filme vaidinai. Gerai pagalvojęs stebiuosi: „Aha, iš tikrųjų taip buvo!“
Nepamirštamasis Vaitkus
„Žinoma, „Niekas nenorėjo mirti“, žinoma Vaitkus“, – apie bene svarbiausią savo gyvenimo darbą sako aktorius. Vaitkaus vaidmenį šiame filme D. Banionis laiko vienu svarbiausių, įsimintiniausių, prasmingiausių karjeroje.
Tiesa, mena aktorius, 1965 metais, kai tik pasirodė šis Vytauto Žalakevičiaus filmas ir laikraštyje buvo išspausdinta viena pirmųjų jo recenzijų, garsus kritikas tuomet rašė, esą filmas iš tiesų neblogas, bet, gaila, turi vieną nesėkmę – Donato Banionio vaidybą. Tiek širdies įdėjus į vaidmenį, aktoriui, be abejo, buvo labai skaudu.
„Po kurio laiko su teatru gastrolėms buvome išvykę į Vilnių. Skambina draugas ir sako, jog už Vaitkaus vaidmenį man skirtas pagrindinis sąjunginio festivalio prizas. Maniau, kad juokauja, ir sakau: „Argi galima taip tyčiotis?“ Bet paaiškėjo, kad tai buvo tiesa“, – pasakoja.
Už Vaitkaus vaidmenį D. Banionis ir tarptautiniame Karlovy Varų festivalyje Čekijoje buvo pripažintas geriausiu aktoriumi, pelnė valstybinę Lietuvos premiją, daug kitų įvertinimų.
Paskui buvo gausybė filmų, įvairiose kino studijose skirtingų vaidmenų, iš kurių dar vienu labai svarbiu darbu D. Banionis vadina Kriso Kelvino vaidmenį Andrejaus Tarkovskio filme „Soliaris“, atnešusį jam pasaulinę šlovę.
Paskui D. Banionio kūrybinėje biografijoje buvo „Ne sezono metas“, „Karalius Lyras“, „Goja, arba sunkus pažinimo kelias“, „Misterio Mak Kinlio pabėgimas“, „Savižudžių klubas“ ir daugybė kitų filmų.
Per ilgus darbo metus kine – o vaidinta, kaip rašoma biografijoje, nuo 1947-ųjų (pirmas vaidmuo filme „Marytė“) iki 2007 metų – sako, daug visko būta: ir gero, ir blogo, ir įdomaus, ir beprasmiško. Tiesa, pačiu pirmuoju ir tuo pačiu bene svarbiausiu vaidmeniu aktorius laiko Dausą 1959 metais sukurtame V. Žalakevičiaus filme „Adomas nori būti žmogumi“, dažnai jį prisimena.
„Bet dabar jau viskas praeitis“, – sako žinomas aktorius. Nieko nesigaili, kas gyvenime buvo, bet tik, sako, kad gal kai ką ir geriau padaryti galėjo.
Pirmieji žingsniai
Teatre, mano D. Banionis, jam pačiam ir žiūrovui svarbių bei reikšmingų vaidmenų taip pat buvo ne taip daug – vos keletas. Sau bene svarbiausiu aktorius įvardija patį pirmąjį – Jasių K. Binkio pjesėje „Atžalynas“. Tuomet buvo 1941 metai, jaunajam aktoriui – vos septyniolika. Po premjeros spaudoje taip pat buvo recenzija, o joje vertinant pastatymo privalumus paminėta gabaus jauno artisto Donato Banionio pavardė.
O paskui būta daugybė vaidmenų ir spektaklių: „Fizikai“, „Komivojažieriaus mirtis“, „Lauke, už durų“, „Mirties šokis“... Vyresnio amžiaus panevėžiečiai dar gerai atsimena spektaklius, kuriuose vaidino D. Banionis.
Pirmasis būsimo aktoriaus ir režisieriaus Juozo Miltinio susitikimas vyko Kaune. Amatų mokyklą bebaigiantis septyniolikmetis kaunietis vaikinukas, kuris labai domėjosi ir kinu, ir teatru, atrodo, tiesiog negalėjo nesureaguoti į žinią apie prasidedantį priėmimą į naujai kuriamą teatrą.
Sužinojęs, kad artistus renkančiam režisieriui J. Miltiniui labai patinka poeto J. Kossu-Aleksandravičiaus kūryba, išmoko šio poeto eilėraštį. Vieno namo kieme, stovėdamas prie šuns būdos, jaunasis kandidatas į artistus deklamavo sode ant suolelio sėdinčiam režisieriui eilėraštį ir ... pasakęs keletą eilučių visiškai pamiršo tekstą. Jau ruošėsi sprukti, bet įžvalgus režisierius sulaikė, pasiklausė deklamuojamos pasakėčios. Nuo tada jaunuolio gyvenimo kelias pasuko teatro link.
Iki šiol, tikina aktorius, J. Miltinis yra vienas svarbiausių žmonių jo gyvenime. „Mokytojas, išmokęs darbui atiduoti visas dvasios jėgas, neblaškyti savęs smulkmenoms, įdiegęs didžiulę pagarbą scenai“, – vardija D. Banionis.
Dabartinis teatras, kaip ir šių laikų kinas D. Banioniui, sako, visiškai svetimi. „Pasimaivymai“, – įsitikinęs aktorius.
J. Miltinio lygio menininkų šalyje jis jau seniai nemato: sako, tokio režisieriaus, kaip Miltinis, sugebėdavusio įtaigiai diegti tikrąsias vertybes, įžvelgti pačią giliausią prasmę, dabar nėra.
„Aišku, būdavo ir tada, kad reikėdavo statyti spektaklius pagal prievolę, tiek, kaip nurodyta plane, tiek ir tiek apie partiją, – ir rusų, ir lietuvių pjesių. Ir statydavo. Bet net ir tuose darbuose nebūdavo bet kas ir bet kaip. Teatras, scena mums visiems buvo šventa“, – prisimena D. Banionis.
Brangiausios Onos
Liepos mėnesį yra viena D. Banioniui labai svarbi ir reikšminga diena – Oninės.
Šis vardas aktoriaus gyvenime siejamas su pačiomis brangiausiomis jo gyvenimo moterimis. „Mano mama buvo Ona Banionienė“, – sako jis ir priduria, jog tokį pat vardą nešiojo ir jo šviesaus atminimo žmona Ona Konkulevičiūtė-Banionienė. Dabar greta garbingų metų sulaukusio aktoriaus yra dar viena Onutė – jo anūkė.
Savo mylimą, jau dvidešimties metų sulaukusią vaikaitę D. Banionis sakė vardo dienos proga visada būtinai sveikina – šiemet kartu su savaisiais tą dieną praleido gamtoje. Nežinome, ko jis linkėjo savo mylimai anūkei vardo dienos proga, tačiau nuobodžių pamokymų, išminties pamokslų greičiausiai nesakė. Kartą, paklaustas, ko jis galėtų palinkėti jauniems, aktoriaus profesiją norintiems pasirinkti žmonėms, D. Banionis prisipažino: „Nei aš jaunas klausiau senų žmonių patarimų, nei jauniems dabar tokie pamokymai rūpi. Kiekvienas savo gyvenime pats randa kelią. Bendromis frazėmis gali kalbėti daug, o viską patirti, išgyventi, pajusti kiekvienam tenka savu kailiu.“
Projektas „Kultūros balsas“ finansuojamas iš Spaudos, Radijo ir televizijos remimo fondo. Projektui gauta parama – 12 tūkstančių litų.
Vitalija Jalianiauskienė
