Tuo metu, kai atsirado radijas, televizija ir automobiliai, buvo įveiktas maras ir poliomielitas, išsimokslinimas tapo prieinamas visiems, ar beveik visiems, o elektra ir centrinis šildymas pasiekė kone kiekvienus namus, kai žmonija jautėsi Aukso amžiaus prieangyje, Frankfurte susibūrė grupė skeptikų ir pesimistų, su nepasitikėjimu žiūrinčių į auksines rytdienos viltis.
Juos gąsdino totalitariniai režimai, stalinizmas Rusijoje ir fašizmas Vokietijoje. Fašizmas iš Vokietijos juos ir išgynė, kartu suteikdamas naują kvėpavimą.
Frankfurtiečiai išsibarstė po pasaulį, kai kurie – kaip Herbertas Marcuse – apsistojo Niujorke. Netrukus iš Niujorko pasklido blogos žinios: rinka – baisiausias diktatorius iš visų įmanomų. Išplauna visas žmogaus mintis, paverčia jį bejausme, nemąstančia režimo auka – lengvai manipuliuojama vartojimo mašina. Blogiausia – nėra net vilties, nes dominavimas darosi nematomas, malonus ir lengvas...
Kaip viskas funkcionuoja tikrovėje? Marksistai aiškina šitaip – darbininkas pagamina batus, kurių savikaina 5 JAV doleriai, po darbo, eidamas namo, užeina į parduotuvę ir nusiperka tuos pačius batus už 75 dolerius, parsineša juos namo įpakuotus prabangiame raudono popieriaus maišelyje... ir džiaugiasi, džiaugiasi...
Profesinės sąjungos prašo padidinti atlyginimus? Kodėl gi ne – labai prašom! O dabar, kai pakankamai uždirbate – juk galėtumėt sau leisti nusipirkti ir madingus batelius, ar ne? Viskas vėl grįžta ten, iš kur atėję...
Dvynukės aktorės Ashley ir Mary Kate Olson Niujorke įsigijo apartamentus. Gal 14 kambarių, o gal ir daugiau. Mano amerikiečiai bičiuliai dūsauja – kokia neteisybė, juk daugybės vaikų tėvai neįstengia nė į koledžą išleisti.... Kodėl, klausiu, neteisybė? Juk dvynukės, mielos mergaitės, skersgatvyje neapiplėšinėjo praeivių ir nekūrė klastingų investicinių projektų. Juk žmonės patys pirko bilietus į kino filmus, žurnalus su jų plakatais, jų reklamuojamus drabužius, kvepalus ir automobilius....
Pamirškit tuos laikus, kai į kaimą įsiverždavo baudžiamasis būrys reikalauti duoklės ir dešimtinės. Dominavimas tampa svaiginantis ir vylingas... Kaip gaivus pavasario vėjas, nuo kurio greitai peršąla neklusnūs vaikai... Kaip klastinga sirenų giesmė...
Senovės graikų mituose apdainuota Odisėjo kelionė. Po Trojos karo Odisėjas daugelį metų klajojo po jūras, ieškodamas kelio į gimtąją Itakę pas mylimą Penelopę. Pakeliui į namus, jis turėjo praplaukti pro Scilę ir Charibdę, dvi jūros pabaisas, gal – dvi grėsmingas uolas. Ten, prie sąsiaurio, pro šalį plaukiančius laivus viliodavo nuostabūs žavingi sirenų balsai. Jūreiviai, išgirdę nepakartojamo grožio jų dainas, paklusdavo nenugalimai jų traukai – apgręždavo laivą ir judėdavo į tą pusę, iš kur sklinda sirenų daina, kol juos ir jų laivą pasiglemždavo jūros stichija.
Odisėjas, žinodamas apie jo laukiančius išbandymus, užlipdė draugams ausis vašku, o pats paprašė pririšamas prie laivo stiebo. Jis perspėjo bendražygius, kad nieku gyvu neatrištų jo, net jeigu jis pats liepsiąs. Šitaip išvengęs sirenų vilionių, saugiai praplaukė pro pavojingą sąsiaurį ir grįžo į gimtąją Įtakę pas jo laukiančią Penelopę.
Niujorke kartą netyčia atsidūriau šalia Manolo Blahniko firminės batų parduotuvės – ten, kur Kerė Bredšou pirko „Manolo“ basutes už 400 JAV dolerių. Aš nenusipirkau „Manolo Blahnik“. Ką gi, pagalvojau – tuo geriau man. Tuo blogiau „Manolo“.
Ir dar pagalvojau apie Odisėją, anoks čia didvyriškumas – praplaukė kartą Scilę ir Charibdę – po šiai dienai dainuojama apie didvyrišką jo žygį. O ką daryti mums, kasdien, kas akimirką įstrigusiems tarp Scilės ir Charibdės, tarp kokakolos ir pepsikolos, tarp Danijos ir „Dolitos“ ir kartais „Manolo Blahnik“, kur sirenų balsai nesiliauja nė akimirką?
Belieka sukaupti valią, užmerkti akis – ir jeigu pavyks atsispirti sirenų gundymams, galbūt tada grįši kaip Odisėjas į savo Itakę – laisvas ir nenugalėtas.
