Aš tai pat išgyvenau žmonos išdavyste, labai ja mylėjau. Praėjus trims metams. O aš vis dar negaliu praeičiai padėti taško. Tai ką savo exs dabar jaučiu meile ar pykčiu pavadinti negalėčiau.

Labai pritariu Linai,niekas nepadeda,sakyciau man laikas negydo,bet dar labiau astrina ta sirdies skausma,nors jau du metai po skyrybu.

Pries metus laiko suzinojau, kad vyras mane isdave. Tuo metu dariau viska, kad issaugoti santuoka, net zeminausi. Man pavyko, santuoka neisiro, vyras labai stengiasi, skiria man daug demesio, dovanoja dovanas, daro siurprizus, o man nuo ju kartais net bloga........slykstu. dabar vis dazniau svarstau ar vertejo saugoti tai, kas buvo taip lengvai isduota. Vis dazniau gailiuosi, kad jo neismeciau ir vis dazniau galvoju apie skyrybas, vyrui to nesakau, nematau reikalo. Kartais ziuriu i ji ir mintysi sakau: SLIUNDRA, as gyvenu su sliundra. Zianu, kad negalima gailetis to ko nesugebejai padarytI. Tikiuosi kadanors apsispresiu , ka man daryt su savo gyvenimu:) Durna, zinau kad durna :)

pritariu Linai...zmones skirtingi...vieni lengvai nusipurto ir eina i prieki..o kitiem reikia daug laiko. Nepadeda nei draugai, nei vaistai, nei knygos..sunku kai susiduri su zmoniu veidmainyste, egoizmu.

Visuose straipsniuose rašo tą patį...Perskaičiau jų turbūt visuose įmanomuose tinklalapiuose.. Tačiau tai ką rašo nelabai dera su realia situacija.. Jei skirisi be jausmų galbut, bet jei esi paliktas ir vis dar myli, tai nei vienas patarimas netinka... Tiesiog tie jausmai atejo nieko nedarant ir iseis tik tada, kai jie patys norės..Jau metai laiko blaškausi tarp skausmo, tarp vienatvės, tarp tikėjimo ir netikėjimo ateitimi, tarp noro ir nenoro gyventi... ir aikštau pas psichoterapeutę ir antidepresantus geriu, bet deja skausmas ima viršų, išdavystė ima viršų...