Henrikas savo gyvenimą kūrė beveik nuo nulio – vos šešiolikos jis ištrūko iš tėvų namų ir išvyko mokytis ir sportuoti į Vilnių. Sportas buvo vienintelė jo viltis pabėgti nuo sunkaus gyvenimo kaime. Jau dabar jo sąskaitoje – daugybė kovų ir pergalės, lėmusios jo sėkmę.
Kaip sako pats pašnekovas, sportas kardinaliai pakeitė jo gyvenimą – dar karjeros pradžioje per kovą su priešininku jis susipažino su žmona Akvile. „Kartais pajuokauju žmonai, kad jei Sigitas būtų laimėjęs, už jo ji ir būtų ištekėjusi“, – juokiasi vyras.
Pora dabar augina du vaikus ir, kaip juos apibūdina Henrikas, laiką leidžia taip pat aktyviai.
Portale tv3.lt – interviu su turnyre „King of Kings“ susikausiančiu perspektyviu sportininku Henriku Vikšraičiu apie sunkią vaikystę, meilę ringui ir gyvenimą aukštyn kojomis apvertusį įvykį, dėl kurio jis dėkingas iki šiol.
Pats augote kaime, ganėtinai skurdžioje šeimoje, o savo gyvenimą susikūrėte beveik nuo nulio. Kas paskatino eiti į kovos ringą?
Visada jaunystėje buvau karšto būdo. Mėgdavau kipišuoti, o iš mano skurdaus, nepasiturinčio gyvenimo žmonės mėgdavo pasityčioti. Visą laiką būdavau piktas ir savo karštu charakteriu gindavau save, iš manęs tyčiotis niekam neleisdavau.
Mano charakteris labai užkliuvo geram draugui Edgarui Jankauskui, kuris tuomet mokėsi pedagoginiame universitete ir praktikavo kovos menus. Jis manyje pamatė potencialą, tad aš nuo 16 metų išvykau į Vilnių. Galima sakyti, kad viskas – jo dėka. Galiausiai atsidūriau „Sparta“ klube, dabartinio trenerio Andriaus Šipailos rankose.
Ar ir dabar ringas, kovos menai padeda išlieti susikaupusias emocijas ir išgyvenimus?
Kikboksą rekomenduoju visiems, kadangi jis padaro žmogų koordinuotą, suteikia daug žinių. Man pačiam jis buvo naudingas ne vien dėl to, kad pasidariau imlus ne tik sporte, bet ir suprantu, kad smurtauti tikrai nereikia. Kad ir koks stiprus esi, kovos galima išvengti visada. Kai praktikuoji kovos menus, supranti smurto, to meno pasekmes. Jaunimui, ypač dabar, tas yra labai aktualu.
Kikboksas pakeitė jūsų gyvenimą?
Šis sportas man davė daug daugiau, nei aš galėjau tikėtis – tik per jį aš turiu žmoną, du gražius vaikus, kuriuos labai myliu. Per šį sportą aš susidėliojau gyvenimą, nes iš pradžių neturėjau nieko – net namų. Mano vaikystė buvo labai sunki, bet nepaisant to, dabar turiu namus, o gyvenimą sieju su kovos menais ir tikrai nežadu to sustabdyti. Manau, kad tai visada bus mano prioritetas. Pats dirbu „Sparta“ klube treneriu, turiu įmonę, baigiau mokslus, universitetą... Viskas – šio sporto dėka.
Jūsų sąskaitoje – jau triženklis skaičius stojimų prieš priešininką ringe. Ar kas kartą tenka išmokti ko nors naujo?
Kovų turiu beveik 180, tačiau prieš kiekvieną ją jaučiu šiokį tokį jauduliuką. Tačiau kuo daugiau praktikuojiesi, kovoji, tuo daugiau supranti ir atsipalaiduoji. Kuo daugiau stengiesi, atkreipi dėmesį į trenerio pastabas, tai žiūrovams ir pačiam sukelia vis didesnį malonumą. Kuo labiau myli sportą, tuo labiau supranti, kad iš kiekvienos smulkmenos, iš kiekvienos kovos gali išmokti kažko naujo. Kovosiu ir tobulėsiu toliau iki tol, kol man tai leis sveikata.
Paminėjote, kad kova jus suvedė su žmona Akvile. Papasakokite, kaip tai įvyko?
Prieš maždaug dešimt metų prasidėjo mano etapas organizacijoje „King of Kings“. Jau tada buvau žinomas kovotojas. Tada susidūriau su žinomu kovotoju Sigitu Gaižausku, su kuriuo kovojau paskutinėje vakaro kovoje. Ją laimėjau. Kartais pajuokauju žmonai, kad jei Sigitas būtų laimėjęs, už jo ji ir būtų ištekėjusi. (juokiasi) Taip ir susipažinome toje kovoje, Tauragėje, o viskas išsirutuliojo iki santykių. Tuo metu ji buvo studentė, su ja susibendravome ir bendraujame iki šiol. (šypsosi)
Kikboksas – gan agresyvus sportas. Kaip šeima reaguoja į jūsų kovas, ar jas apskritai stebi?
Nežinau, ar visų sportininkų šeimos tokios, bet maniškė niekada nepraleidžia mano kovų, visada jose būna, visada palaiko ir man padeda. Ir šiame turnyre bus taip pat – atvažiuos ir mano 7-erių, ir 3-ejų dukros. Man atrodo, kad jos nėra praleidusios nei vienų mano varžybų, kuriose dalyvavau Lietuvoje.
Šis sportas nėra toks traumingas, kaip kad krepšinis ar futbolas. Aš traumų, per dešimt ar vienuoliką sporto metų beveik neturiu. Buvo sulūžęs šonkaulis, bet vien tik dėl mano neapdairumo, neturėjimo daug žinių ir patirties. Tuomet bandžiau mesti svorį, nevartojau mineralų ir kitų būtinų dalykų. Šiame sporte traumos yra minimalios, kadangi yra naudojamos apsaugos. Žmonės mano, kad tai tik paprastos muštynės, nes jos atrodo agresyviai. Tačiau čia nėra tiesiog muštynės. Tai – sudėtingi kovos menai, o ne gatvės chuliganizmas.
Žmonės mano, kad tai tik paprastos muštynės, nes jos atrodo agresyviai.
Kaip dėl dukrų – ar jos, stebėdamos jus ringe, bent kažkiek save išbando sporte?
Mano dukros irgi sportuoja, tačiau nebando kovos menų. Jos lanko gimnastiką, būrelius, lengvąją atletiką. Dukrelės irgi yra sportiškos, palaiko tėvelį, jei reikia – kartais ir pakumščiuoja. (juokiasi)
Tačiau manau, kad vaikai turi užsiimti tuo, kas jiems patinka. Nenoriu versti ir skiepyti savo vaikams to, kas patinka man. Manau, kad jos pačios turėtų spręsti apie savo gyvenimą ir ta veikla joms turėtų teikti malonumą. Bet sportu, manau, jos ir toliau užsiims. Kad ir koks jis bebūtų.
Tačiau laikotės tos nuomonės, kad sportas jauniems žmonėms šiais laikais būtinas?
Ypač po karantino, kai visuomenė daug laiko praleidžia socialiniuose tinkluose, daug laiko būna namuose, dirba taip pat iš namų, fizinis aktyvumas yra būtinas. Mes esame sukurti tam, kad judėtume. Kuo daugiau judame, tuo didesnis šansas išvengti rimtų ligų. Taip pat dėl sporto gražiau atrodome, geriau jaučiamės. Tame matau vien pliusus.
Koks esate tėvas? Ar griežtumas – viena iš jūsų savybių?
Viską mėgstu daryti su humoru, juokauti, mano vaikai tą irgi mėgsta. Su dukromis noriu praleisti kuo daugiau laiko, labai vertinu gyvą bendravimą. Pastebiu, kad laikas bėga labai greitai. Atrodo, kad mano mažoji mergaitė neseniai gimė, bet jai jau treji. Ji jau kalba, jau bėgioja, jau užsiima sportu. Manau, kad aš, kaip tėvas, darau viską, kad joms būtų smagu, linksma ir kad jos mane prisimintų kaip gerą tėvą.
Šiais laikais vaikai gali daug manipuliuoti, iš tėvų daug reikalauti, bet reikia visame surasti balansą. Reikia duoti – bet ne per daug, kad jos nebūtų išlepusios. Kadangi mano vaikystė buvo labai skurdi, labai noriu savo dukrelėms duoti viską, ko pats neturėjau. Tačiau visa tai darau su protu, pasitariu su antrąja puse. Manau, kad dėl to vaikai užaugs protingais, teisingais ir gerais žmonėmis.
Tarptautinis turnyras „KOK’110 Mega Series“ sugrįžta į Vilnių. Jau kovo 18d. gerbėjai turės galimybę vėl prisiminti tą adrenalino jausmą, kurį sukelia jau tradiciniais tapę KOK („Kings of Kings“) turnyrai. Vienoje iš daug įspūdžių žadančių dvikovų susikaus sporto klubui „Sparta“ atstovaujantis Henrikas Vikšraitis prieš tituluotą Šveicarijos kovotoją.
Lietuvio dvikovą su šveicaru ir kitas pagrindines kovas nuo 21.00 val. galima bus stebėti per naujos kartos televiziją „Go3“.
