Samir Naji al Hasan Moqbel yra Gvantanamo kalėjimo kalinys nuo 2002 metų. Jis telefonu per arabų kalbos vertėją papasakojo savo istoriją advokatams iš juridinės labdaringos organizacijos „Reprieve“, rašo „The New York Times“
Gvantanamas, Kuba. Vienas žmogus čia sveria tik 35 kilogramus. Kitas – 45.
„Paskutinį kartą, kai svėrė, mano svoris buvo apie 60 kilogramų, tai buvo prieš mėnesį. Vasario 10 dieną paskelbiau bado streiką ir nuo to laiko sumenkau daugiau kaip14 kilogramų. Nevalgysiu, kol jie man nesugrąžins savigarbos jausmo.
Mane laiko Gvantaname 11 metų ir tris mėnesius. Jokių kaltinimų padarius nusikaltimą nė karto nebuvo pateikta. Jokių teismo posėdžių niekada nebuvo. Galėjau grįžti namo dar prieš keletą metų, nes niekas rimtai nelaiko manęs pavojingu. Bet aš vis dar čia. Prieš keletą metų kariškiai pareiškė, kad buvau Osamos bin Ladeno sargybinis, bet tai visiška nesąmonė, panaši į tai, kas rodoma amerikietiškuose filmuose, kuriuos esu matęs. Jie jau patys tuo netiki. Bet jiems neturi reikšmės, kiek dar aš čia sėdėsiu.
Kai aš gyvenau savo namuose Jemene, vienas vaikystės draugas 2000 metais man pasakė, kad Afganistane galėsiu uždirbti žymiai daugiau negu tie 50 dolerių per mėnesį, kuriuos gaudavau gamykloje, ir kad man pavyks aprūpinti savo šeimą. Iki tol niekur nebuvau buvęs ir nieko nežinojau apie Afganistaną. Nusprendžiau, kad verta pamėginti.
Patikėjęs draugų apsirikau. Jokio darbo ten nebuvo. Norėjau išvažiuoti, tačiau neturėjau pinigų bilietui namo. 2001 metais įsiveržus amerikiečiams kaip ir visi kiti pabėgau į Pakistaną. Kai panorėjau kreiptis į Jemeno ambasadą, pakistaniečiai mane areštavo. Paskui jie mane išsiuntė į Kandaharą ir pasodino į patį pirmą lėktuvą, skrebdantį į Gvantanamą.
Kovo 15 dieną susirgau, mane paguldė į kalėjimo ligoninę, bet aš atsisakiau maitintis. Į palatą įsiveržė aštuoni kariškiai iš Karo policijos specialiosios paskirties būrio. Visi vilkėjo specialią aprangą, skirtą masinėms riaušėms malšinti. Jie pririšo mano rankas ir kojas prie lovos. Tada per prievartą įdūrė man į veną adatą ir pradėjo maitinti per veną. Pririštas prie lovos praleidau 26 valandas. Visą tą laiką man nebuvo leidžiama eiti į tualetą. Jie įvedė man kateterį, nors tai buvo skausminga, žeminama ir nereikalinga. Net neleido melstis.
Niekuomet nepamiršiu pirmojo jausmo, kai per nosį įkišo maitinimo vamzdelį. Negaliu nusakyti žodžiais, kaip tai skausminga. Jie stūmė vamzdelį vis gilyn, mane pykino, bet nieko negalėjau padaryti. Skaudėjo viską: krūtinę, gerklę, skrandį. Niekuomet anksčiau nebuvau kentęs tokio skausmo. Niekam nelinkiu tokios žiaurios bausmės.
Mane iki šiol maitina per prievartą. Du kartus per dieną pririša prie kėdės. Kiekvieną sykį jie ateina netikėtai. Kai kada pasirodo vėlai vakare, kokią 11 valandą, kai jau miegu. Bado streike dalyvauja tiek daug žmonių, kad jiems trūksta kvalifikuoto medicininio personalo, galinčio maitinti priverstiniu būdu. Nesilaikoma jokio dienos režimo. Jie maitina žmones ištisą parą, kad tik suspėtų.
Vienos tokios priverstinio maitinimo procedūros metu seselė įkišo man į skrandį vamzdelį beveik per pusę metro. Labai skubėjo. Skausmas buvo stipresnis nei įprasta. Išsikviečiau vertėją, kad šis paklaustų daktaro, ar seselė teisingai atlieka šią procedūrą.
Skaudėjo taip, kad ėmiau maldauti jų nutraukti maitinimą. Seselė atsisakė. Kai jie baigė, dalis „maisto“ ištekėjo ant drabužių. Paprašiau juos pakeisti, bet sargybinis atsisakė padėti man išsaugoti paskutinius savigarbos likučius.
Jeigu nenoriu, kad mane pririštų maitinant, jie iškviečia karo policiją. Tad jokio pasirinkimo neturiu. Arba pasinaudosiu savo teise protestuoti prieš kalinimą ir būsiu sumuštas, arba sutiksiu būti maitinamas per prievartą. Vienintelė priežastis, dėl kurios iki šiol esu čia, yra prezidento Obamos atsisakymas grąžinti kalinius į Jemeną. Bet tai beprasmiška. Aš žmogus, o ne pasas, nusipelnau, kad su manimi būtų elgiamasi žmoniškai.
Aš nenoriu čia mirti, bet kol prezidentas Obama ir Jemeno prezidentas ko nors nepadarys, toks pavojus kyla kiekvieną dieną.
Kur mano vyriausybė? Aš paklusiu bet kokioms „saugumo užtikrinimo priemonėms“, kokios tik jiems reikalingos, kad tik patekčiau į namus.
Sutiksiu padaryti bet ką, kad tik atgaučiau laisvę. Dabar man 35 metai. Visa, ko man reikia, – vėl pamatyti artimuosius ir sukurti šeimą.
Padėtis klostosi beviltiška. Visi kaliniai kenčia didžiules kančias. Mažiausiai 40 žmonių čia paskelbė bado streiką. Žmonės kiekvieną dieną alpsta nuo išsekimo. Kartais vemiu krauju.
IMūsų kalinimui nematyti galo. Todėl mes nusprendėme badauti ir kiekvieną dieną rizikuojame mirti.
Turiu vilties, kad dėl skausmo, kurį mes kenčiame, pasaulis vėl atkreips dėmesį į Gvantanamą – kol ne vėlu.
