Tremties ir kalinimo istorija, kurią lydėjo žmonių skausmas, vargai, mirtys, badas, po truputį grimzta į užmarštį. Tačiau ateitis yra kuriama ant praeities pamatų. Todėl siekdama puoselėti ir išsaugoti Lietuvos istorijos paveldą bei pagerbti sovietų okupacijos laikotarpiu nukentėjusius lietuvius, bendrija „Lemtis“ tęsia jau prieš daugelį metų pradėtą darbą. Darbo patirties su švietimo įstaigomis turinti bendrija šiemet švenčia 20 – ies metų veiklos sukaktį. Per šį laikotarpį buvo surengta virš 20 ekspedicijų į lietuvių trėmimų ir įkalinimo vietas visoje Rusijos Federacijos teritorijoje. Dar 8-iose dalyvavo bendrijos nariai.
Sibire ir kitose Rusijos vietose lėktuvais, traukiniais, automobiliais, visureigiais, laivais ir pėsčiomis nukeliauta daugiau nei 350 000 km., aplankyta per 500 tremties vietovių, 350 kapų ir kapaviečių. Grįžus į Lietuvą, buvo kuriami dokumentiniai filmai, ruošiamos televizijos laidos ir reportažai, rašyti straipsniai, organizuotos fotoparodos visoje Lietuvoje.
Asmenine bendrijos narių iniciatyva ir bendradarbiaujant su įvairiomis institucijomis bei privačiais rėmėjais, „Lemtis“ šiemet vėl surengė ekspediciją į Lietuvai itin reikšmingas kalinimo vietas.
Šių metų ekspedicijos, vykusios rugpjūčio 31 – rugsėjo 13 d. metu, penkių žmonių grupė aplankė KOMIJOS Respubliką. Ekspedicijai vadovavo patyręs keliautojas, ekspedicijų po kalinimo ir tremties vietas Sibire organizatorius, fotografas ir operatorius Gintautas Alekna. Jam tai buvo 29-a ekspedicija. Kartu vyko ir Gražina Žukauskienė, jau 10 – ą kartą dalyvavusi ekspedicijoje, taip pat Artūras Kvasilius – jam tai buvo pirmoji ekspedicija, Tadas Kvasilius – Vytauto Didžiojo universiteto magistro pakopos istorijos programos studentas, tremties ir kalinimo vietomis vykęs trečią kartą bei Tomas Kazulėnas – Vilniaus universiteto magistro pakopos paveldosaugos programos studentas, taip pat trečią kartą vykęs į kalinimo ir tremties vietas.
Ekspedicijos metu buvo aplankyta ir sutvarkyta dalis Komijos Respublikoje, tik atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pastatytų paminklų, įamžinančių lietuvių atminimą. Visa tai buvo užfiksuota fotografijose, video medžiagoje, užrašuose. Dalis paminklų ir išlikusių lagerių kapinių rasta prastos būklės, todėl kiek įmanoma buvo aptvarkyti ir paruošti tolimesniam mūsų kančių ir laisvės siekio bylojimui toli nuo Lietuvos. Ekspedicijos dalyviai tvarkė paminklus ir išlikusias kapines Vorkutos, Abezės, Intos, Pečioros, Kortkeroso, Syktyvkaro apylinkėse. Taip pat buvo susipažinta su buvusiomis kalinių gyvenimo ir darbo sąlygomis, bendrauta su Komijos respublikoje dar gyvenančiais lietuviais bei „Memorial“ organizacijos nariais.
Kelionė
Anksčiau tremtiniai ir politiniai kaliniai savo galutinę stotelę Sibire ir kitose Rusijos Federacijos vietovėse pasiekdavo maždaug per mėnesį. Jie buvo vežami ypatingai blogomis sąlygomis, su minimaliu maisto ir vandens daviniu. Nemažai pasmerktųjų mirdavo iš bado ir nepakeliamų sanitarinių sąlygų jau pakeliui. Mūsų kelionė iš Maskvos į tolimiausią tašką - Vorkutą truko bemaž dvi paras. Rusijoje žmonių, keliaujančių traukiniais, gyvenimas nestovi vietoje. Žmonės juda, keliauja, lanko artimuosius. Negalima nesutikti - geležinkelių sistema yra tikrai ištobulinta ir veikia beveik be priekaištų.
Visgi ir dviejų dienų kelionė į priekį įrodė - Vorkuta tikrai labai toli. Tolimas atstumas ir yra Vorkutos išskirtinumas. Ten toli atvykėlius pasitinka atšiaurios sąlygos, tundra, amžinas įšalas ir nesvetinga aplinka. Aplinkui miestų ir gyvenviečių nėra. Tai buvo neabejotinai palankios sąlygos GULAG‘o kūrimuisi. Kaliniai pabėgti niekur negalėjo.
Didžiulį atstumą pajutome iš besikeičiančių gamtos sąlygų bei akivaizdžiai kintančios temperatūros. Iš Vilniaus išvykome paskutinę vasaros dieną: buvo gražu, saulėta, daugiau nei 20 laipsnių šilumos. Tolstant nuo Lietuvos, ir kartu artėjant link šiaurės speigračio, temperatūra kito, ruduo jau akivaizdžiai žėrėjo savo įspūdingomis auksinėmis spalvomis, gamta gyveno tikro rudens nuotaikomis. Krintanti šlapdriba tik dar labiau sustiprino šį įspūdį. Taip, juk vykstame į šiaurę, ten, kur baigiasi žemė, ten, kur prasideda neaprėpiamas Arkties vandenynas.
Atšiaurios gamtos sąlygos
Vorkutos miestas įsikūręs Europinės Rusijos dalies šiaurėje, prie Šiaurės Uralo kalnų. Aplinkui šimtus kilometrų plyti tundra, pelkės, upės. Ties Vorkuta ir baigiasi žemė šiaurėje, už jos - tik neaprėpiamas Arkties vandenynas. Vorkuta stipriai nutolusi nuo visų įmanomų civilizacijos centrų ir pasiekiama tik geležinkelio bėgiais viena kryptimi.
Kur bepažvelgsi aplinkui – vien tik laukai. Tai tundra – šio krašto karalienė. Ji plyti visur ištisai kur be pažvelgtum. Žmonių gyvenimas sukoncentruotas į keli šiltojo periodo mėnesius, kuomet saulė šiek tiek įšildo šaltą Vorkutos žemę. Vietinių pasakojimais, ilgai trunkančiomis žiemomis temperatūra siekia apie 20-30 laipsnių šalčio, kartais nukrisdama iki 40 laipsnių šalčio, pasitaiko kartais net ir 50-55 laipsnių žemiau nulio.
Komių tautos dvasia vis dar gyva
Jau nuo senų laikų šiaurėje buvo komių kraštas. Tūkstantį metų gyvuojanti komių tauta buvo stipriai pažengusi ir siekė įgyti valstybingumą. Visgi natūralią komių tautos egzistenciją sujaukė rusai. Jie ilgus šimtmečius buvo skaldomi ir supriešinami, stengiantis sunaikinti komių identitetą, savimonės tapsmą. Jau nuo XII a. į komių etninę teritoriją įžengę rusai ėmėsi nutautinimo politikos. Komių originalią rašybą pakeitė kirilica, į jų žemes ėmės keltis rusai kolonistai.
Anksčiau komių tauta buvo labai darbšti, dora, vyrai puikūs medžiotojai, kariai. Šiandien komių gerokai sumažėję. Jie praktiškai nesiskiria nuo aplinkinių rusų. Dalis komių jau praradę savo papročius, kultūrą, nemoka kalbos. Suradome keletą ir malonių išimčių – vis dar finougrų grupės kalba bendraujančių komių, kiek dar įmanoma stengiamasi puoselėti savo kalbą, papročius, kultūrą.
Vorkuta – skaudi praeitis ir niūri dabartis
Vorkuta – tai didžiausias miestas pasaulyje už Šiaurės poliarinio rato. Nuo jo nutolęs apie 160 km. Tai pavadinimas, kurį pasaulyje žino daugelis. Jo su niekuo sumaišyti neįmanoma. Žmonių atmintyje šis vardas įsirėžė kaip baisiausio pažeminimo, nepakeliamų kančių ir mirties vieta.
Visiems šis miestas asocijuojasi su kalėjimais, lageriais, mirtimis, skausmu, alinančiais darbais anglies šachtose, badu, suluošintais žmonių gyvenimais. Ši geografinė vieta buvo pažymėta blogio ženklu. Vorkuta buvo apsupta gausių anglies kasyklų, šachtų, kadaise pastatytų vien tik kalinių rankomis. Šis miesto vardas yra tapęs GULAG‘o metafora.
Šiuo metu GULAG‘o istorija yra tarsi primiršta. Nemažai jau yra aprašyta, tyrinėta, analizuota. Tačiau be tolimesnio praeities suvokimo ir kritinio jos įvertinimo - į priekį sunku žengti. Ypač Rusijai. Tai stipriai juntama nuvykus į Rusiją ir bendraujant su vietiniais paprastais žmonėmis. Jie iki šiol yra įbauginti, jaučiasi nesaugūs, silpni, kontroliuojami, jiems sunku išsilaisvinti. Juos vis dar kausto ta baimė, tas kontrolės mechanizmas, kuris atrodo lyg jau ir turėtų būti praėjęs. Tačiau to vis dar nėra. Nuslopintas atsakomybės jausmas, išugdytas nepasitikėjimas, bejėgiškumas ir pasyvumas dar stipriai įsišakojęs visuomenės atmintyje ir veiksmuose. Sovietinės sistemos sukurtas mentalitetas užslopino ar visai atėmė iš žmonių geriausias jų savybes.
Mus domino Vorkutos miesto praeitis, lagerių ir visa darbo šachtose sistema. Atvykus į Vorkutą, susidarė itin nykaus, pilko, purvino sovietinio miesto įspūdis. Galbūt pliaupiantis lietus taip pat prisidėjo prie tokio vaizdo. Miestą tarsi sudaro dvi dalys, kurias skiria Vorkutos upė. Apžiūrėjome buvusią senąją miesto dalį, kuri tarsi vaiduoklis gąsdina iš tolo ir priverčia jaustis nejaukiai. Ta dalis anksčiau buvo gausiai apgyvendinta. Dabar tik stovi dešimtys negyvenamų namų, tinkamų nebent siaubo filmų kūrimui ar išminuotojų pratyboms. Viskas sunyko, užsidarė, apaugo žolėmis, krūmais. Dalis teritorijos užlyginta buldozeriais, nustumta į užmarštį. Istorija buvo be perstojo naikinama, tačiau ji vis dar gyva žmonių atmintyje. Dalis senųjų vietos gyventojų taip pat žino kraupią praeitį, tik jau nenori knaisiotis po istorijos dulkes. Jokios gyvybės, tikrai praėjusio gyvenimo dvasia. Čia amžiaus viduryje buvo lageriai, šachtos, jose anglį kasė kaliniai. Vėliau lageriams sunykus, dalis žmonių išsikraustė ir apsigyveno kitose miesto vietose ar ar visai paliko miestą. Taigi miestas nuolat mažėja, traukiasi, nyksta...
Tai tarsi miestas vaiduoklis, bandantis prisikelti naujam gyvenimui, tačiau pasmerktas nykti, o gal net ir visai išnykti. Specialistų apskaičiuota, jog dėl darbo trūkumo Vorkutos miestui pakaktų 66 tūkstančių gyventojų, o ne 126 tūkstančių, kaip yra dabar. O dar visai neseniai, prieš kelias dešimtis metų čia gyveno net 240 tūkst. Šiuo metu daugybė piliečių neturi darbo. Tai didžiausia miesto problema - nuo to kenčia visa visuomenė.
Ar Vorkutos miestas turi ateitį? Visgi yra manančių, jog Vorkuta atsigaus, gal netgi taps turistų traukos centru. Juk čia unikali gamta su Uralo kalnais ir neaprėpiamais tundros plotais, vandenimis. Deja, sunku patikėti, jog tai galėtų atsitikti artimiausiu metu. Rusija neišnaudoja visų valstybės turimų turtų, todėl valstybei sunkiai sekasi žmonių gyvenimus pakreipti tinkama linkme. Susidaro įspūdis, kad jie paprasčiausiai tam nepasiruošę. Tačiau juk reikia tikėti GULAG‘o kalinio, Nobelio premijos laureato, rašytojo Solženycino pranašyste, jog laisvi, nepriklausomi žmonės atgaivins, pažadins šiuos buvusių lagerių kraštus.
Akmens anglies gavyba negali tinkamai konkuruoti su stipresniais (pavyzdžiui Sibiro Kuzbaso pigia anglimi), žmonės palieka miestą ir taip žlugdo vis dar keliamas utopines idėjas prisikelti naujam gyvenimui. Maršruto Maskva-Vorkuta traukinyje sutikta moteriškė, grįžtanti į namus Vorkutoje, apgailestavo dėl miestiečių, kurie išsikelia iš Užpoliarės miesto, tačiau pripažino, jog sudėtinga situacija verčia daugelį taip pasielgti.
Traukiniai į Vorkutą veždavo kalinius, o iš Vorkutos atgal keliaudavo tik anglis. Geležinkelio bėgiai buvo tarsi vartai į mirtį, iš kurios nagų ištrūkdavo ne visi.
Vieno iš ekspedicijos dalyvių senelis, kaip ir daugelis kitų lietuvių, prieš gerą pusė amžiaus Vorkutoje kalėjo, vargo, buvo pavojus gyvybei, dirbo sunkų alinantį darbą. O dabar mes vaikštome jo ir kitų išmintais keliais. Tik laisvai, savo noru atvykę, kaip keliautojai, norintys ir stengiantys įsivaizduoti kalinių kasdienybę. Vargu, ar tai įmanoma...Sunku pajusti tą tėvynės ilgesį, troškimą sočiai pavalgyti, išsimiegoti, būti švariam ir oriam, kaip apie tai svajojo lietuviai kaliniai.
Nuo GULAG‘o įkūrimo Vorkutoje buvusiose apie 40 šachtose kančių kelius praėjo beveik du milijonai žmonių. Manoma, kad visa lagerių iš šachtų sistema pareikalavo apie 200 tūkst. žmonių gyvybių, o apie 15 tūkst. iš jų krito nuo prižiūrėtojų kulkų.
Valdžioje esant N. Chruščiovui, GULAG‘o sistema imta naikinti. Tačiau dar ilgai ne visiems kaliniams buvo suteikta galimybė palikti kalinimo ir tremties vietas. Nemažai buvo ir tokių, kurie pasiliko savo noru. Juos viliojo žadamas didžiulis atlyginimas. Netgi ėmė veržtis žmonės iš įvairių Sovietų Sąjungos vietų. Tokiu būdu kūrėsi dabartinis Vorkutos miesto vaizdas.
Daugybė įkalintų ar ištremtų lietuvių daugiau niekad neišvydo Lietuvos. Maždaug ketvirtadalis likusių gyvųjų išsibarstė po įvairias Rusijos vietoves. Dažniausiai aplinkybių verčiami jie ten liko gyventi. Deja, dažnai nutautėdavo.
Praeities liudininkai ir šių laikų atminimo ženklai
Pirmą dieną Vorkutoje apžiūrėjome pirmosios šachtos vietą (dar vadinamą Kapitalnaja). Ten jau nieko nelikę, viskas sulyginta, kur ne kur matosi įrodymai – išsprogdinti įėjimai, vėdinimo angos, barakus juosusios spygliuotos vielos liekanos. Dar riogso apgriuvęs paminklas, skirtas pirmai šachtai. Prieš penkis metus čia stovėjo pagrindinis pastatas, menantis senuosius laikus, tačiau dabar jo kaip nebuvę. Vargu, ar buvę kaliniai beatpažintų šias vietas, įspaudusias amžinai žaizdas į jų širdis, menančias jų vargus ir prarastus gyvenimo metus.
Lietuviai, lyginant su kitomis nukentėjusiomis tautomis, pastatė praktiškai daugiausia atminties paminklų kalinimo ir tremties vietose visoje Rusijos Federacijoje. Ypatingai daug jų buvo pastatyta Atgimimo laikais, kuomet istorinei praeičiai buvo skiriamas didelis dėmesys stengiantis išsaugoti ir ugdyti tautiškumą ir vienybę. Visai netoliese stovi baltai nudažytas paminklas lenkų kaliniams. Šalia – vis dar veikiantis geležinkelis, kuriais kartkartėmis pravažiuoja vagonai su anglimi iš veikiančių šachtų. Taip pat Vorkutos upė, TEC‘as – termofikacinė elektrinė, kuri gamina miestui elektrą degindama vietinę anglį.
Buvo dar tik rugsėjo pradžia, tačiau oras nežadėjo nieko gero. Tris dienas be perstojo merkė lietus. Aplankėme buvusią Jur-Šor gyvenvietę netoli Vorkutos. Čia stovi didžiausias paminklas kalėjusiems kaliniams Vorkutlage (skulptorius Vladas Vildžiūnas, architektai Rimantas Dičius (Lietuva), Vitalij Trošin (Rusija), Vasilij Barmin (Rusija)). Šis paminklas tapo visų Vorkutos kalinių, žuvusių jos lageriuose, atminimo ir pagerbimo simboliu. Jis visai šalia buvusios 29-osios šachtos kapinių. Čia palaidoti žuvusieji garsiojo Vorkutos sukilimo dalyviai. Paminklas ir kapinės yra visai šalia plento, dažnai pro čia važiuoja mašinos. Deja, tik retas pakeleivis sustoja pagerbti aukų. Šalia paminklo mėtosi šampano buteliai. Manome, jog čia atvyksta jaunavedžiai ar jaunimas, turbūt visai nesusimąstydami, kokia šios vietos prasmė.
Paminklas apie 2,5 metro granitinių blokų, virš jų – apie 3 m. bronzinė Kristaus skulptūra. Ji apsupta kelių metrų aukščio ketaus kolonų, o jos viršuje sujungtos atviromis arkomis. Aplink paminklą ir kapines plytinti tundra ir jos bekraštė tuštuma kuria įsimintiną vaizdą: atrodo esame tokie vieniši ir maži šioje neaprėpiamoje teritorijoje.
Už dviejų kilometrų suradome kadaise įvykusio daugumai žinomo sukilimo vietą. Pirmosiomis 1953 m. rugpjūčio mėn. dienomis protestuodami prieš sunkiai pakeliamą kalinimo režimą, žmonės sukilo su šūkiu – „Nėra duonos – nėra ir anglies“!. Sukilimas buvo numalšintas tik atidarius ugnį – iš viso žuvo 65 dalyviai (NKDV duomenys), o tarp jų net 11 mūsų tautiečių. Dar triskart tiek buvo sužeista.
Dabar ši tragiška vieta apaugusi krūmais, sunaikinti beveik visi pėdsakai. Šią tragišką vietą simbolizuoja spygliuotos vielos liekanos. Kur ne kur dar matosi betono liekanos, senųjų buvusių kelių žymės. Viskas pasmerkta sunykti, o juk to ir buvo siekta.
Grįžtant aplankėme Severnyj gyvenvietę. Joje išlikusios internacionalinės kapinaitės. Priešais jas stovi labai įspūdingas ir visai neseniai pastatytas paminklams kalėjusiems vengrams. Radome ir keletą lietuviškų kapų.
Keista, dabar rugsėjis, tačiau „maškaros“ (mažos musytės) dar visur pilna. Jos pasitiko mus itin nesvetingai, o palikdamos rausvas vietas ir įkandimus ant kūno, tarsi bandė įrodyti, kas čia šeimininkai ir nevalia atvykėliams drumsti ramybės. „Maškara“ lindo kur tik buvo įmanoma. Kando labai tyliai, neskausmingai, tačiau vėliau ateinantis pojūtis visiems buvo įsimintinas.
Vorkutoje praleidome jau tris paras, tačiau vis dar lyja. Lyja ir pragiedrulių visai nematyt. Po kurio laiko jų atsiranda, tačiau ir vėl debesys, ir vėl lietaus pliūpsnis. Kad ir kaip buvome pasiruošę tokioms oro sąlygomis, bet didžiausias lietus varė į neviltį. Tačiau toliau tęsėme savo veiklą.
Suradome dar vienas kapines gana nuošaliuose tundros plotuose. Į jas mus vedė jau iš kelių kilometrų matomas didžiulis metalinis kryžius. Jo viršūnė mums buvo tarsi kelrodė žvaigždė, iškilusi aukštai virš horizonto. Priėję sužinome, jog tai ukrainiečių aukų atminimą pažymintis kryžius. Kapinėse, taip pat radome ir lietuviškų pavardžių. Labai jaudina, kuomet toli nuo Lietuvos, viduryje tundros randi lietuviškų pavardžių. Tai atrodo taip artima, sava. Šią vietovę labai sunku vadinti kapinėmis, nes dauguma kapelių apaugę žolėmis, krūmais, tik virš jų savo viršūnes stiebiantys į saulės šviesą kryžiai stengiasi apie save parodyti, pažymint jog ši vieta dar egzistuoja.
Grįžtant į miestą praėjome pro 40 šachtą („Vorkutinskaja“). Ji dar veikianti. Per parą joje iškasama apie 800 tonų anglies. Visai šalia, tik kitoje kelio pusėje priešais šachtą – lenkų pastatytas paminklas. Susidaro įspūdis, jog ištisi plotai prieš pusę amžiaus nukloti aukomis, o dabar jas mena tik pavieniai paminklai, kurių gausu Vorkutoje ir jos apylinkėse. Paminklas tarsi įprasmina, ragina pakeleivį prisiminti, pagerbti, tačiau vietiniams tai sukelia mažai emocijų, jiems tai neįdomu.
Pagaliau pasirodė ir saulė. Miestas, iki tol atrodęs toks pilkas, nykus ir murzinas, tarsi įgavo visai kitas spalvas. Atrodo, visai čia gražu ir gyventi visai būtų neblogai. Tačiau tai turbūt mūsų vaizduotės dalis, kurią sukūrė tas užburiantis, be perstojo pliaupiantis Komijos lietus.
Vakare užėjome į Vorkutos miesto centrinį paštą, norėdami nusipirkti vieną kitą atvirutę. Pasiteiravus apie jas, pardavėja nuščiuvo. Supratome, jog šiame mieste užsieniečiai keliautojai ne dažni svečiai, o jiems skirtų suvenyrų taip pat ne per daugiausiai. Nuėjusi nuo langelio, grįžo po dešimties minučių nešina atviručių pakuotėmis po dešimt. Prieš parduodant išraiškingai nupūtė dulkes. Nepatikėsite – nusipirkome 1992 m. leidimo atviručių. Taip keista, ir kartu taip žavinga. Turbūt būtų sudėtinga ir rasti epitetų norint jas palyginti su šių laikų vakarietiškomis suvenyrinėmis atvirutėmis. Jos unikalios, savitos, per tiek laiko jau įgijusios ir tam tikrą istorinę vertę, o pirkėją suradusios tik po 17 metų.
Pasivaikščiojome miesto centrinėmis gatvėmis. Pagrindinė jų vadinasi Lenino vardo gatve. Netoliese kitos gatvės taip pat išsaugojusios sovietinius pavadinimus: Pergalės, 50 – mečio ir kt. Lenino gatvė išsiskiria iš kitų. Ji plati, didžiulė, nuo senų laikų pritaikyta paradams ir eisenoms. Daug „stalinistinių“ pastatų, „chruščiovinės“ pompastikos, senų lozungų – „Stiprios šachtininko rankos saugo tave, Vorkuta!“, „Šachtininko diena – pagrindinė Vorkutos švente!“ ir kiti panašūs šūkiai.
Kitą dieną ankstų rytą vietiniu transportu nuvykome į Oktiabirskij gyvenvietę. Tarp žuvusių šachtininkų kapų suradome lietuvišką pavardę. Data parodo visų vienodą 1964 m. mirtį. Prie pagrindinio takelio į kapines netikėtai išvydome už žmogaus ūgį siekiančio ąžuolinio kryžiaus. Priėję arčiau nustebome – tekstas ant lentelės buvo užrašytas lietuviškai – „lietuviams tremtiniams atminti“, pasirašė Visureigių klubas iš pajūrio. Neįtikėtinas sutapimas - kryžiaus pastatytas būtent rugsėjo 5 dieną – lygiai prieš tris metus šioje vietoje buvo grupelė lietuvių, kurie įamžino tautiečių atminimą šiose kapinėse. Pagarba jiems. Grįžtant į autobuso sustojimą pro šalį einantys vietiniai pasiteiravo: „Ar jūs iš Holivudo!?”. Mes juos sudominome nešini filmavimo, fotografavimo technika.
Vakare turėjome susitikimą su „Memorial“ organizacijos Vorkutoje pirmininku Kalmykovu. Jis labai įdomiai pasakojo apie Vorkutos gyvenimą, miesto žmones. Įdomu tai, jog anglies gavybą čia galima vykdyti dar 200 metų. Miestas stovi ant kilometro storio akmens anglies klodų. Gyventojai Vorkutoje nuolat gyveno tarsi judėdami po visą miestą palei veikiančias šachtas. Ten, kur jos dar išgaudavo anglį ir buvo darbo, žmonės gyveno, o ten, kur šachtas sunaikino, darbai sustojo, liko vien negyvenami, apleisti, tarsi vaiduokliai stovintys namų kvartalai.
Abezė – gyvenvietė ant poliarinio rato žymos
Lygiai po savaitės, praleistos niūrioje Vorkutos žemėje, 04.55 val. pajudėjome traukiniu iš šiauriausio mūsų ekspedicijos taško. Kitas objektas – Abezės gyvenvietė, esanti už 160 km. į pietus nuo Vorkutos. Ši gyvenvietė, įsikūrusi arti linijos, kuri žemėlapiuose žymi poliarinį speigratį, kadaise turėjusi miesto tipo gyvenvietės statusą. Tai buvo svarbus taškas tiesiant geležinkelio liniją į Vorkutą. Apie Abezę buvo įrengti 7 lageriai, o juose iš viso kalėjo apie 20 tūkst. žmonių. Kaliniai vien tik savo rankomis pylė geležinkelio sankasą per tundros pelkes, statė didžiulį tiltą per Usos upę.
Plackartiniai vagonai tiesiog perpildyti vietinių žmonių, kurie nepagailėję ankstaus sekmadieninio miego, vyksta uogauti, grybauti. Įdomu matyti žmones su didžiuliais krepšiais, pintinėmis, ar savadarbėmis dėžėmis, Vietnamo karo dalyvių stiliumi.
XX a. viduryje Abezėje gyveno apie 30 tūkst. žmonių. Dabar telikę vos 700 gyventojų. Lageriams sunykus, dalis žmonių išsivažinėjo. Abezėje stovi mokykla, kurioje mokosi 83 mokiniai. Mokykloje sutikome jos sargą Vasilijų, nuo kurio sklido alkoholio kvapas. Pirštu parodęs į ant sienos kabantį Rusijos Federacijos prezidento D. Medvedevo plakatą, bandė įrodyti, jog Baltijos šalys yra Rusijos priešai. Nesiginčijome. Juk sudėtinga nuginčyti, apgirtusį žmogų. Abezėje mus pasitiko ir šiltai priėmė vietos „Memorial“ pirmininkas Viktoras Vasiljevičius Ložkinas – ramus žmogelis, pasišventęs istorijos tyrinėtojas.
Abezėje pakalbinome keletą vietinių gyventojų. Pastebėjome labai keistą reiškinį. Vietiniai sunkiai bendrauja su nepažįstamais. Padarėme išvadą, jog žmones vis dar kausto ta visuotinė 50 metų stingdžiusi baimė, kuomet viską kontroliavo valdžia, nurodinėdavo - kaip ir ką daryti.
Prieš įeinant į Abezės kapines stovi 1992 m. lietuvių atminimui statytas paminklas negrįžusiems į Lietuvą „Liepsnojantis kryžius“. Išdidžiai stovi Paminklo postamento apačioje lakoniškai keturiomis kalbomis parašyta „Negrįžusiems“. Aplankėme ir sutvarkėme memorialines kapinaites. 1949 m. Abezėje buvo įsteigtas neįgaliųjų lageris, kuriame buvo kalinti pasenę, paliegę kaliniai. Net apie 150 lietuvių buvo palaidota Abezės kapinėse. Dalies kapinių jau nebėra. Tarp daugelio likimo brolių kapinėse ilsisi profesoriaus, žymaus filosofo, meno istoriko, 1928-1949 m. gyvenusio Lietuvoje Levo Karsavino palaikai. Jo kapas pažymėtas 11 – u numeriu. Netoli jo palaidotas kitas garsus lietuvis – generolas Jonas Juodišius. Šioms kapinėms suteiktas memorialinių kapinių statusas, tačiau viskas apleista, pamiršta. Sutvarkėme jų kapus, iškirtome šakas, krūmus, uždegėme žvakutę, tyliai pagerbėme.
Abezėje užėjome į vietinę parduotuvę. Jos Rusijoje tikrai turi savo žavesio. Nors pasirinkimas ir skurdus, tačiau jauna maloni pardavėja bandė įrodinėti, kad visko čia yra. Prekės yra atvežamos gana retai, nes vienintelis kelias joms pasiekti užpoliarę – geležinkelis. Kaime iš viso yra trys parduotuvės, jos privačios. Buvusi ir ketvirta - valstybinė, tačiau visai neseniai virtusi nuodėgulių krūva. Nesiryžome spręsti, kodėl taip atsitiko.
Vienintelė vieta, kuri praskaidrina gana niūrų kaimo vaizdą – Usos upė. Gamta šalia jos žavinga, aplinkui taip ramu, tylu, viskas natūralu, šalia vaikšto laisvi žirgai.
Abezės paminklas:
Abezės memorialinės kapinės:
Vykdami į Intą, buvome nemiegoję jau beveik parą ir tikrai nenumanėme, jog dar tiek pat laiko nesudėsime bluosto. Naktį nuvykę į Intą nusipirkome bilietus Syktyvkaras-Maskva. Tai buvo vienintelė džiugi žinia ilgą laiką.
„Svetingasis“ Intos miestas
Traukinys Intoje sustojo jau po 12-os valandos nakties. Pats miestas dar už 7 km. nuo geležinkelio stoties. Maršrutiniai autobusai naktimis nevažinėja. Taigi dėkis kur nori, žmogau. Iki miesto visi vyksta kas kaip išmano. Vieni stabdo pakeleivingas mašinas, kiti sėda į agresyviai atrodančio jaunimo mašinas, o dar kiti tiesiog pėstute keliauja iki miesto. Įvertinę riziką, susiradome dar gana padoriai atrodantį taksistą, kuris sutiko mūsų grupelę su sunkiomis kuprinėmis suvežioti į miestą. Nuvykę į viešbutį, džiaugėmės, jog atėjo išsvajoto miego laikas. Klydome. Jo teko dar ilgai laukti. Administratorė, pamačiusi mūsų pasus, užsiprašė tris kartus įprastą kainą viršijančią sumą. Tokios čia taisyklės. Prieš jas nepakovosi. Mes tiek mokėti negalėjome. Dar ilgai šnekėjome ir bandėme laimę suminkštinant moteriškės širdį, tačiau net mūsų išvargę veidai ir vos pakeliamos kuprinės jos akmeninio veido nepakeitė. Įvertinome tai kaip vieną iš tautinės diskriminacijos formų. Juk ar tokiame, globaliame ir kosmopolitiniame pasaulyje dar gali taip būti?! Pasirodo, taip. Netrukus prašvito. Nesudėję akių judėjome toliau.
Tankiausias lagerių bei šachtų tinklas po Vorkutos buvo sukurtas būtent čia Intoje. Ji, kaip ir daugelis kitų miestų, buvo pastatyta kalinių rankomis. Čia kalėjo keli tūkstančiai lietuvių.
Aplankėme Intos memorialines kapines vadinamas Vostočnyje (Rytinėmis). Jose stovi šalia lietuviškas bei latviškas paminklai, čia palaidota apie 60 lietuvių. Latviškasis unikalus tuo, jog tai buvo pats pirmas paminklas, pastatytas (1956 m.) Sovietų Sąjungoje, pagerbiat represijų aukų atminimą.
Kapinėse nustebome išvydę grupelę žmonių. Arčiau priėję pastebėjome, jog tai mokinukų grupė, atėjusi iš visai šalia esančios mokyklos. Su jais kartu buvo geografijos mokytoja Ilona. Susipažinus, labai smagiai pabendravome. Sužinojome, jog netoliese kadaise buvo lageris. Intoje prieš 15 m. gyveno 70 tūkst., o dabar tik 40 tūkst. gyventojų. Mokytojai pakvietus apžiūrėti mokyklą, mielai sutikome. Apžiūrėjome mokyklos muziejų. Tuo pažintis su mokykla nesibaigė. Buvome pakviesti pas pačią mokyklos direktorę. Netrukus sužinojome, kodėl mums buvo suteikta tokia galimybė. Pasirodo, mokyklos direktorės tėvas buvo lietuvis Jonas. Negana to, Intos miesto mero žmona taip pat lietuvė. Tuo metu apėmusios džiugios emocijos apie čia gyvenančius lietuvius paėmė viršų – visai pamiršome nuoskaudą dėl nakvynės. Tačiau po atsisveikinimo apėmė keistos mintys. Paradoksalu, turistai čia nelaukiami, kainos jiems viršija bet kokias padorumo ribas, o štai vietiniai - malonūs, bendraujantys pagarbiai ir net rodantys išskirtinį dėmesį.
Latvių paminklas:
Lietuvių paminklas:
Belaukdami autobuso, vykstančio į geležinkelio stotį, sutikome dvi mažas simpatiškas mergaites. Jos atrodė tokios savarankiškos, tarsi būtų jau mačiusios daug sunkumų. Pasirodo, tokia nuojauta neapgavo. Mergaičių išvaizda išdavė sunkią jų buitį. Vienos batukas buvo praplyšęs, o kitos kuprinė vos laikėsi ant peties. Buvome stipriai nustebinti, kuomet dešimtmetės sesutės pirmosios pradėjo pokalbį ir paklausė: „kas mes ir iš kur?“. Žinoma, mūsų atsakymas joms mažai terūpėjo, nes kitas klausimas mus stipriai sujaudino. Mergaitės, gūžčiodamos pečiais, nedrąsiai pasiteiravo: „ar jos galėtų vykti kartu su mumis?“. Supratome, jog jos tikrai gyvena nepavydėtinai. Juk, vien ko verta tokia drąsa ir noras palikti gimtąjį miestą. Deja, padėti vargiai galėjome. Bent jau lietuviškomis atvirutėmis praskaidrinome jų nuotaikas, o pro autobuso langus dar ilgai jas matėme mums mojuojant. Užplūdo ne patys linksmiausi jausmai. Kiek skausmo ir neteisybės yra pasaulyje. Toliau išriedėjome traukiniu į Pečiorą. Iš ten anksti ryte pajudėjome į Kožvos gyvenvietę. Vietinėje administracijoje pasiteiravome dėl čia gyvenančių lietuvių. Deja, konkrečios informacijos apie juos nebuvo suteikta. Aplankėme Pečioros buvusios miškų ūkio bazės vietą su dar išlikusiu stebėjimo bokšteliu. Pačiame Pečioros mieste suradome buvusio Pečlago lagerio valdybą.
Iš Pečioros miesto pajudėjome traukinio maršrutu Pečiora – Irajolis. Irajolis – dar neišnykęs, visai šalia geležinkelio linijos įsikūręs kaimas. Mes norėjome pasiekti Rybnicos ir Lazareto kaimus bei aplankyti ten esančias kapinaites. Pirmiausia, ėmėme stabdyti vietinius, teiraudamiesi, kaip nuvažiuoti. Sustojęs pagyvenęs vyriškis ir sužinojęs, kur mums reikia, ironiškai nusijuokė ir su užslėptu sarkazmu pasakė, jog mūsų ten tikrai niekas neveš. Supratome ir patys, jog šiame dievo pamirštame krašte keliai ne patys geriausi ir autostrada iki kapinių tikrai neves. Visgi užsiminus apie pinigus, sutarimas buvo greit rastas. Puikios pravažos Nivos markės mašina mums puikiai tiko. Sunkiai pravažiuojami Komijos keliai, mums nebebuvo baisūs. Mašina tarsi tankas brovėsi į priekį, kartais vis išmesdama dūmų kamuolį. Pakeliui pravažiavome naftos perdirbimo bazę, jos gręžinius. Keista, juk po žeme guli milijonai, o kelių kokybė apgailėtina.\
Po ilgų ir varginančių paieškų, pagaliau pavyko pasiekti Rybnicos kaimą. Ten pasiteiravę, sužinojome, kad Lazareto kapinės yra ir buvo kartu su Lazareto kaimu. Vietinis nurodė kryptį. Prieš pusė amžiaus Rybnicos ir Lazareto kaimuose gyveno daug lietuvių. Rybnicoje dabar lietuvių jau nebegyvena, o Lazareto kaimo jau nėra – vietoj jo auga jaunuolynas ir likusios nedidelės kapinaitės.
Irajolio traukinių stotyje mus kalbant sava kalba netikėtai užkalbino nepažįstamas vyriškis. Jo ištarti lietuviški žodžiai mus labai nustebino. Buvo karininkas, 1972 m. iš Šiaulių paskirtas į Komiją. Dabar jis gyvena Pečioroje, dirba oro uoste. Išsiskiriant mums įstrigo nuoširdūs linkėjimai ir ištarti žodžiai: „Tegyvuoja mūsų laisva Lietuva“. Deja, jis savęs lietuviu nelaiko, mentalitetas rusiškas, tačiau gimtoji šalis amžinai paliko pėdsaką jo širdyje.
Tautiečiai, sutikti toli nuo Lietuvos
Visą naktį vykome traukiniu iki Komijos sostinės Syktyvkaro. Išlipę iš traukinio pajudėjome link kitos mūsų maršruto stotelės – Kortkeroso miesto. Jame aplankėme keletą lietuvių. Pirmiausia apsilankėme pas Ireną Šeškūnaitę. Deja, lietuvė jau užmiršusi lietuvių kalbą, sunkiai serga. Ją išvežė iš Šiluvos miestelio kartu su mama, močiute ir broliu. Jų šeimos istorija tragiška. Tėtis buvo sušaudytas vienoje iš Baltarusijos stočių. Jos šeima labai badavo, senelė numirė badu. Mama buvo pasodinta į kalėjimą trims metams už smulkią vagystę, nes pavogė iš tarybinio ūkio sandėlio kibirą bulvių. Irena su broliu tuomet pateko į vaikų namus. Užaugę vaikų namuose jie grįžo į Lietuvą, bet giminėms juos priėmus labai nesvetingai ir nepavykus įsikurti, grįžo atgal į Rusiją. Irenos vyras - Aleksas Mingėla, irgi lietuvis, žemaitis iš Sedos rajono Barstyčių kaimo. Jo šeima taip pat buvo atvežta 1941 metais.
Kortkerose gyvena vietiniams gyventojams gerai žinomas lietuvis Anatolijus Smilingis. Jis labai aktyvus, energingas, organizuoja atminimo paminklų statymus pagerbiant GULAG‘o aukas. Dirba kultūros namuose, organizuoja ekskursijas į paties įkurtą etnografinį muziejų. Lietuvio žmona komė. Džiaugiamės jos nuveiktais darbais, saugomu tautos palikimu, papročiais, kultūriniu paveldu.
Anatolijus kartu su tėvais ir sesute 1941 m. buvo išvežtas iš Lietuvos. Tėtis buvo atskirtas ir pasiųstas į Krasnojarsko srityje esantį lagerį. Ten 1942 m. buvo sušaudytas. Kartu su mama ir sesute dirbo miško kirtimo darbus. Kentė badą. Anatolijaus mama pavogė porą saujų avižų, todėl ją nuteisė ir pasodino į kalėjimą. Po pusės metų ji mirė.
Pajudėjome link Ust Lokčimo. Apžiūrėjome paminklą, pastatytą lietuviams atminti. Sutvarkėme aplinką aplink paminklą, išpjovėme menkaverčius medžius, krūmus.
Sutikome vietinę moterį, kuri itin susidomėjusi mūsų veikla pakvietė pasisvečiuoti. Gerdami arbatą klausėmės moters pasakojimo. Ji puikiai žino Lietuvą, yra keletą kartų joje buvusi. Gyrė Vilniaus unikalų grožį, gyrė Lietuvos pažangą.
Pasisvečiavę pas vietinę moteriškę, išskubėjome aplankyti čia vis dar gyvenančių lietuvių. Lietuvį Vaclovą Zubį sutikome sunkiai vargstantį darže. Deja, vyriškis jau ne itin geros sveikatos, sunkiai girdi. Vaclovas buvo ištremtas iš Klaipėdos rajono, Vėžaičių gyvenvietės kartu su tėvais 1941 m.
Lietuvis dirbo miško darbus, plukdė sielius, vėliau tapo tekintoju, suvirintoju. Gyvenvietėje yra susikūręs medžiotojų būrelis. Lietuvis yra jo iniciatorius ir vadovas. Pasakojo, jog aplinkui gyvenvietę esančiuose miškuose galima sutikti daugybę meškų.
Vaclovas nebegrįžo į Lietuvą, nes sukūrė šeimą ir liko gyventi iki šių dienų Ust Lokčime. Jis yra vedęs komių tautybės žmoną, turi tris vaikus.
Su lietuvio Vaclovo pagalba aplankėme dar vieną lietuvę – Genutę Rekošaitę (Golyševą). Ji mus pasitiko namo prieangyje. Išgirdusi mus lietuviškai sveikinantis, lietuvė pravirko. Nostalgija tėvynei paėmė viršų. Moteris labai puikiai kalba lietuviškai, išsaugojusi senovinę, nesudarkytą, tikrą lietuvišką kalbą. Genutė išsidavė, jog lietuviškai paskutinį kartą šnekėjo tik 1982 m. Jos gyvenimo istorija taip pat skaudi ir primena kitų tūkstančių lietuvių, amžinai pasilikusių Sibire ir kitose Rusijos kalinimo ir tremties vietose. Genutę su šeima ištrėmė iš Raseinių raj. Žaiginių kaimo. Mirus tremties vietoje tėvams, lietuvė pasiliko Rusijoje, sutiko būsimą vyrą komį. Lietuvė tremtyje, kaip ir daugelis, dirbo miško kirtimo darbus, vėliau pjovė šieną. Ust Lokčime gyveno iš viso apie 400-500 lietuvių, o ten palaidota buvo apie 60 lietuvių. Tačiau kapinės buvo sunaikintos, praeitis liko tik artimųjų prisiminimuose. Per kapines buvo nutiestas kelias, statyti namai, sodinti daržai.
Genutė Rekošaitė Golyševa - kairėje:
Komijos Respublikos televizijos dėmesys
Paskutinę dieną prieš dviejų parų kelionę traukiniu atgal į Lietuvą, Syktyvkare apsilankėme vietinėje televizijoje. Su jais ekspedicijos vadovas Gintautas Alekna bendradarbiauja jau daugelį metų. Apsikeitėme informacija, o mūsų veikla susidomėjęs vienos iš laidų redaktorius Vladimir Krivcūn paėmė interviu, nufilmavo keletą epizodų – apie ekspediciją bus parodyta per Komijos sostinės pagrindinį kanalą.
Paskutinė gyvenvietė, kurią aplankėme prieš grįžtant namo – Ežva. Aplankėme dar vieną ir jau paskutinį mūsų kelyje paminklą lietuvių atminčiai įprasminti. Ant paminklo, vaizduojančio sukryžiuotus Gedimino stulpus, keliomis kalbomis užrašyta: „1941 m. tremtiniams“. Netoliese, skleisdamas itin tirštus dūmų debesis ir aitrų kvapą, stovi celiuliozės fabrikas. Beje, statant jį nemažai prisidėjo ir kaliniai. Tarp jų triūsė dirbo ir mūsų tautiečių.
Kapinės, tai laikina sakralinė erdvė, kuri laikui bėgant visiškai sunyks. Jų išsaugojimas svarbus tiek, kiek jos išliks visuomenės atmintyje. Surinkta dokumentinė, video, foto medžiaga išliks ilgam.
Darbai, grįžus namo
Grįžę iš ekspedicijos, jos dalyviai važinės po Lietuvos mokyklas, švietimo įstaigas, organizuos fotografijų parodas, pasakos jaunimui skaudų mūsų tautos likimą bei patrauklia forma stengsis išreikšti savo įspūdžius ir patirtį, įgytą ekspedicijos metu. Visa tai neabejotinai prisidės prie pilietiškumo, patriotiškumo vertybių skatinimo jaunimo ir visuomenės tarpe bei padės daugeliui suvokti, kokius žiaurumus patyrė mūsų tautiečiai Komijos Respublikos lageriuose.
Ekspedicijos dalyviai į Komijos respubliką Rusijoje vyko remiami parduotuvės „Armijai ir civiliams“, Šakių miesto savivaldybės, Rokiškio rajono savivaldybės Laisvės kovų įamžinimo komisijos, taip pat privačių rėmėjų – Ramūno ir Birutės Garbaravičių bei Albino Vaičiūno.
Tautiečiai, norintys pasiklausyti grįžusių ekspedicijos dalyvių pasakojimų apie lankytas kalinimų ir trėmimų vietas bei pamatyti surinktą foto ir video medžiagą, gali kviestis bendrijos „Lemtis“ narius į susitikimus. Maloniai lauksime kvietimų.
Bendrijos „LEMTIS“ nariai
Daugiau informacijos galite rasti www.lemtissibiras.lt
Gintauto Aleknos nuotraukos
