Algis ir Emilija Tumėnai, svajoję apie gyvenimą kaime, prieš dešimtmetį šią svajonę įgyvendino – plyname lauke netoli Liūdynės savo rankomis pasistatė rąstinį namą. Viską, ko reikia žmogui pragyventi, jie užsiaugina patys ir dar lieka laiko širdžiai mielai veiklai – kūrybai.
Laukė, kol užaugs vaikai
Emilijos ir Algio Tumėnų šeima prieš dešimtmetį nedaug kuo skyrėsi nuo kitų: butas viename Panevėžio daugiaaukščių, netoli garažas ir sodas. Tačiau gamtos šauksmas buvo toks stiprus, kad į mokslus išleidę vaikus Emilija ir Algis pasiraitojo rankoves ir netoli Liūdynės, senelių žemėje, pasistatė namą. Vyras ir žmona džiaugiasi dabar galintys gyventi taip, kaip visada svajojo – gamtos prieglobstyje.
Kaip pasakojo Emilija, jos ir vyro svajonė įsikurti kaime buvo labai ilgai brandinama. Tačiau tik užaugus vaikams tai pavyko įgyvendinti ir dabar jie neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip.
„Dukra kaip ir sutiko, kad keltumėmės į kaimą, bet sūnus buvo kategoriškas. Jis pareiškė, kad pabėgs iš kaimo, nes jam reikia spardyti kamuolį, mat aktyviai žaidė futbolą. Nenorėdami traumuoti vaiko, nusprendėme palaukti. Žiūrim, kad suspėjom“, – juokėsi moteris.
Trauką prie žemės jie bandė kompensuoti sodu. Vyras pastatė nedidelį namelį, pirtį, tačiau tai negalėjo atstoti tikro gyvenimo kaime.
Gal svajonė ir būtų likusi neįgyvendinta, bet aplinkybės taip susiklostė, kad Emilija atgavo senelio žemę netoli Liūdynės. Pirmuosius metus Tumėnai sklypą užsodino bulvėmis, bet net 30 tonų derliaus džiaugsmo neatnešė. Artimieji ir giminaičiai pradėjo raginti auksines rankas turintį Algį statyti namą.
„Mūsų ryžtas plyname lauke kurtis labiausiai nustebino vaikus, o dabar jie džiaugiasi, kad turi kur atvykti vasaroti. Aišku, ir mums patiems iš pradžių buvo sunku. Juk mieste – visi patogumai. Pritrūkai duonos – iki parduotuvės keli žingsniai. Bet po truputį pripratome ir mieste gyvenimo nebeįsivaizduojame“, – „Sekundei“ pasakojo E. Tumėnienė.
Kaimo keistuoliai
Gyvenimas kaime pakeitė ir kai kuriuos įpročius. Beveik viską, ko reikia žmogui, jie užsiaugina patys. Nors žemė ūkininkauti nelabai palanki, bet daržovių užtenka. Šeima augina triušius, vištas ir kelias ožkas, tad pieno, varškės, sūrio, kiaušinių, mėsos pirkti nereikia. Net kavą iš ąžuolo gilių ir morkų šeimininkė gamina pati.
„Kiek įmanoma, viską užsiauginame. Ir baltos duonos iškepu, bandelių. Tik juodos perkame, nes dar neišmokau skanios iškepti. Bet dėl to nesijaudinu: gaminu tai, kas man sekasi“, – sakė Emilija.
Į miestą jau keturis dešimtmečius kartu esanti pora užsuka tik kartą per savaitę būtiniausių prekių. Anot vyro, miesto šurmulys, žmonių knibždėlynas labai išvargina. Nėra nieko nuostabiau nei gyventi gamtos apsuptyje ir stebėti, kaip į sodybą užklysta stirnų pulkelis ar lapiukų šeimyna, o tvenkinyje neršia žuvys.
Net laikrodžio nereikia – jau trečią žiemą tuo pačiu laiku į varnėnų inkilą nakvoti parskrenda genys. O oro drėgmę matuoja prie lango pritvirtinta eglės šakelė – ji nulinksta, kai oras pritvinksta drėgmės.
„Tas vaikščiojimas po parduotuves labai išvargina. Kai tik pasiekiu namus, iš karto geriau pasijuntu. Jau būtų tragedija grįžti į miestą, kai girdi, kaip už sienos gyvenantieji šūkauja ar garsiai leidžia muziką, o čia – visiška ramybė, tik šuniukas suloja, pranešdamas, kad kažkas atvyko“, – kalbėjo vyras su žmona.
Tumėnai prisipažino, kad atėjūnams, kaip jie buvo vadinami vietinių gyventojų, pritapti naujoje bendruomenėje nebuvo lengva.
„Iš pradžių buvo tokių kalbų, kad esame keistuoliai, atsiskyrėliai, nes neturime nei karvių, nei mėšlo krūvų, šiukšlynų. Mes nemėgstame pakiemiais vaikščioti, gerti, kaip dauguma kaime. Naujakuriams dabar yra gana sunku įsilieti į kaimo gyvenimą, bet ilgainiui apsipratome“, – kalbėjo Emilija su Algiu.
Prieš dešimt metų plyname lauke pradėjęs statyti šeimai namą A. Tumėnas iki šiol jį tobulina. P. Luko nuotr.
Prieš dešimt metų plyname lauke pradėjęs statyti šeimai namą A. Tumėnas iki šiol jį tobulina. P. Luko nuotr.
E. Tumėnienės vieni darbai puošia namus, o kiti nugula į stalčius. Moteris tikina kūrybos džiaugsmą atradusi tik atsikėlusi gyventi į kaimą. P. Luko nuotr.
E. Tumėnienės paveikslai – originalūs ir netradiciniai, bet labai trapūs ir neilgaamžiai. P. Luko nuotr.
Algis ir Emilija Tumėnai savęs neįsivaizduoja gyvenančių mieste. Gamtos prieglobstyje - idealios sąlygos kurti. P. Luko nuotr.
Algio suręstą trobelę puošia Emilijos darbai – kaukės, paveikslai iš džiovintų gamtos gėrybių, dekupažo technika marginti gaminiai. P. Luko nuotr.
Darnoje su gamta
Tumėnų šeimos sodyba itin išpuoselėta. Auksines rankas turintis Algis ne tik iš rąstų surentė nedidelį namelį, pastatė ūkio pastatus, pirtį, bet ir įspūdingo grožio koplytstulpiu papuošė kiemą.
„Iš plytų gali sudėlioti namą kaip tik nori, bet jos sintetinės, pridrėksta. O rąstinis namas visada šiltas ir jaukus. Aišku, iš rąstų jokių mandrybių neišraitysi, bet vis randam kur patobulinti, ką perdaryti, tik laiko per maža, para per trumpa“, – sakė vyras. Algis juokavo, kad viena iš priežasčių, kodėl ryžosi avantiūrai iš miesto persikelti į kaimą, – galimybė turėti pirtį. Nuo jaunystės jis aktyviai sportavo, buvo Lietuvos regbio rinktinės narys.
Po varginamų rungtynių geriausias poilsis buvo pirtyje, tad dar nuo tų laikų tai išliko vienas iš malonumų. Sveiką gyvenimo būdą puoselėjantys liūdyniečiai žiemą po pirties nevengia pūkštelėti į eketę.
Energija trykštanti moteris teigė, kad sveikai gyvenant jokios ligos nepuola. Kita vertus, labai svarbu, kad žmogus gyventų darniai su gamta, pats prisitaikytų, o ne bandytų ją pakeisti pagal savo poreikius.
„Mes gyvename taip, ir kitaip būti negali. Jeigu gyveni gamtoje, turi prie jos prisitaikyti. Iš pradžių, tik atsikėlę, irgi norėjome daug brangių dekoratyvinių augalų, gėlių, bet šaltis, vėjas ir kitos stichijos juos išnaikino. Tad išmokome viską daryti paprasčiau“, – sakė Emilija.
Jos pasididžiavimas – kone pusantro šimto jurginų kelmų, jie sudaro įspūdingą rudeninių gėlių alėją.
Atrado kūrybos džiaugsmą
Algiui ir Emilijai kruopštumo, meninių sugebėjimų reikalaujantys darbai niekada nebuvo svetimi. Abu jie – juvelyrai, daug metų dirbę su gintaru, metalu, sidabru. Vyras su žmona susipažino tuomet garsioje Panevėžio tautodailės įmonėje „Tulpė“. Tačiau, kaip juokauja Algis, juvelyrams buto niekas neskyrė, o nusipirkti nebuvo iš ko, tad reikėjo persikvalifikuoti į suvirintojus.
Emilijos meniniai sugebėjimai buvo pastebėti – už vieną iš savo juvelyrinių darbų moteris pelnė prestižinį tautodailininkų apdovanojimą Maskvoje. Darbas ir vaikų auginimo rūpesčiai neleido visiškai atsiduoti individualiai kūrybai, bet atsikėlus gyventi į kaimą Emilija iš naujo atrado turinti menininkės gyslelę.
Tik jos kūrybos objektas dabar yra gaminti paveikslus iš gamtos gėrybių, įvairias kaukes, užsiimti dekupažu. Trobelę, taip Tumėnų namą pavadino sutuoktinių anūkas, dailina vyras, o erdves puošia Emilija.
„Abu esame truputį prie meno, abu juvelyrai graveriai, bet kūrybai, kai gyvenome mieste, nelabai būdavo laiko ir sąlygų. Kaime – ideali erdvė pasireikšti, daugiau laisvumo. Susidraugavau su gamta, tad kodėl neišnaudojus šio stebuklo kuriant paveikslus, kodėl nesuteikus antro gyvenimo įvairioms žolelėms, gėlėms“, – kalbėjo moteris.
Kaimynai jau priprato ją matyti su karučiu traukiančią į mišką, mat visos gamtos gėrybės netelpa rankose. Ir vyras, atsitraukęs nuo kitų darbų, vasarą gamina specialius stalus ir palapines, kad būtų kur džiovinti visas pievų ir miškų dovanas. Pasak moters, nei gėlių, nei žolių ar pumpurų negalima džiovinti saulėje, nes ši ne tik pakeičia žolynų spalvą, bet ir gali juos sunaikinti.
„Dažniausiai kuriu žiemą, juk vasarą ir taip darbų pilna. Jeigu dirbu, kaip sakoma, nuo dūšios, prireikia viso mėnesio, kad gimtų didesnis kūrinys“, – teigė E. Tumėnienė.
Nori išbandyti viską
Menininkės kuriami paveikslai – išties akį traukiantys ir neįprasti. Tik vienintelis minusas – jie yra labai trapūs ir neilgaamžiai. Anot Emilijos, po kelerių metų paveikslai nublunka, apsineša dulkėmis ir praranda savo grožį, todėl ji kuria tik sau ir patiems artimiausiems žmonėms. Moteris svarsto, gal per Jonines, prisikaupus daug darbų, simboliškai sudeginti visus juos ir vėl kurti naujus.
„Dirbu tik sau. Niekada nesvarsčiau, kad galėčiau parduoti. Tada būtų visai ne toks darbas, atsirastų skubėjimas ir nuolatinis galvojimas, kaip galėčiau uždirbti pinigėlių, o šito tikrai nesinori“, – sakė pašnekovė.
Tumėnų namai išpuošti ne tik paveikslais iš gamtos gėrybių, bet ir įvairiomis kaukėmis. Tai yra dar viena Emilijos aistra, ją atrado prieš penkerius metus. Įspūdingoje kolekcijoje – indėnai, vikingai, velniai, raganos, japonai ar jos kelyje sutiktų žmonių prototipai.
„Mane įkvepia daug kas. Labai žavi indėnų gyvenimas, jų artimumas gamtai, todėl sukūriau net kelias jų kaukes. Kartą pasitaikė tokia rėksminga ir pikta moteris, tad nusprendžiau padaryti ir jos kaukę. Užsukę draugai pajuokauja, kad ši kaukė panaši į vieną žmogų, o ši – į kitą“, – kalbėjo moteris.
Sunkiausia išgauti veido išraišką, ypač akis. Dažnai būna taip, kad akis parinkti tenka ilgiau nei pačią kaukę pagaminti. Emilijos teigimu, svarbiausia, kad žvilgsnis būtų gyvas, išraiškingas.
„Kuriu ir įvairius rėmelius, dekoruoju vazonus, neriu servetėles, labai mėgstu piešti tušu. Aišku, jeigu įsikabinčiau į vieną techniką, galėčiau ją ištobulinti iki begalybės, bet norisi išbandyti viską“, – sakė E. Tumėnienė.
Lina DRANSEIKAITĖ
