Praėjus septyniolikai metų po nepriklausomybės paskelbimo, Lietuva tebėra Rusijos šešėlyje ir gal jau niekada iš jo neišsivaduos. Tai ne tragedija – tas šešėlis bent šiuo metu nėra labai juodas, ir galima sakyti, kad problema mumyse pačiuose ar bent jau pusėje mūsų. Kas gi praėjusio dešimtmečio pradžioje būtų galėjęs pamanyti, kad vos ne populiariausias laisvos Lietuvos politikas pabėgs į Rusiją ir pasiprašys ten politinio prieglobsčio? Tiesą sakant, šį klausimą reikia kelti ne taip: kaip galėjo šitaip išpopuliarėti toks avantiūristas iš Rytų, kurio pasitraukimą buvo galima numatyti? Svarbu ne tai, kad Viktoras Uspaskichas pabėgo į tėvynę (pats šis faktas nereikšmingas), o tai, kad toks veikėjas buvo įgijęs tokį didelį Lietuvos žmonių pasitikėjimą.
Lietuvoje likę Uspaskicho partijos lyderiai dar visai neseniai melavo teigdami, kad jis tuoj pasirodys Lietuvoje. Beje, jeigu būtų gavęs iki rinkimų galiojančią teisinę neliečiamybę, Vadas tikriausiai būtų atvykęs į Lietuvą, kokią savaitę su aplombu pasityčiojęs iš mūsų visų ir dūmęs atgal. Partijos kritikai be reikalo aiškina, kad dabar darbiečiams būtų protingiausia atsiriboti nuo Uspaskicho. Tie, kurie norėjo atsiriboti, išėjo iš partijos paskui V. Muntianą, o likusieji supranta, kad kelio atgal nebėra, supranta ir tai, kad visada liks šiek tiek ištikimų rinkėjų – ištikimų ir Vadui, ir jiems, ir apskritai prorusiškai orientacijai.
O pačios Rusijos vadovai žaibus svaido jau ne tik ant Estijos, bet ir ant Vakarų. Rusų rašytojas Viktoras Jerofejevas teigia, kad Vladimiras Putinas atėjęs į valdžią galėjo remtis demokratiniu elitu, susiformavusiu perestroikos laikotarpiu, bet šį elitą jis laiko atsakingu už Jelcino valdymo chaosą ir prestižo praradimą. Todėl nusprendė kliautis tais, kuriuos pats laiko nepaperkama gvardija, – savo buvusiais KGB draugais. Be to, jis remiasi Rusijos stačiatikių bažnyčia kaip galimu šalies moralinio atgimimo šaltiniu. „Todėl nenuostabu, kad Rusijoje vis stiprėja antivakarietiškos jėgos, svajojančios apie Rusijos imperijos atgaivinimą“, – teigia Jerofejevas laikraštyje „Die Welt“ (http://www.welt.de/data/2007/02/13/1211272.html). Pasak autoriaus, suteikus impulsą šioms jėgoms, įsisiūbuoja sunkiai kontroliuojami procesai, kurie tyliam strategui Putinui gal ir nereikalingi: milicijos surežisuoti antigruziniški pogromai, politinių priešininkų žudymas.
Sena išmintis teigia: kas nesimoko iš praeities klaidų, pasmerktas jas kartoti. Rusijos bėda ta, kad nusikalstamas komunistinis režimas nebuvo aiškiai pasmerktas. Todėl dabar represinių sovietmečio įpročių sugrįžimas visuomenėje neretai priimamas kaip neišvengiamas, natūralus dalykas. Valdžios kurpiama dezinformacija veikia panašiais principais kaip ir sovietmečiu. Aršiose propagandinėse kampanijose vienas iš triukų – diskredituoti priešininką tariamai izoliuojant jį, parodant, kad netgi „už kordono“ blaivesnės jėgos nepritaria antisovietiniams (antirusiškiems) išsišokėliams – esą tam tikri reakcionieriai jau taip nusivažiavo, kad juos kritikuoja ir tie, kurių „neįtarsi simpatijomis Sovietų Sąjungai (Rusijai)“.
Naujausiai tokios dezinformacijos porcijai panaudotas Valdas Adamkus – esą jis sakęs, kad Talino centre stovintis paminklas sovietiniam kariui neturėtų būti (http://www.balsas.lt/naujienos/pasaulis/straipsnis37370)iškeltas. Taip skelbė ITAR-TASS – agentūra, jau ne vienerius metus tęsianti sovietinio TASSo propagandos tradicijas. Apie Estiją informaciją paprastai gauname tik iš Reuterio ir pan. (ir tai liudija mūsų žiniasklaidos skurdą), tad tegalime gūžčioti pečiais: kaip čia atsitiko, kad Talino centre iki šiol tebestovi paminklas sovietinei kariuomenei?
Kur kas ryškiau negu sovietmečiu veikia kitas didžiosios valstybės propagandos principas: nebūtina, kad visuomenė tikėtų viskuo, kas skelbiama iš viršaus, – galima tenkintis sukeliant visiško netikėjimo, bejėgiškumo, cinizmo nuotaikas. Esą visi jie pasaulyje vienodi, visi ištisai meluoja, demokratija ne geresnė už diktatūrą, Amerika ne geresnė už Sovietų Sąjungą (Rusiją), nieko pakeisti neįmanoma, priešintis beprasmiška. Tokioms nuotaikoms kai kas pasidavė ir Lietuvoje – tada ir dabar.
Po Aleksandro Litvinenkos nužudymo Maskvoje gyvenanti britų žurnalistė Rachel Polonsky žurnale „Spectator“ ironiškai rašė, kad Rusijoje triumfuoja postmodernizmas. „Paprasti žmonės tiki bet kuo. Visi kiti įsitikinę, kad tiesos apskritai nėra – yra tik galia ir viešieji ryšiai. Todėl daugiausia, ko galima tikėtis, – „stabilumas“. Manoma, kad visa „informacija“ surežisuota ir nupirkta, kiekvienas viešas pasisakymas reikalingas tik kieno nors žemiems materialiniams interesams. Priešintis tokiam visuotiniam cinizmui, kuris čia yra galios variklis, esą „naivu“ arba „romantiška“. Tai sukelia arba paranoją, kai atrodo, kad viskas tarpusavy susiję, arba apatiją, kai atrodo, kad niekas nesvarbu.“
Daugelis rusų į A. Politkovskajos nužudymą reagavo gūžtelėjimu pečiais: „Matyt, ji kažkam stovėjo skersai kelio“. O A. Litvinenkos žūties klausimu Rusijos visuomenėje viešpatauja tokia sumaištis, kad nieko geresnio Kremliaus propagandininkai bei spec. tarnybos ir negali tikėtis. Kai kas teigia, kad jį nužudyti liepė Putinas, tačiau taip pat aiškinama, jog tai žydų darbas, nes Litvinenka atsivertė į islamą, kiti sako, kad tai padarė musulmonų ekstremistai, nes jis netesėjo pažado parūpinti jiems medžiagos branduoliniam ginklui; be to, Litvinenką nužudė Berezovskis, kad sukompromituotų Putiną, arba tai padarė amerikiečiai, ir t.t. ir pan. Įvairių versijų pateikė ir Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida – nesvarbu, kad jos prieštarauja viena kitai, svarbu, kad sudrumstus vandenį nebūtų jokio aiškumo.
Mes galime džiaugtis, kad, kitaip negu broliškoje Latvijoje, santykiai su vietiniais rusais nėra problema (iš tiesų tie santykiai kur kas geresni negu sovietmečiu). Užtat dalis visuomenės yra užmiršusi, ką reiškia okupacija, ką reiškia diktatūra ir imperiniai Rusijos instinktai. Pats savaime Rusijos (dabar virtusios iš esmės tik energetine „deržava“) šešėlis nėra labai baisus, tik nyku, kad jis yra aptemdęs beveik pusės lietuvių sąmonę.
