Pagrindo tokiems nuogąstavimams iš pirmo žvilgsnio esama. Viena vertus, B. Ivanišvilis, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Rusijoje (kur ir susikrovė metinį Gruzijos biudžetą viršijantį 6,4 mlrd. JAV dolerių vertės savo turtą), politinių simpatijų šiai valstybei neslepia. Lapkričio 1 d., t. y. praėjus vos 7 dienoms nuo naujosios Gruzijos vyriausybės patvirtinimo, premjeras B. Ivanišvilis paskyrė politologą ir diplomatą Z. Abašidzę specialiuoju atstovu santykių su Rusija sureguliavimo klausimams. Pats Z. Abašidzė šio posto įsteigimą pavadino įrodymu, kad Gruzijos vyriausybė pasirengusi „atidaryti naują nepriklausomą santykių su Rusija kanalą“.
Esamą politinę padėtį Gruzijoje komplikuoja ir paties M. Saakašvilio inicijuotas valdančiųjų šalies asmenų galios perskirstymas. Politine rokiruote laikytini Gruzijos Konstitucijos pakeitimai nuo 2013 m. dalį prezidento įgaliojimų perleis premjerui. Įvairių ekspertų nuomone, Gruzijos prezidentas jau kitąmet taps nuo ministro pirmininko priklausoma figūra.
Parlamento rinkimų rezultatai taip pat patvirtino, kad B. Ivanišvilis yra rimtas M. Saakašvilio politinis konkurentas, pagrįstai galintis siekti pergalės 2013 m. spalį vyksiančiuose Gruzijos prezidento rinkimuose. Dabartinis šalies vadovas, prezidento pareigas einantis jau antrą kadenciją, kitąmet kandidatuoti nebegalės. Alternatyvaus kandidato, kuris savo charizma galėtų prilygti M. Saakašviliui ir tapti rimtu B. Ivanišvilio konkurentu artėjančiuose prezidento rinkimuose, Vieningasis nacionalinis judėjimas kol kas neturi.
Ir vis dėlto kalbėti apie greitą provakarietiškos Gruzijos užsienio politikos krypties kaitą į prorusišką vargu ar būtų galima. Pirmiausia parlamento rinkimai nepakeitė vieno itin svarbaus fakto – Gruzijos prezidentu tebėra ir iki 2013 m. pabaigos liks vakarietiškų pažiūrų M. Saakašvilis. Ši politinė figūra jau ne kartą demonstravo nepalaužiamą valią ir ryžtą laikytis vakarietiškos Gruzijos užsienio politikos nepaisant Rusijos spaudimo. Mažai tikėtina, kad šią savo nuostatą šalies vadovas bus linkęs keisti ir dabar.
M. Saakašvilis ir B. Ivanišvilis (nuotr. SCANPIX)
Gruzijos prezidentas tebėra ir (kitąmet įsigaliojus minėtoms Konstitucijos pataisoms) liks svarbi politinė figūra Gruzijos politiniame gyvenime. Todėl alternatyvaus politinio lyderio, t. y. B. Ivanišvilio, iškilimas leidžia kalbėti apie šiuo metu Gruzijoje besiformuojančią dvivaldystę. Tokiomis aplinkybėmis naujasis premjeras greičiausiai bus linkęs gerai apgalvoti savo sprendimus ir vengti esminių pokyčių šalies vidaus bei užsienio politikoje. Priešingu atveju jis rizikuotų iššvaistyti rinkėjų paramą sau bei savo vadovaujamam blokui „Gruzijos svajonė“, populiarumo viršūnę pasiekusiam parlamento rinkimų išvakarėse Gruzijoje kilus kalinių žeminimo skandalui. Artėjančių prezidento rinkimų kontekste tai būtų didelė B. Ivanišvilio klaida, kurios politikas sau leisti tikrai negali.
Juolab kad iš dominuojančių pozicijų stumiamas Vieningasis nacionalinis judėjimas su M. Saakašviliu priešakyje savo turėtų pozicijų gražiuoju užleisti neketina. Pavyzdžiui, po kalinių žeminimo skandalo, kurio eskalavimui rinkimų kampanijos metu B. Ivanišvilis skyrė itin daug dėmesio, atsitokėjusi valdžia smogė atsakomąjį smūgį. Spalio pradžioje Gruzijos vidaus reikalų ministerijos išplatintoje slapta kamera filmuotoje vaizdo medžiagoje matyti žmogus, siūlantis policininkui 25 tūkst. eurų už tai, kad šis nufilmuotų sulaikyto žmogaus sumušimą nuovadoje. Šis pavyzdys byloja, kad prezidentas bei jo rėmėjai yra pasiryžę kelti viešumon ir aktyviai kritikuoti B. Ivanišvilio ir jo parankinių klaidas. Tvyrant tokiai atmosferai glaudaus dialogo su Rusija plėtra būtų klaidingas žingsnis. Diduma Gruzijos gyventojų po 2008 m. karo į didžiąją kaimynę žvelgia su baime, tad intensyvus dvišalių santykių su šia valstybe plėtojimas galėtų tapti svarbiu politiniu koziriu prezidentui ir jo bendražygiams mėginant mažinti šalies gyventojų paramą blokui „Gruzijos svajonė“ ir jo lyderiui.
Didelę įtaką valstybės vidaus bei užsienio politikai turės ir bloko „Gruzijos svajonė“ gebėjimas dirbti kartu. Pažymėtina, kad bloke yra net šešios partijos, kurios jau ne kartą spėjo pasižymėti prieštaringais pasisakymais. Ne mažiau svarbu ir tai, kad po paskutinių rinkimų M. Saakašviliui lojalus Vieningasis nacionalinis judėjimas parlamente gavo kiek mažiau nei pusę – 67 vietas iš 150. Taigi kol kas nežinia, kaip naujajai parlamento daugumai seksis įgyvendinti šalies vidaus bei užsienio politiką, ypač esant tokiai stipriai opozicijai.
Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko šiemet krito Gruzijos gyventojų parama M. Saakašviliui bei jo vadovaujamam politiniam judėjimui, – klaidingi valdančiųjų politiniai ir ekonominiai sprendimai, stabdantys šalies ekonominę plėtrą. Dalis gruzinų tebekaltina M. Saakašvilį dėl 2008 m. karo su Rusija, turėjusio Gruzijai itin skaudžių pasekmių. B. Ivanišvilio vadovaujamo bloko pergalė gali būti laikoma šalies visuomenės reakcija į šias ir kitas M. Saakašvilio klaidas. Tačiau kartu ji – ir kruopščiai parengtos bei vykdytos rinkimų kampanijos produktas. Todėl jau greitu metu Gruzijos pilietinės visuomenės parama išrinktajai parlamento daugumai bei jos lyderiui gali imti kisti priklausomai nuo jų gebėjimo nebekartoti M. Saakašvilio ir opozicijoje likusio Vieningojo nacionalinio judėjimo klaidų, vykdyti efektyvias reformas ir t. t. Radikalūs sprendimai Gruzijos vidaus arba/ir užsienio politikoje šiame kontekste būtų rizikingi, todėl vargu ar palankūs naujajai politinei daugumai.
Taigi prognozuoti B. Ivanišvilio užsienio politiką suksiant Rusijos kryptimi kol kas tikrai per anksti. Šį teiginį patvirtina Ukrainos pavyzdys. 2010 m. vasarį šios valstybės prezidentu išrinkus Viktorą Janukovyčių daugelis politikos ekspertų Ukrainai prognozavo grįžimą prie prorusiškos užsienio politikos. Vis dėlto Ukraina pasirinko balansavimo tarp Vakarų ir Rusijos politiką, o integracija į Europos Sąjungą bent jau formaliai liko vienu iš šios valstybės užsienio politikos prioritetų. Neatmestina, kad šiuo keliu gali pasukti ir Gruzija.
Bent jau kol kas B. Ivanišvilis deklaruoja neketinąs nutraukti ryšių su euroatlantinėmis struktūromis. Veikiau net priešingai. Spalio 25 d. per šalies parlamento posėdį Kutaisyje politikas, pristatydamas naujosios vyriausybės veiklos programą, pabrėžė, kad narystės ES siekimas, euroatlantinė orientacija ir integracija į NATO išliks Gruzijos užsienio politikos prioritetais. Anot jo, „santykiai su JAV – svarbiausia Gruzijos sąjungininke – bus grindžiami 2009 metų sausį pasirašyta Strateginės partnerystės chartija“ ir t. t.
Naujojo premjero ir jo vadovaujamo bloko pergalė parlamento rinkimuose žymi politinės galios sklaidos pokyčius Gruzijoje. Vis dėlto mažai tikėtina, kad šie pokyčiai lems radikalią Gruzijos užsienio politikos prioritetų kaitą. Neabejotinai keisis Gruzijos dialogas su Rusija. Tikėtina, kad jau artimiausiu metu ims daugėti formalių abipusių politinių pareiškimų, deklaruosiančių Kremliaus ir Tbilisio santykiuose prasidėjusį atšilimą ir t. t. Kita vertus, parlamento dauguma turėtų ir toliau siekti euroatlantinės integracijos.
Ryškesnių pokyčių šalies užsienio politikoje galima tikėtis nebent po 2013 m. spalį turinčių įvykti Gruzijos prezidento rinkimų ir tik tuo atveju, jei šiuos rinkimus laimėtų B. Ivanišvilis arba jam artimas politikas. Iki tol kalbėti apie galimą Gruzijos suartėjimą su Rusija silpstančių Gruzijos ryšių su Vakarų valstybėmis sąskaita vargu ar verta.
