Kol žmogus laikomas nekeliančiu grėsmės, visai nesvarbu, kur, kaip, su kuo jis gyvena – gyventi gali net ir po medžiu.
Mūsų mieste ne visi turi namus, kuriuose jauku gyventi – tokia ta tikrovė. Tačiau redakciją pasiekęs laiškas apie Molainių gatvės gale, laukuose, gyvenančią moterį ne tik sukrėtė, bet ir išspaudė ašaras.
Susikaupė jos ne vien dėl to, kad garbaus amžiaus sulaukusi moteriškė nežinia kodėl priversta gyventi laukuose. Tiesiog visiems, atrodo, į tai nusispjauti. Kaip tiems vaikams, svaidantiems į nelaimėlę akmenis.
O skaudžiausia buvo išgirsti, kad moters likimas mažai rūpi mieste veikiančioms socialinėms įstaigoms. Vienintelis Panevėžio miesto policijos komisariato viršininkas Vidas Sabonis pažadėjo pasidomėti, kas apsigyveno vieno nuošaliausių mikrorajonų pakrašty ir kodėl.
Svečių nelaukė
Prieš kelias dienas iš anonimu panorusio likti panevėžiečio gautas laiškas sukėlė redakciją ant kojų.
„Sukrėtė vaizdas, kurį pamačiau, – rašoma jame. – Vaikėzų būrys mėto akmenimis į gulintį žmogų... Nuvijęs juos pamačiau, kad tai moteris. Pasirodo, ji gyvena iš maišų padarytoje palapinėje, nekalba, turi šuniuką. Nežinau, gal ji turi psichikos problemų? Su ja kažkas negerai. Girdėjau sakant, jog ji turi butą kažkur mieste, bet jau visą vasarą gyvena lauke. Gal jūs žinote, kaip jai padėti? Ji gyvena pievoje tarp Molainių gatvės 90-ojo namo ir sodų, po medžiu.“
Pirmasis, kuriam paskambinome, buvo Panevėžio socialinių paslaugų centro vadovas Valdemaras Misevičius. Papasakojus apie keistą moterį, gyvenančią lauke, pažadėjo pasidomėti.
Į Molainių gatvės galą važiavome kartu ir su Nakvynės namų direktore Aurelija Skudiene. Keistą būstą po medžiu suradome nesunkiai. Tik jo šeimininkės nepavyko pamatyti. Nors kiek anksčiau atvykęs V. Misevičius sakė regėjęs ją, moteris nepanoro bendrauti nei su juo, nei su A. Skudiene.
„Pamačiusi mus pradėjo trauktis ir, nepasakiusi nė žodžio, nuėjo su šuniuku, – pasakojo V. Misevičius. – Bandėme prakalbinti, kvietėm sugrįžti... Bet į mūsų kvietimą neatsiliepė.“
Socialinės įstaigos vadovas tikino taip lengvai nenuleisiantis rankų – bandys pagelbėti moteriai. Pradėti V. Misevičius žadėjo nuo pokalbio su Savivaldybės Socialinio skyriaus darbuotojais. Taip pat teigė skambinsiąs į Psichikos sveikatos centrą konsultacijos, nes panašu, kad moteris gali turėti psichikos sutrikimų.
Apsigyveno dar pavasarį
Iš tiesų moteriškės būsto ir palapine pavadinti negalėtum. Bet aukšta žole apžėlusioje pievoje, po gluosniu, įrengta gyvenamoji vieta stebėtinai tvarkinga. Patiesti kilimai, stovi kėdė, iš dėžių padarytas stalas užtiestas staltiese. Šalia stalo išrikiuoti švarūs stiklainiai su maistu, puodai, lėkštės. Kiek toliau matosi sudėti nakvynei reikalingi daiktai, kad nesušlaptų, uždengti polietileno plėvele.
Pakalbintas netoliese soduose gyvenantis panevėžietis Gintas pasakojo, kad moteris po gluosniu apsigyveno dar ankstyvą pavasarį. „Jos valkata nepavadinsi, – tikino vyras. – Tvarkinga. Ir nepastebėjau, kad raustųsi šiukšlių konteineriuose.“
„Žinoma, keista ir nesuprantama, kodėl apsigyveno čia, – pridūrė. –Ji nekalba ir nebendrauja. Tik kartais apšaukia mane, kad nuraminčiau savo šunį. Daugiau į jokias kalbas nesileidžia... Neramu darosi, juk žiema artėja. Kas su ja bus? Be to, ir amžius solidus. Manau, jai galėtų būti apie septyniasdešimt metų.“
Prievartos naudoti negalima
Miesto Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjo pavaduotoja Raimonda Juodviršienė svarstė, kaip būtų galima padėti galbūt pastogės neturinčiai moteriškei.
„Pirmiausia reikėtų nustatyti tapatybę, o tada galbūt paaiškėtų, kur ji galėjo gyventi anksčiau. Norint paguldyti į ligoninę ir išsiaiškinti, ar neturi psichikos problemų, reikėtų kviesti greitąją ir policiją. Galbūt pagelbėti galėtų Psichikos sveikatos centras? Gal jie ką nors žino apie ją? Net neįsivaizduoju, ką reikia daryti“, – R. Juodviršienė prisipažino konkretaus moters gelbėjimo plano neturinti.
Psichikos sveikatos centro vadovė Violeta Šimanauskaitė buvo kategoriškesnė nei Socialinės paramos skyriaus vedėjo pavaduotoja.
„Per prievartą moters nuvežti į ligoninę ir ištirti jos psichikos būklės negalima. Tai daryti draudžia įstatymai, jei žmogus nekelia grėsmės kitiems ir sau“, – aiškino ji.
Kitas dalykas esą būtų, jei benamė keltų grėsmę.
„Tuomet gal ir galima, iškvietus greitąją ir policiją, nuvežti moterį į ligoninę ir ištirti jos būseną, – komentavo psichiatrė. – Be to, jei moteris kelia rūpesčių arba matyti, kad su ja nėra gerai, kaimynai gali kviestis į pagalbą medikus. Kita vertus, gal ši moteris jaučiasi visai gerai ir nesupranta savo situacijos. Juolab kad visaip gyvenančių yra: vieni po balkonais, kiti – laiptinėse.“
Žadėjo pasirūpinti
Nieko guodžiamo pasakyti nei patarti negalėjo ir Greitosios medicinos pagalbos stoties vadovas Vilius Mitka. Jo nuomone, žmogus pats renkasi, kur gyventi: „Jei moteriškei gerai gyventi po medžiu, tegu gyvena. Priversti gyventi kitur ar per prievartą nuvežti į socialinę įstaigą nėra galimybės.“
„Galime tik spėlioti, kodėl ji pasirinko tokį gyvenimo būdą, – samprotavo V. Mitka. – Jei ji keltų grėsmę sau ir kitiems, būtų kitaip. Tuomet būtų galima ją gabenti į ligoninę. O dabar, kaip suprantu, grėsmės jokios nėra, todėl jos laisvės apriboti nėra galimybės. Tik blogai, kad vaikigaliai į moterį svaido akmenis. Tuo susidomėti galėtų policija. Sutramdyti blogai besielgiančius vaikus.“
Iš policijos gavome pažadą pasidomėti ne tik mažaisiais chuliganais.
Panevėžio miesto policijos komisariato viršininkas V. Sabonis pažadėjo išsiaiškinti viską apie laukuose gyvenančią moterį – juolab kad panašią situaciją pareigūnams buvo tekę narplioti ir pernai. „Gerai, kad papasakojot apie šitą moterį, – kalbėjo viršininkas. – Reikės aplankyti ją ir išsiaiškinti, kodėl pasirinko tokį gyvenimą. Gal tikrai reikia pagalbos, o ji nežino, kas galėtų jai padėti?“
