Radviliškio rajono ūkininkė laiko penkias karves. Ji ir trys jos dukros gyvena tiktai iš pieno. Toks gyvenimas nėra paprastas: blaškosi dėl cento tarp pieninių, kelis kartus per dieną, apsikarsčiusi bidonais, mina dviračiu į ganyklą ir rūpinasi, kaip iš pieno užtikrinti dukterų ateitį, rašo „Šiaulių kraštas“.
Už žaliavą prideda centus
Giedraičių kaime gyvenanti 36-erių metų Rūta Kaminskaitė iš pieno gyventi pradėjo nuo dviejų karvių. Šią vasarą moteris laikė jau septynias karves. Pieną pristatydavo į kaime esančią „Rokiškio sūrio“ pieninę.
„Birželį už pieno litrą mokėjo po 45 centus, liepą — 48. Rugpjūtį Grinkiškio pieninės vedėja pasakė, kad už pieną galime prašyti po 60 centų ir gausime“, — pasakojo ūkininkė. Prašyti didesnių pieno supirkimo kainų gali ūkininkai, laikantys penkias ir daugiau karvių ir pieno kasdien pristatantys daugiau kaip 100 litrų. R. Kaminskaitė šiuos kriterijus atitinka.
Moteris rugpjūčio 4 dieną parašė prašymą, laukė naujos sutarties ir pieno kainų. Po savaitės, baigiantis dekadai, pasitikslino, ar už pieną gaus daugiau?
„Vedėja patikino: taip, sudaryta sutartis su “Rokiškio sūriu“. Tačiau kaina padidėjo tik iki 50 centų. Pasiteiravau, kur žadėti 60 centų? Kaip tik tuo metu teko parduoti dvi nepieningas karves, sumažėjo ir pieno. Pieninės vedėja patarė palaukti rugsėjo 1-os. Laukiau. Rugsėjį pridėjo dar du centus, o sutarties su pieno perdirbėjais taip ir negavau“, — R. Kaminskaitė paskaičiavo, kad per rugpjūtį, laukdama žadėtų didesnių pieno kainų, ji prarado 311 litų.
Pieno produktai brangsta litais
Į tą pačią pieninę nešė pieną iki spalio 6 dienos. Kol iš kaimynės sužinojo naujieną — tame pačiame Giedraičių kaime esanti „Pieno žvaigždžių“ pieninė nuo spalio 1 dienos, pieno pristatantiems iki 100 litrų per dieną, moka po 60 centų, o dar po kelių savaičių kainą padidins 10-ia centų.
Į kitą pieninę perėjusi ūkininkė kol kas nesigaili. Kaip bus ateityje — nežinia. Mat iš šios pieno perdirbėjo pieninės prieš pustrečių metų R. Kaminskaitė buvo priversta išeiti, nes vėluodavo atsiskaitymai už pieną, kildavo problemų dėl pieno laboratorinių tyrimų.
Jei kitos pieninės šalia nebūtų buvę, R. Kaminskaitė būtų kinkiusi arklį ir vežimu dardėjusi 4 kilometrus iki Pašušvio — artimiausios „Pieno žvaigždžių“ pieninės.
„Lakstai lakstai per pienines. Girdi kalbas — daugiau gauni, daugiau nori. Bet aš noriu gauti savo uždirbtus pinigus. Aš ir trys mano dukros iš to gyvename“, — sakė moteris.
„Bandome kapstytis“
Pasak ūkininkės, šeimai liekantys pinigai virstų trupiniais ant duonos. Bet gelbsti gyvenimo kaime privalumai. Maistui iš parduotuvės perka duoną, cukrų, druską. Bulvės ir daržovės — iš savo daržo.
Dėl sąžiningai uždirbamų centų tarp pieninių besiblaškanti moteris galvoja ne tik apie šią dieną. Planuoja didinti karvių bandą. Kad jų įsigytų lengvatinėmis sąlygomis, tapo jaunąja ūkininke. Ateityje tikisi ir technikos įsigyti.
„Bandome kapstytis. Būna ir juodų dienų. Bet į priekį reikia judėti. Dukros auga“, — apie gyvenimą iš pieno kalbėjo R. Kaminskaitė.
Angelė Mockutė
