Antrą kartą, kaip kažkada Valdo Adamkaus laikais, šypsodamasis sakau, kad lyg ir laikas būtų džiaugsmingai pašokti bei užgiedoti prancūzų "Marselietę" nuo antros eilutės: "Le jour de gloire est arrivé!" ("Šlovės valanda išaušo" – aut. past.), bet pačiam juokinga.
“Prezidentė Dalia Grybauskaitė penktadienį patenkino generalinio prokuroro Algimanto Valantino atsistatydinimo pareiškimą ir pasirašė dekretą dėl teikimo Seimui pritarti jo atleidimui iš generalinio prokuroro pareigų. Atleidimo procedūra bus baigta, kai Seimas šį klausimą įtrauks į darbotvarkę ir balsuos dėl pritarimo, o Prezidentė pasirašys dekretą dėl atleidimo.
"Šis sprendimas yra priimtas laiku, nes, susiklosčius dabartinei situacijai ir aplinkybėms, Prokuratūra negali ir negalės efektyviai atlikti savo funkcijų. Visuomenės nepasitikėjimas Generalinės prokuratūros vadovybe paralyžiuoja visos prokuratūros darbą ir tampa trukdžiu ne tik kasdieniam prokuratūros darbui, bet ir būtiniausioms permainoms vykdyti", – pranešime spaudai cituojama D. Grybauskaitė.
Tai, spėtina, ta pati D. Grybauskaitė, kuri prieš kelias dienas sakė, jog A. Valantinas nūnai dirba visai gerai.
Praėjusį trečiadienį oficialioji prezidentūra skelbė: "Nuolatinė politizuota generalinių prokurorų kaita problemų neišsprendžia" ir "įpareigojo generalinį prokurorą atsakingai užbaigti pradėtus darbus".
V. Adamkų prisiminiau, nes ponas ilgai ieškojo pakaitalo nepakeičiamam sovietinio saugumo rezervininkui Arvydui Pociui ir anuomet išprovokavo prancūziškai pradžiugti, kai surado Povilą Malakauską, vėliau pakeltą į generolus, kurį iš anksto buvo paminėjęs pačiu pirmuoju kandidatu į Valstybės saugumo departamento direktorius. Nuorodos į savo straipsnį “Lietuvos žiniose” nerandu, tačiau įspaustas ant popieriaus šis džiugesio reiškimas neginčytinai egzistuoja.
Kažkada prezidentu buvęs, o vėliau apkaltos tvarka paprašytas išeiti Rolandas Paksas taip pat pasižymėjo unikalia geba keisti nuomones kadrų klausimais. Artėjant apkaltai jis paskyrė, o paskui, tą pačią dieną, atleido iš savo patarėjo pareigų tokį verslininką Jurijų Borisovą. Tuomet dėl tokio elgesio kai kas viešai abejojo prezidento veiksmų ir pasaulėjautos adekvatumu. Daugiau analogijų tarp D. Grybauskaitės ir R. Pakso rasite (čia, čia ir čia).
Su V. Adamkumi D. Grybauskaitė panaši dar ir tuo, kad, prieš palaimindama A. Valantiną, kurį vėliau ekskomunikavo, ji surengė parodomąjį trijų valandų posėdį, idant įtikintų kvapą užgniaužusią tautą, jog tirai siekia viską nuodugniai išsiaiškinti. V. Adamkus panašiai darė LEO LT atveju, gorbačioviško tautos blaivinimo įstatymų svarstymo atvejais. Tik į dangų žvelgė senoliškai dvasingiau ir verkšleno įtikimiau.
Kitas, jau visų trijų prezidentų bendrasis vardiklis šiuo atveju yra labai banalus: viešųjų ryšių smagračiai nuo neadekvatumo ėmė taip girgždėti ir dvokti svilėsiais, jog teko susitaikyti su viešu savo nenuoseklumo arba silpnumo pripažinimu. Aš asmeniškai manau, kad tai gerai, nes įrodo tam tikrą šalies demokratijos gyvastį.
Dideli sveikinimai D. Grybauskaitei. Su tokia nelaime, kuomet reikia pripažinti “nupjovus grybą” ji, kol kas, susidorojo geriausiai. Tik labai džiūgauti ir nustoti siekti pažangos nėra verta, nes antrą kartą neišdegs teiginys, jog kažkoks Valantinas ėmė apgavo ne tik ją pačią, o dar ir visą jos teisės patarėjų gvardiją.
