Vos išvydęs Venesuelą Kolumbas pavadino ją rojaus vardu. Ir, matyt, ne veltui, nes venesueliečiai įgyvendina svajones ne tik kasdieniame gyvenime, bet ir kulinarijoje.
Turiu pripažinti, jog Venesueloje praleidau įdomiausius gyvenimo metus, susipažinau su daugybe žmonių, ten gimė mano mažylis. Dabar, kai už lango pusto, jaučiu neapsakomą nostalgiją tai tolimai ir šiltai šaliai — kaip pasakytų vietos žmonės, ten palikau dalelę širdies.
Lietuviui gana sunku apsiprasti Venesueloje — čia duotas žodis nieko vertas: tenykščiai, besistengiantys būti paslaugūs, neretai daro meškos paslaugą. Jie niekada neprisipažins ko nors nežinantys ar nesugebantys, būtinai prišnekės paikysčių, nurodys klaidingą kryptį arba maloniai iš užsieniečio paims kelis kartus didesnį mokestį nei iš tėvynainio.
Garsusis žodelis manjana (rytoj — isp.) — toli gražu ne anekdotas, tai tik vienas gyvenimo Venesueloje niuansų. Vietos žmonėms nesmagu atsisakyti padėti, tad jie, nutaisę rūpestingą miną, aiškina apie jų laukiančias neįmanomas misijas. Piktintis neverta — geriausia tiesiog susitaikyti.
Venesueliečiai artimai bendrauja tik su giminaičiais: tetomis, dėdėmis, pusbroliais ir pusseserėmis. Šie pasikviečia draugų, kuriuos šeima pažįsta dar nuo mokyklos laikų. O bendrauti tenykščiai mėgsta — jiems tarsi oras būtinas žmonių klegesys.
Serialai — gyvenimo dalis
Iš kur Venesueloje tiek gražių moterų? Serialuose nepamatysi neišvaizdžios moters, tačiau jie ir kuriami, kad pagrįstų svajonių išsipildymą, kad siela pailsėtų nuo kasdienybės rūpesčių. Venesueloje serialai žiūrimi nuo ryto iki vėlaus vakaro.
Šios šalies žmonių gyvenimo būdas ir santykiai labai primena serialus: namuose šmirinėja tarnaitės, ponios draugėms skundžiasi, kokios jos vagilės ir niekam tikusios, vairuotojai amžinai vėluoja.
Kiekvienos ištekėjusios moters garbės reikalas turėti tarnaitę ir vaikų auklę. Pasiturinčios damos turi gana daug laisvo laiko. Mėgstamiausia pramoga — vadinamieji club social, kuriuose žmonės buriasi pagal interesus. Man teko lankytis kariškių, prancūzų, portugalų, italų klubuose.
Vaikai po pamokų ten sportuoja, muzikuoja, žaidžia ar plaukioja baseine — taigi nesitranko po gatves. Dirbantys tėvai gali būti ramūs dėl klubuose paliktų atžalų — jiems niekas neleis savavališkai išeiti. Mažylius prižiūri sniego baltumo uniformomis pasidabinusios auklės — tad senjoros gali netrukdomos pailsėti, pasišnekučiuoti, išgerti su draugėmis kavos.
Mums kartais juoką keliančios ašaros ir aistros — neatsiejama venesueliečių gyvenimo dalis. Iš šalies atrodo, kad jie ne gyvena, bet žaidžia, kad net didžiausias nuskurdėlis neturi problemų.
Dažnai jiems pavydėdavau beatodairiško gebėjimo džiaugtis, atviro bei taikaus būdo. Nors vos įkėlę koją į Naująjį pasaulį buvome užversti baugia statistika apie tykančius pavojus: neoficialiais duomenimis, šalyje apie 80 proc. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Mums labiausiai reikėjo saugoti savo baltapūkius mėlynakius vaikus — jie iš tiesų atrodė egzotiškai. Nepažįstami žmonės be skrupulų juos kalbindavo, glostydavo ir pirkdavo saldumynų. Mano ketverių metukų dukrelės pirmasis ispaniškas žodis buvo linda (gražutė — liet.), nes girdėjo jį kiekviename žingsnyje.
Baltos odos ir grožio kultas
Venesueloje vyrauja nuostata, kad kuo tamsesnis gymis — tuo žemesniam sluoksniui žmogus priklauso. Žinoma, tai nėra taisyklė, tačiau odos spalva daug išduoda. Pavyzdžiui, šviesiaodžių tarnaičių beveik nepamatysi — tuo verčiasi moterys iš vargšų kvartalų.
Pasiūla tikrai lenkia paklausą, tačiau tarnaitės taip paprastai nenusisamdysi — ją turi kas nors rekomenduoti, idealu, jei tą padaro gerai pažįstamas žmogus. Įdomu, jog vargingesnių kvartalų gyventojai, ypač moterys, mieste susilieja su minia, iš pirmo žvilgsnio neatspėsi, kurie iš jų vargšai, o kurie — pasiturintys. Čia žmonės kiek išgalėdami puošiasi.
Man neteko sutikti prakaituotų, nevalyvų vyrų, kokių pilna lietuviškuose troleibusuose, švara jiems — kultas, ką jau kalbėti apie moteris. Nuo mažų dienų joms skiepijama, kad grožis yra svarbiausias dalykas. Gražiosios lyties atstovės išsipusto net eidamos į parduotuvę.
Merginos nešioja tuzinus apyrankių, amuletukų, pakabučių, auskariukų privarstytos ne tik ausys, bet ir nosys, bambos bei... liežuviai. Be makiažo nepamatysi net garbaus amžiaus senutės. Moterys labai atviros,drąsios, koketiškos, ir tai joms nepaprastai tinka. Negaliu pasakyti, kad ten visos gražuolės, tačiau laisvumas joms suteikia nepakartojamo žavesio.
Tipiška venesuelietė labai skiriasi nuo per “Mis Pasaulis" rinkimus regimų gražuolių — jos mažutės, tamsaus indėniško gymio, dažniausiai stambokos, tačiau labai plonų rankų ir kojų. Vietos gyventojai pripažįsta, kad dėl po karo plūstelėjusios emigrantų bangos Venesueloje užaugo daug gražių moterų, išgarsinusių šalį visame pasaulyje. O ir rasę pagerino — dabar jaunoji karta ūgiu tikrai nenusileidžia mūsiškiams.
Sultingas rojus
“Kas mėgsta gerai pavalgyti, tas myli gyvenimą, — apie venesueliečių aistrą geram maistui sako draugė Marcella ir tuoj pat priduria: — jei negertume tiek šviežių sulčių, tikriausiai būtume neišgydomi ligoniai." Venesuelos gyventojai didžiuojasi batido gėrimu: gabaliukais pjaustyti vaisiai (melionas, arbūzas, ananasas, guajava, guanabana, mango, papaja ar braškės — pastarųjų sultys brangiausios) sumetami į mikserį, pagal skonį beriama cukraus, cinamono, įpilama citrinos sulčių, šlakelis vandens ir būtinai ledo kubelių. Suplaktas gėrimas pilstomas į stiklines, įdedamas šiaudelis (pageidautina, kad šiaudelis tiesiai stovėtų — kuo tirštesnis gėrimas, tuo geriau). Ypač mėgstamas burokėlių, apelsinų bei morkų sulčių kokteilis, vadinamas tres en uno.
Troškulį geriausiai numalšina šaldytų kokosų pienas. Daugelyje parduotuvėlių, ypač pajūryje, šaldytuvai kimšte prikimšti milžiniškų kokosų. Užsimanius atsigaivinti tereikia bakstelti pirštu į norimą riešutą — paslaugūs pardavėjai kaukštelės mačete, įmes vidun šiaudelį ir paduos jums.
O rytas be apelsinų sulčių — tai ne rytas. Jei nespėjai išgerti “gyvybės eliksyro" namuose, ryto gėrimu gali pasimėgauti bet kurioje kepykloje—kavinėje, kur kepami kukurūzų paplotėliai ar kvietinės tešlos pyragėliai su varškės bei špinatų, maltos mėsos, vištienos, ryklio mėsos įdarais.
Žinoma, koks rytas ir be kavos. Venesueloje galima paragauti devynių pavadinimų aromatingojo gėrimo: pradedant baltute ir baigiant juoda bei stipria negrito, gurmanai ant pieno putos užsibarsto cinamono.
Karališkoji avokada
Vaisių ir daržovių Venesueloje gausu ištisus metus — per metus nuimami du trys derliai. Pirmas mums nutikęs pokštas buvo susijęs su... bananais. Na, pagalvosite, su kuo dar juos galima supainioti. Ir dar kaip galima! Prekybos centre pamatę gerai pažįstamus vaisius griebėme didžiausius.
Koks buvo nusivylimas, kai grįžę namo sumanėme jų paragauti. Žievę šiaip ne taip nulupome, bet skonis buvo perdėm aitrus. Pasirodo, prisipirkome platanų. Neprinokusi ši daržovė skrudinama aliejuje su druska, o prinokusi kepinama svieste, iš jos kepami pyragai ir kitokie saldumynai.
Kai perpratau kulinarines subtilybes, platanas tapo vienu mėgstamiausių mano vaikų desertu. Mes prie mėsos deriname bruknes ar obuolius, o venesueliečiai — platanus. Įprasti bananai dydžiu prilygsta mūsų žinomiems, tačiau yra kelios mažesnių bananų rūšys, vadinamos “piršteliais".
Venesueloje labai mėgstama daržovė — avokada, o vaisius — papaja. Pastarojo daugelis nemėgsta dėl specifinio skonio ir kvapo, tačiau jo sultys — tikras balzamas skrandžiui, na, ir sielai. Tai didelio medžio vaisius su minkšta žieve, sultingu sūroku minkštimu ir gausybe sėklyčių, aitresnių net už pipirus.
Iš avokados dažniausiai ruošiamas garsusis guacamole padažas arba salotos. Ypač puikios yra tradicinės daržovių salotos: gana stambiai suplėšyti salotų lapai, virtas pjaustytas burokėlis, virta pjaustyta morka, pomidoro griežinėliai, išilgai pjaustyta avokada ir ropinis svogūnas. Į lėkštę daržovės sudedamos sluoksniais. Pagal skonį kiekvienas užsipila citrinos sulčių, aliejaus, druskos, užsiberia prieskonių.
Guacamole padažui reikia avokados, kelių skiltelių česnako, žiupsnelio petražolių lapelių, nedidelio pikantiško skonio ankštinio pipirėlio. Viskas susmulkinama mikseriu, įpilama aliejaus, laimo sulčių, įberiama druskos, pipirų ir šviežios kalendros.
Šis padažas tinka prie mėsos ir vištienos patiekalų bei dešrelių. Ne ką mažiau populiarus padažas guasacaca maišomas panašiai, tik dar įmalamas pomidoras, o vietoj neaštrių pipiriukų naudojami aji picante, mūsuose vadinami čili. Viską sumalę iki norimo tirštumo gausite puikiausią ugnies rijikų genties padažą.
Venesueliečiai tiesiog pamišę dėl kepsnių ant grotelių, vadinamų parilla — juos pasigardžiuodami valgo su avokados padažais ir daržovėmis. Specialiai sumontuota krosnis — šeimininko pasididžiavimas. Orkaitėje iškepti kepsniai niekada nebus tokie sultingi ir skanūs kaip kepti ant žarijų. Net paplūdimiuose bei klubuose gausu pavėsinių su svarbiausiais atributais — metaliniais kabliais hamakui pakabinti ir parillos krosnimi. Kepama tik jautiena, nes kiauliena šioje šalyje neturi tradicijų, o ir pasižymi specifiniu skoniu.
Venesueloje sriubos verdamos iš įvairiausių daržovių. Skaniausia malta sriuba — juodųjų pupelių, salstelėjusio tenykščio saliero šaknies apio, moliūgo, špinatų, porų ir, žinoma, kukurūzų. Taip pat populiarūs sultiniai, tačiau ne tik mėsos ar žuvies, bet ir austrių, kiaušinių, pomidorų. Paskutinis sriubos akcentas — mėtos lapelis, tarkuotas parmesano sūris, šlakelis grietinėlės ir skrudintos duonos gabalėliai.
Kalėdos ant banano lapo
Venesueliečiai didžiuojasi keliais patiekalais, panašiai kaip lietuviai didžkukuliais. Vienas jų — pan de jamon (pažodžiui išvertus: duona su kumpiu). Tai tarsi pyrago vyniotinis, ruošiamas ir valgomas artinantis Kalėdoms.
Pyrago lakšte paklojama kumpio, griežinėlių, primenančio mūsiškę daktarišką dešrą, džiovintų slyvų, alyvuogių, razinų ir sūrio. Lakštas suvyniojamas ir kepamas. Ši keista mozaika primena neįprasto skonio sumuštinį, tinka užkąsti bet kuriuo dienos metu. Hallacas (tariama “ajakas") — tradicinis Kalėdų valgis, kurį ruošia ir valgo visa šeima.
Pagal padavimą, šis valgį pradėjo gaminti vergai — šventąją naktį nelaimėliai sunešę ką tik gali: kas kukurūzų košės, kas alyvuogę, razinų, migdolą, svogūną, ankštpipirį ar gabalėlį mėsos. Visa tai išvirę, o valgį išdėlioję ant bananų lapų ir pasisotinę. Valgis buvo toks populiarus, išliko iki šių dienų.
Pirmąją dieną šeimininkės prišutina sodrios kukurūzų masės (ji verdama su kiaulienos taukais), kruopščiai nuplauna ir išrūšiuoja bananų lapus, su prieskoniais pakepina ir išverda paukštienos bei kiaulienos gabalėlių, krosnyje paskrudina ankštpipirių, išverda migdolų, paruošia alyvuoges, razinas, kaparėlius, marinuotų daržovių mišinį, griežinėliais pripjausto svogūnų bei lašinukų. Kitą dieną pradedamas ruošti hallacas.
Banano lapai patepami riebalais, ant jų dedamas guzas tirštos kukurūzų masės, ji suplojama, ant viršaus dedami likę komponentai. Šiame etape be šeimos pagalbos neišsiversi, nes ant produktų “kalnelio„ reikia užvožti dar vieną banano lapą, taip pat apteptą kukurūzų mase. Dviejų bananų lapų “lietiniai“ kruopščiai surišami virvele, kad neliktų nė menkiausio tarpelio, ir verdami vandenyje. Po valandos jų jau galima paragauti. Venesueliečiai vienu kartu prigamina apie šimtą hallacų. Esu girdėjusi, jog kartais šaldiklyje jie sulaukia kitų Kalėdų, tačiau, manau, tai pokštas, nes Venesuelos žmonės šis patiekalą valgytų kasdien.
Esu tuo įsitikinusi, nes prie mūsų namų mielas dėdulė kas rytą atgabendavo šio skanėsto — per pietus aplink jį susiburdavo galybė valgytojų. Kaina nedidelė, o banano lapo kvapas įsigeria į visą patiekalą! Nesupraskit neteisingai — banano lapas tiesiog atstoja lėkštę. Skanaus!
Alma Naujokaitienė
