Sėkmingas Rusijos ir Gruzijos konflikto sprendimas priklauso tik nuo Rusijos politinės valios. Taip mano buvęs žvalgybos analitikas, o dabar – Gruzijos užsienio reikalų viceministras Sergis Kapanadzė. Pasak jo, Rusija ne tik trukdo atnaujinti ESBO misijos Gruzijoje veiklą, pažeidžia paliaubų sutartį ir klampina derybas dėl taikos, bet net organizuoja teroristinius išpuolius prieš Gruziją.
Plačiau apie tarptautinę politiką, padėtį Kaukaze ir savo šalį S. Kapanadzė pasakojo laidoje LTV „Pasaulio panorama“.
– Kaip vertinate ESBO susitikimą Vilniuje? Kokie jo svarbiausi sprendimai?
– Pirmininkavimas ESBO buvo labai svarbus Lietuvos darbas šiais metais. Aš manau, kad šią užduotį Lietuva įvykdė pavyzdingai. Susitikimas vyko sklandžiai ir sėkmingai. Konkrečiai Gruzijai svarbiausias ministrų sprendimas dėl konfliktų ciklo.
Jame numatoma sudaryti palankesnes sąlygas ESBO veiklai konfliktų prevencijos srityje. Mums tai labai svarbu. Bet Lietuvai pirmininkaujant pasiekta ir kitų svarbių susitarimų. Turbūt pats reikšmingiausias – atnaujintos derybos dėl padėties Moldovoje.
– Susitikimo metu ne kartą pareikšta, kad svarbu atnaujinti ESBO veiklą Gruzijoje? Ar tikitės, kad po šių pareiškimų seks konkretūs darbai?
– Atnaujinti ESBO veiklą Gruzijoje siekiama nuo pat 2009 m., kai ji buvo nutraukta Rusijos reikalavimu. ESBO viduje tai taip pat ne kartą svarstyta, tačiau konkretiems veiksmams kelią užkirto Rusija. Norėčiau tikėtis, kad kada nors ESBO veikla bus atnaujinta. Tai visų interesas.
Mes juk nereikalaujame dislokuoti kokias nors tarptautines pajėgas. Kalbame tik apie monitoringo įstaigą. Bet manau, kad artimiausiu metu Rusija su tuo nesutiks.
– Kaip vertinate ESBO vaidmenį reguliuojant konfliktus? Juk Gruzijoje ESBO nepajėgė nei užkirsti kelio karui, nei įtakoti jo eigos?
– Konfliktų prevencija iš tikrųjų yra viena iš ESBO veiklos sričių. Tačiau ši organizacija negali jėga sustabdyti karo veiksmų. Šiuo atveju viena ESBO narė – Rusija – užpuolė kitą – Gruziją. ESBO nieko negalėjo padaryti, nes Rusija, kaip ir kitos ESBO narės, turi teisę vetuoti visus sprendimus.
Vis dėlto labai gerai, kad karo metu veikė ESBO misija Gruzijoje. Ji nuolat informuodavo tarptautinę bendruomenę, kad padėtis įtempta. Kelios dienos prieš karo pradžią buvo smarkiai apšaudyti kai kurie Gruzijos kaimai. Būtent ESBO tuomet pranešė, kad atakuota ginklais, kurie galėjo būti atvežti tik iš Rusijos.
Kitaip tariant, ESBO pranešdavo apie tikrąją padėtį regione. Dabar panašios įstaigos neliko. Europos Sąjungos stebėtojų misija neįleidžiama į okupuotas teritorijas, todėl negali perimti ESBO vaidmens.
– Tai Jūs nesutiktumėte, kad ESBO tėra aukštų diplomatų klubas?
– Sunku paneigti, kad ESBO praranda reikšmę ir įtaką. Su tuo tikriausiai sutiktų ir tie patys diplomatai, kurie yra šio klubo nariai. Tačiau tokią padėtį sukuria viena valstybė – Rusija. Ji nepageidauja įtakingos tarptautinės organizacijos, kuri kliudytų Rusijai plėsti įtaką Europoje. Tai yra tikroji ESBO nuosmukio priežastis.
Nuo 2002 m. tapo nebeįmanoma susitarti net dėl Ministrų Tarybos deklaracijų, kurios anksčiau būdavo svarbi tarptautinio poveikio priemonė. Tačiau tokioje sudėtingoje padėtyje dar svarbesnis yra pirmininkaujančios valstybės vaidmuo.
Pavyzdžiui, minėtą susitarimą dėl konfliktų ciklo pavyko pasiekti tik po sunkių derybų ir manevrų. Tai yra pirmininkaujančiųjų nuopelnas.
– Ar galėtumėte trumpai priminti, kokia šiuo metu Gruzijos ir Rusijos konflikto padėtis? Daugeliui žmonių karas baigėsi, kai buvo pasirašytas paliaubų susitarimas.
– Galioja paliaubų sutartis, pagal kurią šalys įsipareigoja toliau nenaudoti jėgos ir atitraukti kariuomenes į prieš konfliktą buvusias pozicijas. Ši sutartis numatė ir būtinybę pradėti derybas Ženevoje.
Problema ta, kad Rusija nesilaiko sutarties sąlygų. Į okupuotas teritorijas įvesta papildomų karinių pajėgų, jos yra visiškai Rusijos kontroliuojamos. Lietuva, beje, buvo pirmoji valstybė, kuri pripažino Gruzijos teritorijų okupaciją. Už tai mes labai dėkingi. Bet faktas, kad okupacija tebesitęsia. Dar daugiau, įvykiai liudija, kad Rusija siekia dar labiau destabilizuoti padėtį.
Gruzijoje įvykdyti net keli teroristiniai išpuoliai, kuriuos suplanavo Rusijos specialiosios tarnybos ir kurių vykdytojai rengėsi savo veiksmams okupuotose teritorijose. Šis klausimas buvo iškeltas aukščiausio lygio susitikimuose, kuriuose dalyvavo Rusijos, JAV ir ES atstovai. Pastaruosius penkis mėnesius teroristinė veikla nebuvo vykdoma ir mes tikimės, kad išpuoliai nebepasikartos.
O Gruzijos ir Rusijos derybos stringa taip pat dėl Rusijos kaltės. Svarbiausia tai, jog Rusija atsisako pažadėti, kad nebenaudos jėgos prieš Gruziją. Gruzija iš savo pusės jau prieš metus prisiėmė atitinkamą įsipareigojimą.
– Kitaip tariant, nepanašu, kad Jūsų derybos su Rusija turėtų realių perspektyvų?
– Ženevos derybos yra geras formatas, nes jame Rusija dalyvauja kaip konflikto šalis. Kitais atvejais Rusija nepripažįsta, kad yra konflikto šalis. Taip pat svarbu, kad įtraukiami ne tik marionetiniai okupuotų teritorijų vadovai, bet ir tikrosios Abchazijos ir Pietų Osetijos administracijos, kurios šiuo metu negali veikti tose teritorijose. Taigi formatas geras ir, jei Rusija turėtų politinės valios, Ženevoje galėtume išspręsti daugelį svarbių klausimų.
– Ar tai reiškia, kad status quo Gruzijoje yra nusistovėjęs ilgam?
– Okupacija truks tol, kol Rusija nepakeis savo požiūrio į kaimynus. Rusija mano, kad jos saugumą užtikrina kaimyninių valstybių nesaugumas. Tai - iškreiptas požiūris. Kol imperinio mąstymo nebus atsisakyta, Gruzijos teritorijų okupacija tęsis.
Mūsų pačių strategija yra skatinti gyventojų tarpusavio ryšius. Žmonių santykių negali nutraukti jokios dirbtinės sienos. Tiek Abchazija, tiek Pietų Osetija yra Gruzijos dalis būtent socialinių ryšių prasme. Mes siekiame šiuos ryšius kiek tik įmanoma stiprinti.
– Gruzija visada deklaruoja, kad Abchazija ir Pietų Osetija yra jos okupuotos teritorijos. Ar tai reiškia, kad Gruzija pasilieka sau teisę susigražinti tas teritorijas bet kokiomis priemonėmis?
– Ne, tiesiog Gruzija teigia, kad šie klausimai yra Gruzijos ir Rusijos santykių klausimai. Marionetiniai režimai tam negali turėti jokios įtakos, jie negali priimti jokių sprendimų. Būtent dėl to vis didesnė dalis tarptautinės bendruomenės pripažįsta teritorijas okupuotomis. Prieš mėnesį tai paskelbė ir Europos Parlamentas.
Tačiau okupacijos pripažinimas nereiškia, kad Gruzija gali panaudoti jėgą. Prezidentas net pasirašė vienašališką Gruzijos įsipareigojimą nenaudoti jėgos šiam konfliktui spręsti. Mes taip pat esame ne kartą pareiškę, kad vertiname bet kokį dialogą su Rusija. Ne tik Ženevos derybas, bet ir bet kokią kitą formą.
O pačių okupuotų teritorijų atžvilgiu Gruzija pirmiausia siekia rodyti pavyzdį. Mes norime, kad visi gyventojai matytų, jog Gruzijoje nereikia korupcijos, galima gyventi laisvai, demokratiškai, o valstybė valdoma ne XIX a. priemonėmis. Todėl ir siekiame tapti ES, NATO nariais. Mes norime būti politinių Vakarų dalimi.
– O jei padėtis Kaukaze radikaliai pasikeistų? Jei, pavyzdžiui, Kalnų Karabacho konfliktas išsiplėstų? Ar kam nors Gruzijoje nekiltų pagunda jėga susigražinti prarastas teritorijas?
– Neaišku, kas laimėtų karą dėl Kalnų Karabacho. Bet daugiausia iš to laimėtų Rusija, o pralaimėtų – Gruzija. Mūsų valstybei svarbus stabilumas ir ekonominis augimas. O karas tai sunaikintų. Be to, bet kokius neramumus Karabache Rusija panaudotų kaip pretekstą pasiekti savo tikrųjų tikslų Kaukaze. Abchazija ir Pietų Osetija nėra pačios savaime Rusijai svarbios. Rusijai svarbu būti viso regiono savininke.
– Kodėl Gruzija atsisakė toliau vetuoti Rusijos narystę Pasaulio prekybos organizacijoje?
– Todėl, kad pasiekėme tai, ko norėjome. Derybose dėl Rusijos narystės PPO mes kėlėme tik vieną reikalavimą – kad tarptautiniai stebėtojai prižiūrėtų Rusijos ir Gruzijos prekybą ir ypač prekybą, susijusią su okupuotomis teritorijomis. To pavyko pasiekti. Numatyta sukurti tarptautinių stebėtojų sistemą, kuri užtikrins prekybos skaidrumą, o visa informacija bus teikiama Gruzijai ir PPO. Mes to pasiekėme ir todėl atsisakėme savo veto.
– Lietuvoje draugystė su Gruzija labiausiai siejama su Prezidento Valdo Adamkaus vardu. Ar valdžios pasikeitimas Lietuvoje kaip nors pakeitė santykius su Gruzija?
– Ne. Atskiri politikai, tarp jų ir Adamkus, tikrai daug padarė, kad Gruzijos ir Lietuvos santykiai būtų tokie artimi. Tačiau tai yra santykiai tarp tautų, tarp daugelio žmonių. Jie nepriklauso vien tik nuo politinio elito. Dabartinė Lietuvos vyriausybė nuosekliai remia Gruziją, yra viena iš mūsų svarbiausių sąjungininkių ES ir NATO viduje. Mes tai labai vertiname.
– Jūsų biografijoje nurodoma, kad dirbote Gruzijos žvalgyboje. Ar šnipo patirtis naudinga diplomatui?
– Geras klausimas. Aš vadovavau analitiniam padaliniui. Tai šiek tiek skiriasi nuo tikro šnipinėjimo. Tačiau tarnyba žvalgyboje yra naudinga. Ji ugdo atsakomybę ir suteikia visai kitokį požiūrį į daugelį dalykų. Taip pat reikėtų pažymėti, kad skirtingų valstybių žvalgybos tarnybos nėra vienodos. Iki nepriklausomybės atkūrimo Gruzija turėjo tik KGB patirtį. Tačiau mes senosios sistemos atsisakėme.
Dabartinė žvalgybos tarnyba sukurta pagal vakarietišką modelį, NATO partnerių ir ES valstybių patirtį. Tai visai kitos kokybės tarnyba. Ji, žinoma, renka informaciją įvairiomis priemonėmis, bet nenaudoja tokių metodų kaip kai kurių kaimyninių valstybių įstaigos. Tiksliau, vienos, Lietuvai ir Gruzijai bendros kaimyninės valstybės įstaigos.
– Paskutinis klausimas. Gruzija vertina turizmą kaip vieną iš svarbiausių savo perspektyvų. Ką rekomenduotumėte Lietuvos žmonėms aplankyti Gruzijoje?
– Pajūryje jūsų laukia Adžarijos regionas. Tai greičiausiai augantis regionas Gruzijoje, čia daug vasaros kurortų. Žiemą veikia slidinėjimo kurortai, ypač pastaruoju metu augantis Svaneti. Jo kraštovaizdis ypatingai gražus. Bet apskritai visa Gruzija yra įspūdinga šalis, pradedant ežerais, baigiant „kacheti“ – vietomis, kur ragaujamas vynas. Gruzija visuomet laukia savo draugų iš Lietuvos.
Bernardas GAILIUS
