Daugėja porų, kai vyras ir moteris, norėdami išvengti banalios kasdienybės, gyvena atskirai ir susitinka tik tam, kad romantiškai praleistų vakarą ar savaitgalį.
Atskiri butai tame pačiame mieste – gyvenimas tarsi kartu, bet ir atskirai („living apart together, LAT“). Ši bendro gyvenimo forma tampa vis populiaresnė, ypač tarp didmiesčiuose gyvenančių porų, rašo Vokietijos dienraštis „Welt“.
Ar joms labiau sekasi rasti tinkamiausią santykį tarp artumo ir tam tikros distancijos nei tradiciškai gyvenančioms poroms?
Į šį klausimą bandė atsakyti profesorius Jensas Asendorpfas ir psichologė Wiebke Neberich iš Berlino Humboldto universiteto studijoje „Meilė įtampos lauke tarp artumo ir distancijos“.
Visą savaitę dirbti, o savaitgalį mėgautis meile. Šį gyvenimo būdą pasirinkusioms poroms tai yra ilgalaikė, patraukli alternatyva, o ne trumpas gyvenimo etapas.
Vokietijos Ūkio instituto tyrimas rodo, jog porų, kur vyras ir moteris gyvena atskirai, skaičius padidėjo nuo 11,6 proc. 1992 m. iki 13,4 proc. šiuo metu.
Anksčiau tokį gyvenimo būdą dažniausiai rinkdavosi menininkai ir intelektualai, tačiau dabar ši tendencija paplito ir tarp kitų profesijų atstovų.
Jau septyniasdešimtaisiais tokios poros kaip Simone de Beauvoir ir Jeanas-Paulas Sartre‘as ar Woody Allenas ir Mia Farrow buvo įsitikinę, jog bendra buitis ir nuolatinis buvimas kartu yra mirtinas meilės ir erotikos priešas.
„Gera rytais pabusti šalia mylimo žmogaus. Tačiau kartais gera pabusti ir vienai“, - sako Goethe instituto prezidentė Jutta Limbach. Ji ir jos vyras norėtų gyventi atskiruose butuose, kuriuos skirtų mažiausiai 30 kilometrų.
Daugiau privatumo ir aistros
Toks poros gyvenimo modelis, žinoma, įmanomas tik tuomet, kai nėra vaikų arba jie jau paliko namus.
Spėjimas, jog gyvenant kartu konfliktų tikimybė yra didesnė, nei gyvenant atskirai, nepasitvirtino. Tačiau išryškėjo meilės intensyvumo ir seksualinio gyvenimo skirtumai.
Kartu gyvenančių porų santykiuose dominavo kasdienybė, tuo tarpu atskirai gyvenančios poros daugiau dėmesio skirdavo bendram laisvalaikiui, jų jausmai buvo intensyvesni.
Atskirai gyvenantys vyras ir moteris gali susitikti tuomet, kai patys to nori ir yra tam nusiteikę, tuo tarpu gyvenantys kartu yra priversti bendrauti ir tuomet, kai yra blogos nuotaikos, pavargę ar suirzę.
Tačiau tikriausiai dėl mažesnių emocinių ir finansinių investicijų atskirai gyvenančios poros išsiskiria lengviau nei tos, kurios gyvena kartu.
Kartu gyvenanti pora turi bendrai spręsti tokius kasdieniškus klausimus kaip „kokį televizorių pirkti?“ ar „koks kilimas geriausiai tiktų mūsų kambaryje?“. Nors tai ir banalūs dalykai, tačiau jie sieja vyrą ir moterį.
Tačiau gyvenant kartu, nukenčia kiekvieno iš mūsų privati erdvė. Ima erzinti ne vietoj numestos kojinės ar neužsukta pastos tūbelė.
Ekspertai mano, jog gyvenimas ir kartu, ir atskirai ateityje taps dar populiaresnis. „Lengviausia palaikyti santykius, kai retkarčiais pagyvenama kartu, tačiau kiekvienas turi ir savo atskirus būstus“, - idealią gyvenimo formą aprašo psichologas Juergas Willi.
Taip gyvenant galima puikiai leisti laiką kartu ir išvengti beprasmių ginčų.
Galimi pavojai
Tačiau pasirinkus šią gyvenimo formą, iškyla pavojus, jog bus išvengta tam tikrų tarpusavio įsipareigojimų, o partneriai neturės galimybės vienas kito gerai pažinti.
Gyvenant vienam galima daryti ką nori ir kaip nori. Tuo tarpu atvykus į partnerio butą galima pasijausti šiek tiek svetimu, lyg būtum svečias. Žinoma, tai taip pat gali turėti ir privalumų, ir trūkumų.
Kiekvienas žmogus turi savo socialinę aplinką. Reikia didelio pasitikėjimo vienas kitu, jog tokių santykių neapkartintų pavydas.
Ne visoms poroms gyvenimas atskirai yra geriausias sprendimas. Tam reikia ne tik didelio pasitikėjimo vienas kitu, bet ir gebėjimo atsisakyti kasdienio buvimo kartu. Kita vertus, kai kartu praleidžiama mažiau laiko, jis išnaudojamas intensyviau.
„Tie, kuriems svarbiausia kasdienis buvimas kartu, pasitikėjimas ir draugystė, renkasi bendrą gyvenimą. Teikiantys pirmenybę individualumui ir kibirkštėlėms santykiuose, renkasi gyvenimą kartu ir atskirai“, - sako psichologė W. Neberich.
