„Svečias mūsų namuose – Dievo siųstas, todėl jam atiduodame viską, ką turime geriausia“, – teigia mums draugiškos šalies tautosaka, savo svetingumu ir rūpesčiu tauragiškius žavėję gruzinai. Apie gausiai vaišėmis nukrautus stalus, naminį vyną ir prasmingus tostus teko girdėti nemažai. Bet, kaip sakoma, geriau vienąkart pamatyti nei šimtą kartų išgirsti. Šiame kelių dalių pasakojime pabandysiu glaustai perteikti, ką sugebėjome pamatyti, pajusti ir patirti savo nuostabia gamta, kalnų grožiu garsėjančioje Gruzijoje.
Pirmoji diena
Rugsėjo 4-ąją tauragiškių delegacija vakarop iš Rygos oro uosto pakilo link Tbilisio. Trys valandos skrydžio labai neprailgo, o sutiktuvės Tbilisyje su gėlėmis ir tautiniais rūbais apsirengusiais šokėjais visus mus maloniai nustebino.
Tik akies krašteliu gaudydami europėjančio Tbilisio gausiai įvairiomis spalvomis apšviestus fasadus, išnirome į visai šaliai svarbų projektą – statomą greitkelį Tbilisis–Batumis, sujungsiantį šalies sostinę su kurortiniu miestu prie Juodosios jūros. Visas greitkelis bus apšviestas.
Dardėdami daugelyje vietų remontuojamais keliais, negalėjome neįžvelgti susirūpinimo naujų draugų akyse – už keliolikos kilometrų nuo sostinės pastatyti pabėgėlių iš rusų okupuotų Gruzijos rajonų kvartalai. Per 2008 metų karinį konfliktą tarp Rusijos ir Gruzijos šalį užplūdo pabėgėliai iš Šiaurės Osetijos ir Abchazijos. Gruzinas Gela rodo į kalnuotas vietoves, teigdamas, kad maždaug už 30 kilometrų, buvusioje jų šalies teritorijoje, dislokuotos gausios rusų karinės pajėgos...
Rytas ūkanotas ir, kildami kalnų keliais, stebėjome virš mūsų autobusiuko kybančius sunkius švininius debesis. Kalnų aikštelėje, šalia kelio, sustojome prie nedidukės pašiūrės. Prie pavėsinės su ilgu stalu stovėjo senas gruzinas, kūreno ugnį. Į pasisveikinimą rusų kalba – jokios reakcijos. Ir tik kiek vėliau, paaiškinus, iš kur ir kas mes, gruzino veide atsirado šypsena, ir užsimezgė dialogas.
Mūsų naujieji bičiuliai nukrovė stalą įvairiomis vaišėmis, o kad būtų lengviau iškęsti žvarbų rytą, primygtinai siūlė paragauti čiačios – vietinės gamybos naminės degtinės, gaminamos iš vynuogių.
Dar po geros valandos pasiekėme Zestafonės miestą. Miestas, kurio pradžioje lyg kokia šmėkla stūkso ketaus liejykla – pajuodusi, surūdijusi ir apleista, bet vis dar veikianti ir į atmosferą leidžianti nuodingus garus.
Gamardžioba, Zestafone
Viešbučio kavinėje po trumpos pažinties susirašėme svarbiausius žodžius – „gamardžioba“ (labas), „madloba“ (ačiū), „nahvamdis“ (viso gero), ir po trumpo poilsio išvykome į savivaldybę.
Nedidukė aktų salė – sausakimša. Priešais susėdo delegacijos ir po sveikinimo kalbų bei dovanų apsikeitimo Tauragės rajono savivaldybės meras Pranas Petrošius ir Zestafonės rajono savivaldybės tarybos pirmininkas Merabas Masachašvilis pasirašė miestų bendradarbiavimo sutartį. Tad nuo šiol oficialūs draugiški santykiai bus plėtojami ne tik su Vokietijos, Lenkijos, Kaliningrado srities, Prancūzijos miestais, bet ir su Gruzija. Dvišalėje sutartyje numatytas bendradarbiavimas kultūros, turizmo, savivaldos, sporto, jaunimo, savivaldos srityse.
Sutarties pasirašymo ceremonijoje dalyvavo ir Tauragėje palaidoto II Pasaulinio karo didvyrio Aleksandro Bibilašvilio dukra Aza Bibilašvili, kuri nuoširdžiai dėkojo mūsų krašto žmonėms už rūpestį ir pagarbą prižiūrint jos tėvo kapą.
Po iškilmingos ceremonijos mūsų laukė dar viena staigmena – dainuojant vyrų chorui šalia savivaldybės atidengta rodyklė, kurioje puikuojasi užrašas, nurodantis atstumą iki Tauragės. Nuo šios akimirkos visi miestelėnai ir miesto svečiai žinos, kad iki Tauragės – 2900 kilometrų.
Vakarop susikrovę lagaminus pajudėjome gražiausio Gruzijos kurorto Batumio link.
Renaldas Malychas
