Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofa privertė prisiminti nelaimę, kuri buvo praminta kaip „daktarų lėktuvo avarija“. Prieš 37 metus įvykusi tragedija nusinešė 6 ekipažo narių ir 45 keleivių gyvybę. Tarp jų buvo žymiausi to laikotarpio Lietuvos medikai, aviatoriai.
Praėjus beveik keturiasdešimčiai metų, ši tema aviacijos pasaulio žmonėms ir žuvusiųjų artimiesiems tebėra skaudi, bet daugelis jos detales mažai žino.
Priešmirtinis liudijimas
Ta pačia kryptimi, kaip tragiškai pasibaigusio Lenkijos vadovo kelionė, 1973-iųjų gruodžio 16 dieną, 19 val. 10 min., Volokokamsko (Rusija) rajone, maždaug šimtą kilometrų nuo Maskvos, skridęs Lietuvos civilinės aviacijos valdybos lėktuvas Tu-124 virto metalo laužo krūva.
Šią kraupią tragediją ne vienus metus narpliojęs vilnietis aviatorius, žurnalistas Edmundas Ganusauskas „Balsas.lt savaitei“ teigė, kad daugeliui žmonių, kurie buvo mažiau ar daugiau susiję su šio lėktuvo priežiūra, teko atsakinėti į nepažįstamų pareigūnų klausimus.
Technikai bei inžinieriai, pervežimų skyriaus budėtojas ir krovikai dabar sako, jog tai buvo KGB žmonės.
„Tai aviakatastrofa, kuri pasiglemžė daugiausia lietuvių gyvybių. Apie tai gana plačiai esu parašęs dar 1996 metais pasirodžiusioje knygoje „Lemties kilpa“. Iki šiol esu išsaugojęs paskutinį įgulos balso įrašą, kuris padarytas prieš žūtį.
Lakūnų balsai − žodžiai ir atodūsiai liko kaip unikalus, dvasią sukrečiantis dokumentas, − prisiminė E. Ganusauskas. − Iki šiol pagalvoju, koks baisus košmaras tąsyk dėjosi pilotų kabinoje. Ir visa tai truko daugiau kaip minutę iki lemtingo smūgio. Tai yra labai ilgas laiko tarpas tokiomis ekstremaliomis sąlygomis. Lakūnai iš paskutinių jėgų bandė traukti šturvalą, iki paskutinės sekundės grūmėsi kaip įmanydami. Buvo atlikta baisiai daug manevrų. Galima tik įsivaizduoti, ką teko patirti keleiviams, kurie matė, kas dedasi aplinkui.“
Ginkluoto apsaugininko šešėlyje
E. Ganusauskas artimai pažinojo Pamaskvyje sudužusio lėktuvo TU-124 įgulos narius. Šturmanas Juozas Časas buvo jo kaimynas.
Antrasis pilotas Eugenijus Karnila lakūnų pasaulyje buvo unikali asmenybė. Jis buvo šokęs liaudies šokių kolektyve, vienintelis oro uosto bendrabutyje prenumeravo anuomet populiarų leidinį „Kultūros barai“.
„Likus kelioms dienoms iki nelaimės Vilniaus Gedimino prospekte Eugenijus atsitiktinai iš tolo išvydo mane, skubiai priėjo ir šiltai apsikabino. Jis kaip niekada anksčiau neapsakomai švietė. Deja, tai buvo paskutinis mūsų susitikimas“, − pasakojo E. Ganusauskas.
Lėktuvo vado Stepano Boikos ekipaže buvo ir jaunesnysis milicijos leitenantas Aleksandras Krestjaninovas. Tarp jų jis pateko per teroristų drausminimo bumą, kuris kilo po Prano ir Algirdo Brazinskų akibrokšto padangėse (1970 metų spalio 15 dieną tėvas ir sūnus Brazinskai skrisdami reisu Batumis–Suchumis lėktuvu AN-24 b su 45 keleiviais, grasindami ginklu, pareikalavo pakeisti kursą ir skristi į Turkiją).
Jaunam teisėsaugininkui A. Krestjaninovui tokia tarnyba nebuvo labai patraukli, mat jis ištisas dienas leido sėdėdamas tame pačiame krėsle, paskutinėje salono eilėje. Lemtingą vakarą skrido ir metus stiuardese dirbusi Marija Krikova.
Apvylė technika
Nuolaužos, įvairios liekanos buvo renkamos pagal aviacijoje seniai žinomas taisykles – iš tolo, vis mažėjančiu spinduliu, kruopščiai aprašant kiekvieną radinį. Specialistai rinko ne tik lėktuvo dalis, bet ir po lauką išsimėčiusius žuvusiųjų asmens dokumentus bei daiktus.
Vieno Maskvos medicinos instituto studentai į specialius konteinerius sudėjo tai, kas buvo likę iš žmonių palaikų. Netrukus šie konteineriai buvo nuvežti į Maskvos krematoriumą, kur žuvusiųjų kūnai buvo kremuoti.
Praėjus kuriam laikui buvo aptiktas ir juodąja dėže vadinamas kontrolinės aparatūros įrenginys MSRP-12, kurio ieškojo įvykį narpliojusi komisija.
Storasis nedūžtantis ir nedegantis kapsulės kiautas nuo smūgio įlinko, trūko juosta, per sujungimą į vidų pateko žibalo, tačiau prietaisas buvo įrašęs visus dvylika užprogramuotų skridimo parametrų.
„Aukščio vairo trimerio (ant užpakalinės vairo briaunos įtaisyta nedidelė valdoma plokštuma – red. past.) atsilenkimas į pikiravimo pusę“, − šis įrašas užsilikusiame tarp makulatūros Lietuvos civilininės aviacijos valdybos 1971–1974 metų aviacijos įvykių žurnale atkartoja svarbiausią lėktuvo katastrofos tyrimo akto išvadą.
Pats aktas buvo sunaikintas 1984-ųjų gegužę.
Avarijos priežastis ištirusi komisija nustatė, kad prie lėktuvo TU-124 aukštumos vairo buvo montuojamas specialus trimeris, kuris valdomas mechaniškai arba elektrinio variklio. Lemtingą gruodžio vakarą šis variklis įsijungė, nureguliavo trimerį, todėl lėktuvas ėmė blaškytis, o galiausiai sudužo.
„Kai kurie lakūnai abejoja dėl išvadų pagrįstumo, bet aš manau, kad oficiali versija turi tvirtą pagrindą. Tuo metu paaiškėjo ir tai, kad tų pačių metų vasarą toks pats Volgogrado ekipažo lėktuvas buvo patekęs į analogišką situaciją. Minėto lėktuvo pilotai komisijai pareiškė, kad jie nežuvo tik dėl to, jog visa tai nutiko dienos metu“, − kalbėjo E. Ganusauskas.
Netiki sąmokslo teorijomis
Didžiąją 1973-iųjų gruodį nukritusio TU-124 keleivių dalį sudarė Lietuvos gyventojai. Daugiausia − vilniečiai ir kauniečiai. Su jais skrido ir keturi žymiausi šalies pediatrai: Petras Baublys, Liudmila Steponaitienė, Raimondas Lučinskas ir Ona Surplienė.
Sovietinės epochos laikais apie panašius įvykius žmonės sužinodavo tik iš lūpų į lūpas, tad oficialiai informacija apie šią tragediją buvo paskelbta tik po kelių dienų.
Tuometė valdžia ekipažo narius palaidojo Vilniaus Rokantiškių kapinėse, o S. Boikos urną išvežė į Lvovą (Ukraina).
Urnas su gydytojų pavardėmis laidojo Kūčių dieną, gruodžio 24-ąją. Vilniuje tomis dienomis lakūnai vengė rodytis su uniformomis, nes daugeliui jie atrodė kaip gydytojus pražudę piktadariai.
Pagerbti Antakalnio kapinėse atgulusius medikus atvažiavo ir ilgalaikis Lietuvos komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus, ir jį nuolat lydėjusi sovietinių funkcionierių svita.
Paprašytas prisiminti tų dienų įvykius, žuvusiojo P. Baublio sūnus – Alis Baublys, medicinos mokslų daktaras, docentas „Balsas.lt savaitei“ atsakė: „Kad neturių ką jums pridurti, nes ne kartą apie tai buvo pasakojama spaudoje. Prielaidų būta visokių, tačiau diversijos aplinkybės iškart atmetamos. Nors kaskart žvelgiant į lėktuvus lieka ne itin malonus įspūdis, bent porą kartų per metus tenka jais pasinaudoti.“
TIK FAKTAI
Paskutinis Lietuvos civilinės aviacijos valdybos lėktuvo TU-124 skrydis buvo 1977-ųjų lapkričio viduryje.
Orlaivį „į pensiją“ išlydėjo lakūnai bandytojai. 1981-ųjų vasarą bandymų instituto pilotas Jurijus Šeferis, vėliau su Rimantu Stankevičiumi dirbęs daugkartinio kosminio laivo „Buran“ grupėje, ilgai nenaudotą TU-124 nuskraidino į tuometę Kalinino sritį, prie Volgos.
1990 metų rugsėjo 9-ąją Italijoje, Salgaredo oro uoste, parodomojo skrydžio metu naikintuvu SU-27 atlikdamas mirties kilpą R. Stankevičius žuvo. Jis galėjo tapti pirmuoju lietuviu kosmonautu, bet jo siekius sustabdė netikėta žūtis.
1973-iųjų Kūčios. Žuvusius medikus į paskutinę kelionę palydėjo minios vilniečių
Nuotraukos iš knygos "Lemties kilpa"
