„Į Gvatemalos Respubliką Centrinėje Amerikoje važiavau todėl, kad niekada nesu ten buvęs“, - lakoniškai tarstelėjo jaunas mokslininkas Gediminas Degėsys.
Marija su lemputėmis
„Dabar įdėmiai tyrinėju Afriką, todėl man buvo įdomu atrasti tą senovinį pasaulį Lotynų Amerikoje. Žinoma, kad antropologija ir etnologija bei senosios filosofijos civilizacijos šioje šalyje geriau ištyrinėtos, negu Pietų Afrikoje“, - sakė Kultūros, filosofijos ir meno instituto doktorantas, į kelionę vykęs su draugais.
„Pirmiausia į akį krito tai, kad Gvatemaloje, daug mažiau išsivysčiusioje negu Meksika - labai didelė gamtos įvairovė, nors šalis ir nėra ištįsusi. Kartais matai plikus, saulės išdegintus kalnus, kartais - gražiai apžėlusius, arba šaltiniuotas vietoves. Čia pat jūra ir Ramusis vandenynas arba tai srauni, tai išdžiūvusi upė. Na, sužavėjo ir žmonių nuoširdumas, bet jis yra apgaulingai naivus. Regis, jie yra tavo draugai, bet jei sutari su vairuotoju, kad tave kur nuveš už tam tikrą sumą, kaip vaikas pradeda prašinėti pinigėlių.
Kartą senojoje Gvatemalos sostinėje Antigvoje, kažkada sugriautoje žemės drebėjimo(taip ir neatstatytoje, vietoje jos pastatytas naujas Gvatemalos miestas), išvydome įspūdingą religinę procesiją. Dar prieš jai pasirodant žmonės gatvėje iš žolynų dėliojo kilimus. Kristaus kančią vaizduojančios procesijos ten vyksta dažnai, nors reikia pasakyti, kad atgimsta ir senosios majų tautelių, toltekų, actekų tradicijos. Jos kaip ir nebuvo mirusios.
Puošnios katalikų procesijos savaip griebia „už dūšios“: žengia mažaūgiai žmonės, jaunuoliai, persirengę romėnų karių apranga, ir moterys ant pečių neša tarpmiestinio autobuso dydžio medinę Mergelės Marijos statulą, vyrai - Kristaus, dar kelias apaštalų statulas. Statula apkaišiota lemputėmis, todėl iš paskos einantis žmogus tempia elektros generatorių, kuris burzgia garsiau už minios traukiamas giesmes. Vėliau paskui statulą praeina koks nors „kramtoškių“ ir saldainių pardavėjas, šaukdamas, kad pirktų jo prekę. Tada kiti vėl neša dar įspūdingesnę statulą su generatoriumi. Pilna dūmų, per juos gatvėje beveik nieko nesimato. Ir visam tam balaganui praslinkus, o išsiblaškę žmonės žengia padrikai, tik sutartinai svyruodami, kad nenuvirstų statulos, važiuoja mašina, surenkanti sutryptų iš žolelių kilimų liekanas.
Man skaudu, kad Gvatemaloje ir Meksikoje gausu visokių sektų, aš manau, tai ateina iš didelio neišsilavinusių žmonių tamsumo. Mažuose miesteliuose, kur valstybinė kalba - ispanų, kai kurie žmonės ja kalba prastai. O gidas, tikinęs esąs grynas majus, nemoka tos majų kalbos. Beje, dauguma majų gyveno ne Meksikoje, kaip manyta, o Gvatemalos teritorijoje, ir jų kultūra yra viena žiauriausių civilizacijų pasaulio istorijoje.
Užgrobę svetimtaučių kaimelius, kankino žmones, aukodami dievams išplėšdavo širdis. Iki šiol gali matyti ant vadinamųjų katalikų namų durų pakabintų visokių vietinių dievukų. Pavyzdžiui, jaguaro, Saulės dievo, galvas. Gvatemaloje dabar vyksta tarsi Japonijos efektas: krikštijami pagal vieną tradiciją, tuokiasi pagal kitą, o laidojami pagal trečią. Mes nakvojome mažame viešbutėlyje prie oro uosto, kad nereikėtų toli važiuoti per milijono gyventojų miestą, kuriame prastas susisiekimas, kamščiai, nėra netgi metro. Ten susipažinome su jo savininku, kuris buvo nusifotografavęs su popiežiumi Jonu Pauliumi II, kai šis lankėsi Gvatemaloje, ir jo šeima buvo labai išsilavinusi, plataus akiračio, turėjo didelę biblioteką. Taigi niekada nereikia įsikalti stereotipų.
Džiunglėse ir didmiesčiuose
Gvatemalos piramidės yra visiškai kitokios formos negu egiptiečių. Jos gerai išlikusios, nes buvo užžėlusios džiunglėmis ir niekas jų neardė, kaip krikščionys atėję griovė pagonių šventyklas ir iš jų akmenų statė savo bažnyčias. Yra net šventyklų miesteliai, skirti atskiriems dievams: ten, kur buvo aukojami žmonės, šių kūnus mesdavo nuo šlaito, kur jau styrojo lavonų krūvos, o galvas pasmeigdavo ant iečių kaip trofėjus.
Į piramidžių vidų nieko neįleidžia, gal tose akmenų krūvose ir yra įrengti kambariai, kur rinkosi šventikų ir kiti klanai. Neįžengiamų piramidžių, kur buvo aukojama, viršuje yra aikštelė, kur anksčiau susėsdavo kunigai ir valdovai. Piramides statydavo vergai, kuriuos vėliau irgi paaukodavo.
Gvatemaloje smagu klaidžioti po džiungles, ten jauti senųjų civilizacijų dvasią. Gali pastebėti pro vijoklių lapus į tave ramiai žvelgiančią vorinę beždžionę - juodą, ilgomis galūnėmis, panašią į vorą, jaguarą, sliūkinančią skruzdėdą. Visur - įspėjantys tylos laikytis ženklai, o ir gidai visada sudrausmina įsismarkavusius. Žalių džiunglių fone gražiai dera pilkšvos spalvos piramidės. Turėklų ten nėra, laiptai gana statūs, tad lipti pavojinga; prieš porą metų nukrito du turistai. Mes visur laipiojome, Gvatemaloje užkopėme į didžiulę piramidę ir ten atsigaivinome lietuvišku alumi. Tvankuma nenusakoma, nuo uodų tinkleliais dengėme veidus. Prie Karibų jūros vaikštinėti nepalyginti gaiviau.
Džiunglėse iki šiol yra mažų atokių, gana uždarų kaimelių, kur žmonės gyvena savame pasaulyje savą gyvenimą. Tie kaimeliai yra saugūs. O Gvatemalos sostinėje ir didesniuose miestuose visur stovi kareiviai su automatais; net mažoje parduotuvėlėje prie autostrados. Dar neseniai ten vyko pilietiniai karai, užpuldinėti užsieniečiai buvo imami įkaitais. Dideliuose miestuose veikia mafija, klesti narkotikų prekeiviai.
Laukuose viskas labai greitai auga, ypač jeigu dar palaisto, žemės geros. Jauti, kad vaisius nuskintas čia ir dabar. Klausėme, kiek kartų per metus nuima braškių derlių, atsakė: „Kiek užauga, tiek skinam - visus metus.“
Galvojome, kiek žmogui turi trūkti sveiko proto, kad jis imtųsi dar kokio nelegalaus verslo, dėl kurio gali prarasti šeimas, draugus ar būti nužudyti. Juk pilna kitokių verslų, gamtos išteklių; man apskritai keista, kaip valstybė nesusitvarko, juk Gvatemala nėra didelė.
Kai buvome Ramiojo vandenyno negyvenamoje salelėje, prancūzai, turėję viešbutį, pasakojo, kad iš turizmo gali gerai gyvent. Bet parodė griuvenas per kelis namus nuo jų. Praūžė uraganas, sugriovė naują pastatą, kur vietinis žmogus ketino įrengti savo viešbutį - ir jis visa paliko, išvažiavo, nepasirūpinęs jo parduot ar atstatyti. Matyti, kad žmonės ten atsipalaidavę, ir jiems taip gerai.
Ko nelinki patirti
Kai grįžau į Lietuvą, stebėjome mažą žemės drebėjimą Gvatemaloje. Yra per 30 ugnikalnių, šeši jų - veikiantys. Įspūdinga, kai matai rūkstančius dūmus ir kalno papėdėje - kokį miestelį, tuomet supranti daug istorinių dalykų.
Prie didžiausio Gvatemalos ežero Atilano gyvenome mažuose pigiuose namukuose su vietine virtuve, ten irgi matėme rūkstantį ugnikalnį. Vyresni žmonės, patyrę žemės drebėjimų, su baime pasakojo, kad ištikus katastrofai niekas neatvažiuoja jų gelbėti: aplinkui viskas sugriauta, lavonų krūvos, nėra kelių išvažiuoti. Nėra net jokio ryšio su gelbėjimo tarnybomis, nes mobilusis ryšys, internetas Gvatemaloje neveikia. Senutė, pas kurią ateidavome žuvies valgyti, sakė: „Nelinkiu net savo žemiausiam vergui patirti žemės drebėjimą.“ Tik toje negyvenamoje salelėje užlipęs į medinį švyturį, laukiantį sugrįžtančių laivų,netikėtai radau telefone žinutę.
Duomenys, kada Gvatemaloje įkurtos seniausios žmonių gyvenvietės, skirtingi, priklauso nuo regionų, tačiau manoma, kad ten yra 12 000 ar 18 000 metų senumo gyvenviečių. Etnologai, etnofilosofai, antropologai, lingvistai tęsia tyrimus, randa iškasenų. Senoviškos genčių kalbos yra gražios, artimos gamtos, gyvūnijos pasauliui. Viena versijų sako, kad Gvatemalos pavadinimas kilęs iš toltekų ar actekų kalbos ir reiškia „medžių žemę“, kita - kad iš nuatlių kalbos žodžio „coatmoct-lan“, reiškiančio „Paukščio, lesančio gyvatę, žemė“.
Ivona ŽIEMYTĖ
