Kaip staigiai prasidėjo valdžios krizės „paūmėjimas“, taip netikėtai ir baigės: vidaus reikalų ministras R.Palaitis, pašokdinęs visą Lietuvą, staiga sutiko atsistatydinti. Kažkas liberalcentristų politinę mankštą prieš spalį įvyksiančius (matyt, neprireiks išankstinių rinkimų) balsavimus į Seimą pavadino „grybų karu“. Tai ir aliuzija ne tiek į žavią J. Marcinkevičiaus poemą „Grybų karas“, kiek į politikų susireikšminimą, polinkį į politinį narcizmą, nepaisant būtinybės diskutuoti ir priimti sprendimus tikrai svarbiais Lietuvai klausimais, pavyzdžiui, energetikos. Tūlas žmogus šį pavadinimą supras ir kaip sąsajas su Prezidente D.Grybauskaite, kuri ir paskatino šią valdžios krizę (ankstesnėse pastabose jau priminiau savo 2009 m. str. „Ar tauta grybą pjaus“; iš tiesų, ne tauta „grybą pjovė“...).
Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Šioje politinėje trintyje paaiškėjo, kas ko vertas, su kuo verta, pasak V.Vysockio, eiti į kalnus, arba mūsiškai – į tamsų mišką grybauti. Liberalcentristai, kurie, beje, irgi ne vieningi, pasirodė visu gražumu, išbandę valdančiąją koaliciją tvirtybės testu, konservatoriai, grasinę vienui vieni nešti ekonomikos kryžių dar pusmetį, bet galų prisiėmę „trečio brolio“ vaidmenį, opozicija, tūpčiojusi vietoje ir derinusi žingsnį tai prie vienų, tai prie kitų...
Kas pralošė ir kas išlošė? Niekas. Keletą savaičių politikų galvas užėmė valdžios likimo kratinys, Seimas lyg ir buvo ėmęs laukti priešlaikinių rinkimų, daugelis politikų sėdo į savo kėdes nuleidę rankas, aktualiausi energetikos (pvz., naujos atominės elektrinės) klausimai tebeliko kyboti ore, verslas sudejavo, kad blogėja jo plėtros geopolitinė aplinka, Rusija po V.Putino išrinkimo ėmė ruošti savo santykių su „artimojo užsienio“ šalimis strategiją...
Mes atsilikome, tuščiai bandydami patenkinti savo provincialias ambicijas ir riedamiesi dėl postų. O išlošė tie, kurie tęsė savo verslą, nebojo politikų triukšmo (pvz., „Arvi“ savo kalakutus susiruošė gabenti net į Baškiriją ir Udmurtiją). Bet politinius dividendus gaus ir tie, kurie galando dantis aplink Lietuvą ir Lietuvoje, kurie egzistuoja principu „kuo blogiau – tuo geriau“, kurie reiškia didesnes grėsmes mūsų nacionaliniam saugumui. „Sąmokslo teorijų“ šalininkai sako, kad šis politinis „paūmėjimas“ ir buvo specialiai sukeltas tam, kad „pridengtų“ energetinius savo interesus Lietuvoje, kitaip sakant, neleistų eiti priekin, išvedant iš energetinės priklausomybės mūsų šalį.
Gali būti ir taip. Kaip sakoma rusų patarlėje, „чем черт не шутит“ („kuo tik velnias nejuokauja“).
