Teigiama, jog Lietuvoje yra iki 7000 narkomanų, kurie vartoja heroiną ir kitus švirkščiamuosius narkotikus. O dar suskaičiavus ir tuos, kurie uosto, šniaukščia ir valgo visokias narkotines medžiagas, šis skaičius būtų bene keturgubas.
Prieš mane – nenusakomo amžiaus moteris. Galėtum įtarti, jog ji dar jauna, bet užgęsęs žvilgsnis, apšiurę plaukai, išsikraipę veido bruožai, ne itin rišli kalba daro ją gerokai vyresnę nei iš tikrųjų. Nors karšta, moteris vilki ploną nutrintą megztuką ir nevalingai žemyn vis patraukia jo rankoves. Prieš susitikdama su ja aš žinojau, kad ji jau daug metų naudoja narkotikus. Įkalbėti atviram pokalbiui pavyko tik po to, kai pažadėjau duoti pinigų bent vienai dozei. Pagaliau ji ryžtasi: „Gerai, klausinėk, tik trumpai. Ir jokių vardų ar pavardžių aš tau nepasakysiu.“
Pavadinkime ją Tamara. Jai dar tik 30 metų, o narkotikus vartoja, kaip ji pati prisipažino, daugiau negu 10 metų. Kaip pamatysite, mūsų pašnekesys nebuvo vien nuogų faktų bėrimas. Narkomanų pasaulyje vykstančius reiškinius moteris pabandė pagrįsti psichologiniu požiūriu.
– Dažnai tvirtinama, jog narkotikus ima vartoti tie, kurių vaikystė buvo ne itin laiminga. Ar iš savo patirties gali taip patvirtinti?
– O ką reiškia „laiminga“ ar „nelaiminga“? Mano tėvai neišsiskyrę, augau lyg ir darnioje šeimoje. Turiu vyresnę seserį. Tėvai, rodos, mylėjo ir rūpinosi, tačiau abu buvo prasmegę versle – nuolatinis darbas, komandiruotės... Taigi dažnai nereikėdavo atsiskaityti nei kur eini, nei ką veiki... O paauglystėje – daug pagundų. Buvom susimetusi tokia „chebra“ – vienas už kitą „šustresni“: kas daugiau pajėgs „vodkės“ įkalti, kas kokių „kaliosų“ prarys...
Grupėje buvo ir tokių, kurie tiekdavo viską, ko tik užsimanydavome. Iš pradžių dykai, o paskui – tekdavo mokėti. Taigi, per vieną „tūsą“ kažkas padavė taurę su šampanu, į kurį buvo įberta „amfo“... Tas kokteiliukas labai tiko – lengva, iš visko juokas ima, nebeliko jokių kompleksų...
Kaip namo grįžau, neatsimenu. Tik pataikiau tiesiai tėvams į glėbį. Tie susirūpinę nuvežė į ligoninę. Ten pastatė lašinę, padarė tyrimus. Pasirodė, jog „amfas“, kuriuo tą vakarą „vaišinomės“, labai prastos kokybės – sakė, kad primaišyta daug sunkiųjų metalų, kurie „kala“ per kepenis. Vėliau girdėjau, jog tokių narkotikų fabrikėlį policija aptiko pakaunėje.
Tačiau tokia būsena man tiko ir patiko, todėl naktiniuose baruose ar šiaip „tūsuose“ visada „įkaldavau dozę“. Priklausomybė vis didėjo, didėjo ir dozės...
– O kaip reagavo tėvai? Ar kiekvieną kartą tave ir veždavo į ligoninę gaivinti?
– Tėvai reagavo taip, kaip ir turėjo reaguoti: ir gražiuoju kalbėjo, ir barė, ir aiškino. Tačiau juk nesekios man iš paskos. Be to, tuo metu man atrodė, kad tai tik žaidimas. Maniau, kada panorėjusi galėsiu viską mesti...
O baigus vidurinę išvažiavau studijuoti į kitą miestą. Susiradau tokį draugą, kuriam irgi norėjosi gyvenimą matyti pro „rožinius akinius“. Tik viena bėda, kad kokteilių ar „kaliosų“ nebeužteko... Nors ir labai bijojau švirkštų ir kraujo, noras „pagliukinti“, „paskrajoti“ buvo žymiai galingesnis. Be to, mano draugužis šioje srityje jau turėjo įgūdžių – jis jau „šaudavosi“ heroiną...
– Bet šis narkotikas brangiai kainuoja... Iš kur gaudavote pinigų? Juk tu studentė, o jis?..
– Kokia studentė! Labai greitai išlėkiau iš „univero“. Draugas iš pradžių dar turėjo darbą, bet vėliau jį atleido. Kol neva studijavau, šiek tiek sušelpdavo tėvai, sesuo litą kitą kyštelėdavo – iš pradžių gi nežinojo, kam tuos pinigus išleidžiu. Tačiau pinigų „dozėms“ vis trūkdavo, tad ėmiau uždarbiauti, eidavom vogti... Galų gale tokie patys kaip aš užjausdavo ir padėdavo, kad tik nesikamuočiau.
– Verteisi prostitucija?
– O ką? Manai, čia prastesnis darbas nei kitoks, kur bet koks viršininkėlis tave gali „užversti“ ant savo darbastalio dykai? Man svarbu buvo, kad klientas sumokėtų, o ne pasinaudojęs paliktų be nieko... Visos taip elgiasi. Šiedu dalykai – narkotikai ir prostitucija – neatsiejami.
Tai va, sykį „užšokau“ ant vieno pažįstamo, jis pranešė mano tėvams. Atvažiavę jie mane bandė atvesti į protą, parsivežti namo, tačiau aš pabėgau. Su draugu apsigyvenom tokioj skylėj, kad niekas mūsų nerastų. Be to, aš jau laukiausi vaiko...
– O kur jis dabar?
– Vaikelis gimė per anksti ir negyvas. Gal ir gerai... Nes be narkotikų negalėjau ištverti nė dienos, mano draugas – irgi. Kai užeidavo „goliakas“, bet ką būdavai pasiruošęs padaryti...
Kartą apšvarinom vieną bobutę, toji pasiskundė policininkams, ir mus „parišo“. Gal būtų ir nenuteisę, bet kaukštelėjom tai senutei – ir pripaišė sunkų kūno sužalojimą. Pasodino mane porai metų į kalėjimą, o draugą – 4 metams. Jis iš pataisos namų taip gyvas ir nebeišėjo: kažkas padūrė jį, nes buvo apšvarinęs kitą kalinį. Kalbėjo, kad jis iš „bachūrų“ vogdavo „narkatą“.
– O atlikdama bausmę ar negalėjai atsikratyti priklausomybės?
– Kurgi ne... Prasidėjus „lomkėms“, buvau įmesta į tokią kamerą minkštomis sienomis. Galvojau, numirsiu – taip „mūtino“, „gliukai“ rodėsi... Ateidavo daktarė patikrinti sveikatos – būdavau gatava ją pasmaugti, kad tik gaučiau dozę. Tačiau su ja visada būdavo stambūs apsaugininkai. Leisdavo vaistus.
Po kokio mėnesio šiaip taip „atsikapsčiau“, ramiau pasidarė. Tačiau nespėjus nė dorai „atsičiuchinti“, mane paleido – lygtinai...
– Sunkiausia lyg ir buvo praeita. Kodėl ir vėl pradėjai vartoti narkotikus?
– Matai, čia kaip toj reklamoj: „Kartą paragavęs, negali sustot...“ Taip ir man: grįžau į tą pačią terpę, pas tuos pačius draugus. „Sausas“ periodas ilgai netruko. Aplinkui draugai nuolat „įsišaudavo džefo“... Tu neįsivaizduoji, bet net „narkatos“ kvapas gali sukelti „lomkes“.
– Tai gal reikėjo pakeisti aplinką?
– Labai paprasta pasakyti. Kam toks žmogus kaip aš reikalingas? Kol sėdėjau kalėjime, žlugo tėvų verslas. Tai jie ir sesuo išvyko gyventi į užsienį, ir aš jiems daugiau nerūpiu. Gi neisi pas svetimus žmones ir nepasakosi: girdi, aš šiokia ir tokia, man reikia pagalbos, nes noriu tapti kitokia...
– Tačiau yra nemažai priklausomybės ligų centrų ir visuomeninių organizacijų, kurios galėtų padėti...
– Nežinau, nežinau (moteris neramiai pasimuisto ir nervingai žvilgteli pro langą – turbūt laukia draugo grįžtant su doze, – aut. past.). Kol kas neturiu jėgų apie tai galvoti. Va, kad kas kokio metadono atneštų... Gal tada...
– Girdėjau, kad tas metadonas padeda...
– Ir aš esu girdėjusi, kad vartojant metadoną, galima „užrišti“. Dabar mano diena prasideda ir baigiasi „širkės“ doze. Viena dozė – 10–15 litų. Žinau „taškus“, kur galima ir „amfo“, ir „širkės“, ir „hero“ gauti. O lengviausia – čigonų tabore. Tik ten didesnė rizika – norėdami daugiau uždirbti, jie visokio „brudo“ primaišo.
Dabar per dieną man užtenka 2–3 dozių. Jei nesugebėsiu nutraukti, jų reikės vis daugiau.
– O ką veikia policija? Juk „taškai“ – vieša paslaptis?
– Na, ką ta policija. Neva gaudo. Ir aš sugauta buvau reido metu. Daviau „babkių“, ir „mentai“ paleido... Taigi kad gaudo ne tuos. Tegu gaudo tuos, kurie platina, o mus – kiškit į kokias nors ligonines ir padėkit. Bet, matai – prekeiviai irgi susimoka duoklę, tai kam gi juos „pakuoti“?!
– Ar tik pinigai padeda prekeiviams išlikti?
– Ne tik. Dalis jų – policijos informatoriai. Jie pasako, kur koks naujokas atsirado, kokio naujo narkotiko partija laukiama, kas ir iš kur ją atgabens... Kiek tų prekeivių suimama, ir kiek jų tuoj vėl tuo pačiu užsiima..! Visi iš to gyvena. Be to, tokiose vietoje dar įprasta pardavinėti ir vogtus daiktus.
– Rankas dengi, nes subadytos?
– Rankos... Atvirai sakant, į rankas jau nebegaliu „įsišauti“ – vienos žaizdos. Mes jas vadinam „šachtomis“. Yra ir kitų vietų. Kai artėja „lomkės“, pradedi karštligiškai galvoti, kur gauti dozę, ir negalvoji, kad esi jau pūvantis lavonas. Jokių kitokių minčių nebūna – nei kad nėra kur „narkatos“ leisti, nei kad pūvi, nei kad dvoki, nei kad su tavimi niekas negali susišnekėti, nei kad tu pasaulyje esi visiškas niekas – viską užvaldo dozė...
***
Interviu teko nutraukti, nes Tamarai pasidarė bloga... Ji išstūmė mane į gatvę ir užtrenkdama duris suburbėjo: „Neieškok manęs daugiau – nerasi...“
Narkomanų žargonas:
šyrkė – aguonų nuoviras
amfa – amfetaminai
anaša – iš kanapių gaunami narkotikai
bajanas – švirkštas
diomkė – dimedrolis
džefas – iš efedrino gaminamas stiprus stimuliatorius
gliukai, multikai – haliucinacijos
goliakas – narkotikų stygius
hašas – iš kanapių gaunami narkotikai
įsišauti – pavartoti narkotikų
kaliosai, ratai – tabletės
kopūstai – dar nepražydusios aguonos
lomkės – abstinencijos sindromo metu patiriami skausmai
mūtinti – pykinti
niuchalka – toksikomanas
šachta – nuolatinėje narkotikų švirkštimosi vietoje atsiradusi skylutė
narkata – narkotikai
Narkotikų kainos
Amfetaminas (gramas) – apie 40 litų
Ekstazis (tabletė) – apie 20 litų
Heroinas (dozė) – 30–50 litų
Marihuana (gramas) – 40–50 litų
Kokainas (gramas) – apie 200 litų
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
