Kas 6–7 Lietuvos gyventojui reikia psichiatro pagalbos, o kas antram vaikui, turinčiam negalią, ji būtina dėl psichikos sutrikimų. Tokia statistika šalyje buvo prieš lygiai 20 metų.
Jau tuomet medikai teigė, jog sutrikusios psichikos žmonių nuolat daugėja, tad būtina imtis priemonių. Deja, praėjus 20 metų, situacija nepasikeitė.
„Daug sovietinės psichiatrijos pas mus išlikę. Ši sritis ant senų bėgų ir toliau rieda, tik fasadas padekoruotas, o šiaip esmė nepasikeitė“, – tv3.lt portalui teigė vaikų psichiatras, profesorius Dainius Pūras.
Lietuvos sveikatos psichikos taryba
Dar prieš 20 metų, sunerimę dėl kasmet prastėjančios padėties, žinomi šalies psichoterapeutai paskelbė apie įkuriamą naują Lietuvos sveikatos psichikos tarybą. Paradoksalu, bet tarybą įsteigė Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) vyriausieji specialistai, atsakingi už psichikos sveikatą, bet nepatenkinti ministerijos darbu.
Kaip anuomet teigė tarybos pirmininkas vyriausiasis psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis, taryba nesiekia kovoti su SAM ar kitomis valdžios institucijomis. Tarybos tikslas – įgyvendinti Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros strategiją. Medikai sakė, kad šalyje sutrikusios psichikos žmonių nuolat daugėja. Nemažai rūpesčių kyla dėl alkoholinės psichozės, narkomanų. Specialistų teigimu, Ligonių kasų finansavimo principas psichiatrijai taip pat nepalankus.
Medicinos paslaugos suprantamos, kaip operacijos ar vaistų naudojimas, tačiau psichoterapija, reikalinga ambulatoriniam gydymui, prie jų nepriskiriama.
„Mums nereikia modernių technologijų, nereikia modernių aparatūrų, mums reikia naujų darbo vietų. Psichologų, socialinių darbuotojų, psichoterapeutų, vaikų psichiatrų. Tos naujos darbo vietos neatsiranda, nes nėra mechanizmo, kaip finansuoti. Dabar mes norime civilizuotu būdu spręsti šitą problemą.
Aš manau, kad tai ne tik sveikatos sistema, bet ir socialinė apsauga turi prisijungti, kelios ministerijos, o tada ir būna sunkiausia“, – TV3 žinių reportaže prieš 20 metų kalbėjo vaikų psichiatras Dainius Pūras.
Praradome 20 metų
Anuomet buvo daug vilčių, kad situacija pasikeis į gerą, prabėgus dviem dešimtmečiams atviravo Vilniaus universiteto profesorius psichiatras Dainius Pūras. Deja, tenka pripažinti, kad situacija psichikos sveikatos srityje nepasikeitė.
„Nedramatizuodamas situacijos, galiu sakyti, kad 20 metų mes jau praradome ir man neramu, kad dar tiek galime prarasti, nes nesimato, kad gali įvykti tas proveržis. Nereikia dviračio išradinėti, yra valstybių, kurios neblogai tvarkosi šiose srityje. Anuomet, prieš 20 metų, buvo kalba apie tai, kad reikia kitaip investuoti. Nebe į internatus, ne vien tik į vaistus (kurių reikia, bet ne tiek daug, kiek mes buvome pripratę), bet ir į tuos psichologinius gydymo metodus, kuriuos įvairiai galima vadinti – psichoterapija, psichologinės terapijos, psichosocialinės terapijos ir pan. Tų metodų yra daug“, – kalbėjo prof. D. Pūras.
Anot profesoriaus, per 20 metų Lietuvoje įvyko nemažai teigiamų pokyčių, šalis vystosi neblogai, tačiau psichinės sveikatos sritis – tarsi užkeikta.
„Čia kaip užkeikta sritis. Po 20 metų, deja, tenka pakartoti beveik tą patį, kas buvo kalbėta anuomet. Lūžis neįvyko, proveržis neįvyko. Mes iki šiol investuojam nemažai į psichikos sveikatą, bet ne taip, kaip reikia. Pro šalį eina didžiulės lėšos. Nes jos skiriamos psichotropiniams vaistams kompensuoti, tada kai jų reikia ir tada, kai jų nereikia. Nueita lengviausiu keliu. Pavyzdžiui, vaikai dažnai gydomi vaistais, nors ne visada jų reikia“, – sakė prof. D. Pūras.
Pasikeitė tik fasadai
Prieš 20 metų didelė dalis žmonių dėl psichikos sveikatos sutrikimų patekdavo į ligonines. Dažnam tekdavo ten grįžti ne kartą, kol galiausiai gyvenimas būdavo tęsiamas nuolatinės globos įstaigose.
Panašu, kad situacija mažai pasikeitė. Išskyrus pastatų fasadus bei įstaigų pavadinimus.
„Psichiatrijos ligoninėse iki šiol daug lovų. Pacientai guldomi ir guldomi, ir dažnai pakartotinai guldomi ir vėl guldomi, kol vis daugiau vaikų ir suaugusių žmonių atsiduria nuolatinės globos įstaigose. Anksčiau vadintuose internatuose, o dabar – pavadinimus pakeitė ir fasadą renovavo.
Tad tos įstaigos nebeatrodo taip kraupiai, nes labai daug Europos pinigų nuėjo į jas. Tai per 20 metų fasadas pagerintas. Tačiau tai yra kapituliacija: žmogus uždaromas ir tūkstančiai žmonių taip gyvena visą gyvenimą, uždaryti įstaigose.
Tad yra daug įrodymų, kad iki šiol turime ydingą sistemą ir niekaip nė viena valdžia, kiek tik jų buvo per šį laikotarpį, nesiima veiksmų. Visos perimdavo tą bejėgiškumą: „yra kaip yra, ką mes čia per vieną dieną, nieko nepakeisime“, – sakydavo ministrai, tiek sveikatos, tiek socialinės apsaugos“, – kalbėjo prof. D. Pūras.
Išlikusi sovietinė psichiatrija
Kaip ir prieš 20 metų, taip ir dabar, gydytojas psichiatras, profesorius teigia, kad investuoti reikia ne į brangius vaistus ar modernius aparatus, o į įvairias terapijas, psichoterapeutų, psichiatrų teikiamas paslaugas.
„Reikia investuoti ne į brangius vaistus ar aparatus, o į modernias, ką ir prieš 20 metų teko sakyti, technologijas.
Vėl ir vėl išgirstam, kad kokį nors vaistą kompensavo, nes jis labai brangus, bet kodėl negalime kompensuoti ne tik vaistus, o ir paslaugas? Ypač skaudu kalbėti apie vaikus, nes suaugusiems vaistų reikia dažniau, bet vaikams – kur kas rečiau.
Vaikus, atsiprašau, „šeria“ vaistais, todėl, kad pas mus daugiau nieko nėra (toks paaiškinimas būna kolegų: ką nors gi reikia duoti vaikui, atėjo tėvai, o juk tų psichoterapijų nei yra, nei bus pas mus).
Tačiau iš tiesų jų yra, ir labai daug gerų psichoterapeutų yra Lietuvoje, bet jie teikia privačias paslaugas. Tad tie, kurie turi pinigų, jie gali įpirkti šias paslaugas, o tie kurie neturi – nei sau, nei vaikui negali įpirkti terapijų.
Aš labai aštriai keliu šį klausimą, juk taip mes didiname ir socialinę atskirtį. Kodėl mes žinodami šią didelė spragą iki šiol nesugebam pasižiūrėt į vakarus, į šiaurę? Daug sovietinės psichiatrijos pas mus išlikę. Ši sritis ant senų bėgų ir toliau rieda, tik fasadas padekoruotas, o šiaip esmė – nepasikeitė“, – apmaudo neslėpė prof. D. Pūras.
„Mano kolegos, psichiatrai, vaikų psichiatrai, išvažiuoja iš Lietuvos ne tik dėl atlyginimo. Matydami tokią nesikeičiančią situaciją, jie nenori būti šioje pelkėje“, – atviravo prof. D. Pūras.
