Nors piktai juokaujama, kad didžiausio pesimisto varžybose lietuviai pademonstruotų geresnius rezultatus nei „Eurovizjoje“ ar krepšinio čempionate, kartais žvilgtelėjus į kaimyno, nors ir ne paties artimiausio, kiemą, peršasi nuomonė, kad Lietuvoje gyventi nėra taip jau blogai. Europietiškiausia Kaukazo regiono valstybe save vadinanti Gruzija ne tik turi ką parodyti į šią šalį užsukantiems turistams, bet ir priminti keletą postsovietinės ekonomikos pamokų, kurias, tikėkimės, mūsų šalis jau išmoko.
Moters vieta namuose?
Jei sentimentalioje lietuvio vaizduotėje Gruzija vis dar tebėra šalis, kur drąsūs džigitai kalnuose nuo ryto iki vakaro sako tostus ir maukia vyną statinėmis, o nuotakas ištinka toks pat likimas, kaip legendinėje komedijoje „Kaukazo belaisvė“ – toks keliautojas gali truputį nusivilti, mat dabar „džigitai“ dažniau maukia alų, žirgus seniai pakeitė „moskvičiai“ ir japoniški automobiliai, o nuotakos nesikuklina pačios vedybomis apriboti „džigitų“ laisvę.
Tiesa, šiandieninėje Gruzijoje yra keletas dalykų, kurie gerokai skiriasi nuo lietuviškosios šeimos „demokratijos“: bendraujant su vietiniais jaučiama pagarba vyresniesiems ir patys gruzinai itin mėgsta pabrėžti, kad šeimų tarpusavio ryšiai labai tvirti, o šalyje itin mažas skyrybų skaičius. „Mūsų vaikai taip auklėjami, kad sutuoktinių poroje iškilus nesutarimams, jie turi pamiršti savo ambicijas ir stengtis gyventi bei dirbti kartu dėl vaikų, kurių auginimas ir auklėjimas yra pati svarbiausia jų pareiga“, – pasakojo 65 metų Batumio gyventojas Suliko, kurio šalia sėdintis aštuoniolikmetis anūkas, linksėdamas seneliui pritarė ir pridūrė, kad būtent dėl šios priežasties dalis moterų ryžtasi nedirbti ir lieka namuose rūpintis namų ūkiu ir vaikais. Žinoma, tai padeda puoselėti šeimos santykius, bet prie ekonominio gyventojų užimtumo neprisideda.
Košmariška kuro kaina – euras
Jei manote, kad Lietuvoje įvairios akcijos apie karą keliuose jokios naudos nedavė, savo nuomonę po apsilankymo Gruzijoje neabejotinai pakeistumėte – šios šalies vairuotojai turi ypatingų sugebėjimų vienpusio eismo juostoje padaryti tris eismo juostas skirtingomis kryptimis, o dvipusio eismo juostose reikalui esant važiuojama kaip žiede. Vaizdą keliuose atitinkamai nuspalvina ir tai, kad jokios privalomos techninės apžiūros ar draudimo šalies keliais riedantiems automobiliams nereikia – ką turiu, tuo ir važiuoju.
Manote, šios šalies vairuotojai automobilių išlaikymui sutaupo? Gruzinai dūsauja: „Benzino litras kainuoja daugiau nei eurą, liūdni rekordai, teks automobilius pastatyti ir persėsti į viešąjį transportą“. Lietuvio kišenei už litrą kuro mokėti vieną eurą net optimistiškiausiose ekonomistų pranašystėse negresia, o ir viešojo transporto kainas sulyginus, gruzinai palinguoja galvą, kad Lietuva brangi šalis – Vilniuje kelionė maršrutinių mikroautobusu kainuoja tris litus, o už tokią pat paslaugą Gruzijoje mokama apie 60 lietuviškų centų.
Į šią šalį kelionės planuojantys tautiečiai turėtų dar namuose kaip reikiant apsišarvuoti kantrybe, mat įspūdį daro ne tik pati vairuotojų kultūra – nuolatinis pypsėjimas ir taisyklių nesilaikymas, bet ir šalies kelių būklė. Apie 400 kilometrų atstumas nuo sostinės Tblisio iki vieno žymiausių kurortų Batumio įveikiamas per 5-6 valandas. Tiesa, kitąmet žadama baigti tiesti automagistralę, jungsiančią šiuos miestus, tuomet kelionė turėtų sutrumpėti, bet žinant darbų spartą ir „skrupulingą“ statybų terminų laikymąsi, vargu, ar tai bus padaryta laiku.
Viešbučiai vaiduokliai
Bene žymiausias Gruzijos kurortas prie juodosios jūros Batumis – viena didžiausių šalies turizmo vilčių, bet ir čia esama ironiškų ekonomikos grimasų. Šio kurorto gatvių tiesimui, legendinio bulvaro atnaujinimui ir kitos infrastruktūros kūrimui skiriami dideli pinigai ir tai duoda rezultatų - šiemet čia apsilankė rekordinis turistų skaičius, bet...
Akis bado milžiniški nebaigti statyti viešbučiai – apie šių užmojų didybę kalba ant statybvietes juosiančių tvorų kabantys plakatai, kuriuose matyti įspūdingi „projektai iš ateities“. Apie tai, kad tokie vaiduokliai jau beveik dešimtmetį nesulaukia darbų pratęsimo kalba ir vietiniai gyventojai ir dar nebaigtos statyti, bet jau griūvančios, pastatų sienos.
Vietos valdžia, nenorėdama, kad tokios statybos kenktų kurorto įvaizdžiui, rado išeitį – be langų ir durų stovintys viešbučiai gražiai nudažyti ir apjuosti lempučių girliandomis, tad jei dieną akylas poilsiautojas ir pastebi, kad kambario dar dešimt metų čia užsisakyti nepavyks, tai naktį, kaip viskas ima tviskėti gausia spalvų gama, poilsiautojus džiugina didingo metropolio iliuzija.
Gruzijos verslininkai ir politikai piešia gražią ir neabejotinai pelningą šios šalies ateities turizmo viziją, bet tam įgyvendinti dar prireiks labai daug laiko ir pastangų, nes teks ne tik pabaigti statyti viešbučius, bet ir pakeisti mąstymą, juk per naktį išdidus gruzinas neįsisąmonins pagrindinės šio verslo taisyklės, kad „klientas mėgsta manyti esantis teisus“.
Išmaitina sodas ir daržas
Darbo diena šalies valstybinėse įstaigose prasideda dešimtą valandą ryto, o patys gruzinai neslepia, kad pasibaigia ji trečią valandą po pietų, mat tai laikas, kuomet tarnautojai leidžia sau „išbėgti su reikalais“ ir taupant savo laiką ir kantrybę, geriau teisybės valdiškuose koridoriuose tuo metu neieškoti.
Šalyje tvyro didelė bedarbystė. Iš skurdžiai gyvenančių kaimų žmonės priversti vykti uždarbiauti į miestus, o tie, kurie nevyksta – verčiasi kas kaip išmano. Nemažai šeimų pragyvena iš to, ką pavyksta užauginti savo soduose ir daržuose, o vėliau parduoti turguje, ar tiesiog pakelėje prie savo kiemo vartų. Jau prieš porą metų Lietuvoje užsimota bausti pakelių prekiautojus miško gėrybėmis, tad, jei panašūs užmojai būtų Gruzijoje, tokios baudos grėstų penktadaliui šalies gyventojų.
Atvykę į Gruziją maloniai nustemba rūkaliai, mat čia net rūkyti galima visur – pradedant viešbučio kambariu ir baigiant viešuoju transportu, bet ir cigarečių pakelis kainuoja per pusę pigiau nei Lietuvoje. Užsukus į turgavietę į akis krenta vietoje užaugintu tabaku nukrauti prekystaliai – prekybai šiuo gamtos “stebuklu" jokie tabako kontrolės įstatymai čia netaikomi.
Kontrabandinės bulvės ir pomidorai
Adžarijos regiono gyventojai neskuba apie šalies prezidentą Michailą Saakašvilį atsiliepti teigiamai, mat šiam pareiškus, kad pasauliui nereikia gruziniškos arbatos, regione veikę trys jos perdirbimo fabrikai buvo uždaryti, o arbatos plantacijos apleistos.
Dar liūdnesnė padėtis Abchazijoje, mat šiame politinių neramumų krečiame regione gyventojai beveik nevykdo jokios ūkinės veiklos, nevystoma jokia pramonė. Vienas iš pragyvenimo šaltinių – kontrabanda. Tiesa, ne svaigalus ir tabaką skubama gabenti per sieną iš Gruzijos pusės. Vietiniai gyventojai sezono metu renka riešutus, kuriuos nelegaliai gabena į Gruziją, o „atgalinė kontrabanda“ – bulvės ir pomidorai.
Žinoma, lengva kritikuoti kaimyną ir nematyti netvarkos savo kieme, bet mes, lietuviai, juk taip mėgstame save ir kitus įtikinėti, kad kaimyniniuose soduose obuoliai saldesni, tegul tai būna subjektyvi nuomonė, bet akivaizdu, kad šiame jie dar kaip reikiant neprinoko.
