Visai netrukus prekybų centrų prekystaliuose nugulė debiutinis grupės „Delfinai“ albumas „Svajonės“.
„Atsimenu, kad albumas pasirodė penktadienį, o jau pirmadienį mums pasakė, kad buvo parduota 9 tūkst. jo kopijų. Albumas „Svajonės“ tapo labiausiai perkamu debiutiniu albumu. Jis iki šiol yra geriausiai perkamas debiutinis albumas. Bijau apsimeluoti, tačiau jo buvo parduota apie 40 tūkst. kopijų. Šiais laikais yra sunku įsivaizduoti tokius skaičius. Tai man buvo nesuprantama tada, tai man yra nesuprantama ir dabar”, - Stano prisiminė šešiolikos metų senumo įvykius.
Žmonės jam ne vieną kartą pasakojo, kad albumo „Svajonės“ ieškodavo visur. „Jie sako, kad šis albumas tapo revoliucija Lietuvos muzikiniame pasaulyje. Nežinau, kodėl. To nesuprantu. Man visada būdavo nejauku ir gėda, kai žmonės prieidavo ir man pasakydavo, kad ta muzika pakeitė jų gyvenimą, - kiek suglumęs kalbėjo Stano. - Tai girdėti man būdavo nejauku. Juk mes kalbame apie dainas, kurias aš parašiau mokyklos laikais. Pamenu, kad viena jų buvo parašyta per chemijos pamoką, o kitos buvo rašytos tik todėl, kad albumui trūko dainų. Jokios revoliucijos niekas nekūrė... Tiesiog įrašinėjome dainas”.
„Man atrodė labai keista, kad su mumis kažkas nori dirbti. Aš neįžvelgiau savo dainose jokio stebuklo. Stengėmės, žinoma, daryti viską kuo geriau. Bet man visada atrodė, kad, tarkime, Alanas („Naktinės personos”, - red.past.) dainuoja geriau, kitas daug geriau atrodo scenoje, o dar kitas yra gražesnis. Man visada atrodė, kad nesame verti tokio dėmesio, - kalbėjo Stano. - Nuolat matydavau už save geresnius. Nuolat sau užduodavau klausimą, kodėl mums sekasi. Save guosdavau labai paprasta fraze: „Esu matęs ir blogesnių“.
- Kada atsirado pirmosios mintys apie muzikinę karjerą? – paklausiau Stano.
- Jau mokyklos laikais svajojome apie karjerą bei žinomumą. Dainos „Svajonės“ įrašas buvo padarytas dar vienuoliktoje klasėje. Šią dainą „nešėme“ visur: į leidybines kompanijas, radijo stotis. Sulaukdavome to paties atsakymo „OK, ačiū“. Tuo viskas ir pasibaigdavo. Tačiau niekada nepamiršiu, kai tuometinis radijo stoties „Lietus“ direktorius Gintaras Zdebskis išleido į eterį mūsų dainą. Netgi žinau tikslų laiką – be penkių trys. Mums pranešė, kad groja mūsų dainą, puolėme ieškoti, kur galėtume įsijungti radiją. Dainą pagrojo vieną kartą. Tuo viskas ir baigėsi. Tik vėliau sužinojome, kad ten buvo rubrika, kurioje groja naujų grupių dainas. Tačiau buvome labai direktoriui dėkingi už tai.
- Ar tuomet jau pradėjo dygti sparnai?
- Tiesą pasakius, iki albumo išleidimo buvome viskuo nusivylę, nes singlas „Svajonės“ nieko nesužavėjo. Galvojau, kad tikrai nieko gero nebus. Tada susikaupiau dvyliktos klasės egzaminams. Žinojau, kad noriu studijuoti lietuvių filologiją. Labai laukiau istorijos egzamino rezultatų, tačiau mums paskambino iš leidybinės kompanijos ir pasakė, kad nori su mumis pasirašyti sutartį. Tada jau man buvo visiškai neįdomūs egzamino rezultatai.
- Ir taip prasidėjo kelias į didžiąją Lietuvos muzikos sceną?
- Įdomiausia yra tai, kad nuo vaikystės stengiausi kažką daryti scenoje, nors to labai bijodavau. Pavydėdavau draugams, kurie nejaučia jaudulio. Atsimenu pirmą savo pasirodymą raiškiojo skaitymo konkurse ketvirtoje ar penktoje klasėje. Tada reikėjo išmokti Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštį „Sakalai“. Visą vasarą jį mokiausi... Ir scenoje jį pamiršau. Aš iki šiol pamenu tą gėdos jausmą, kai stovėjau scenoje ir atrodė, kad iš manęs išėjo visa gyvybė, liko tik minkštas kūnas, kuris tuoj sukris. Man visada būdavo baisu scenoje. Bet gal man svarbiausia buvo ne ji... Visą gyvenimą aš rašiau. Mokiausi internatinio tipo mokykloje, gyvenau bendrabutyje, nes mano tėvai gyveno Sočyje, Rusijoje... Bendrabutyje turėjome slaptą literatūrinį būrelį.
- Kodėl jis buvo slaptas?
- Nes reikėdavo eiti miegoti pusę dešimt, o būrelis rinkdavosi nuo dešimtos (juokiasi). Kai auklėtojos nueidavo į savo kambarius, mes slaptai išslinkdavome iš savųjų ir susirinkdavome pas kurį vieną. Dalindavomės savo kūryba. Tada susimąsčiau, kas man yra svarbiau: ar parodyti kitam, ar pačiam perskaityti, ką parašiau. Maloniausias dalykas man būdavo pačiam perskaityti ir pamatyti, kas man gavosi. Ir, žinai, netgi dabar aš žinau, kad man nereikia tos scenos taip stipriai. Man labiau patinka būti už jos – kurti dainas, padėti atlikėjams.
- O kaip išgyvenai „Delfinų“ populiarumo bangą – juk koncertas vydavo koncertą.
- Kai matai minią, kuri tau sako, kad viskas su tavimi yra gerai, pats pradedi tuo tikėti. Bent jau iki to momento, kai paspaudi pauzės mygtuką ir randi laiko pasižiūrėti į viską iš šalies. Pažvelgdavau ir suprasdavau, kad nėra gerai. Mačiau, kaip scenoje atrodo užsienio atlikėjai... Lietuviškos populiariosios muzikos standartai man tada atrodė ganėtinai keisti. Aš labai džiaugiuosi, kad tuo metu turėjome labai gerą vadybininką: mus paimdavo iš namų, o po koncerto ir parveždavo.
Niekada nepamiršiu keisto jausmo, kai atvažiavome koncertuoti į Alytų. Mus tiesiog užrakino persirengimo kambaryje. Iki šiol nežinau, ar tai padarė, kad pas mus niekas negalėtų užeiti, ar kad mes patys nepabėgtume. Su mumis tada dirbo Vilius Survila. Jis su mumis būdavo visur visus penkis metus. Mums pasisekė, kad jis buvo su mumis, nes mūsų galvose buvo visiška košė. Įsivaizduok situaciją: yra kategorija žmonių, kurie tampa išleistuvių vakaro princais, juos myli, jais grožisi, jie tampa svajonių jaunikiais ar nuotakomis, o aš niekada toks nebuvau, tačiau vieną dieną planavęs būti poetu, mokytoju arba kunigu žmogus tampa šalies sekso simboliu paauglėms. Tai yra labai keistas jausmas. Bet bėgant laikui pats pradedi tuo tikėti.
- Tada prasidėjo žvaigždžių liga?
- Man sunku pasakyti, kas tai buvo. Žinai, kuris žvaigždžių ligos požymis mane labiausiai erzina? Man nepatinka, kai atlikėjai savo elgesiu pradeda žeminti kitus. Tai yra pats šlykščiausias žvaigždžių ligos požymis. Tai yra labai negerai – žeminti žmones! Man tai būdavo nepriimtina. Todėl iš šio pusės atrodo, kad niekada nebuvau susirgęs žvaigždžių liga. Bet iš kitos pusės, buvau patikėjęs, kad esu labai fainas ir vertas sienų, iškabinėtų mano plakatais.
- Bet ir pinigų atsirado?
- Ne.
- Tačiau turėjote uždirbti nemažai...
- Uždirbo tuo metu tie, kurie nebuvo debiutinė grupė. O mus juk ištraukė prodiuseriai iš niekur. Mūsų sutartyse nebuvo nieko apie pinigus. Žinoma, galėjome kažką sau nusipirkti. Nuomojomės namą Pavilny. Gyvenome kaip reperiai: išsinuomojome didžiulį – 400 ar 500 kvadratinių metų – namą be šildymo už 200 litų. Malkomis kūrendavomės. Reikėdavo patiems malkas skaldyti. Taip ir gyvenome visa chebra. Turėjome automobilį Mazdą. Mes negalvojome tada apie pinigus. Net nebuvo minčių, ar mums jų reikia daugiau negu turėjome. Tik po kelių metų pradėjome svarstyti, kodėl vadybininkai ir leidėjai uždirba daugiau. O iš pradžių užteko tiek, kiek turėjome. Nes tai buvo suma tūkstantį kartų didesnė už tą, kurią turėjome anksčiau.
- O dabar dažnai apsižvalgai, kaip pasikeitė laikai?
- Aš galiu pasakyti, ką prarado Lietuva. Pamenu, kai 2002-aisiais darėme turą per Lietuvą. Tai buvo dvidešimties koncertų turas. Į koncertus susirinko gražūs, jauni žmonės. Jų būdavo tūkstantis, du tūkstančiai... Kalbu apie mažus miestelius. Šiais metais man teko keliauti per Lietuvą su vienu projektu. Ką aš pamačiau? Tai yra siaubas. Kas liko iš mūsų provincijos? Nieko. Kas nutiko tikrajai Lietuvai? Tai yra kažkas nepaaiškinamo. Liko, atrodo, tik tie, kurie negalėjo išvažiuoti, nes geria ar turi neįgalumą. Jaunimo beveik nėra. Lietuva prarado labai daug. Sunku suvokti. Kurį laiką to nesugebėjau pastebėti. Pasirodo, Lietuvos veidas provincijoje labai pasikeitė.
- O muzikos prasme?
- Scenoje beveik nebėra pusiau dainuojančių. Dabar turime labai daug dainuojančių. Tokie šou, kaip „X Faktorius“, „Lietuvos talentai“ atvedė daug vokaliai stiprių žmonių. Prasidėjo dainuojančių žmonių era. Anksčiau? Na, tokie žmonės kaip Stano nėra dainininkai. Visi mes buvome pop kultūros reiškiniai. Tokių reiškinių buvo labai daug. Niekam nereikėjo dainininko išlavintu balsu. Nuo realybės šou „Kelias į žvaigždes“ prasidėjo cover‘ių amžius. Kūrėjų lygis tada krito, nes buvo sunaikinta ambicija kurti. Tai tęsėsi penkis metus... Dabar turime „X Faktoriaus“ laikus. Tai yra nuostabu.
Tačiau dabar galima drąsiai pasakyti, kad jokia kita grupė niekada nepatirs to, ką patyrė „Delfinai“, „B‘Avarija“, „Fojė“. Juk tais laikais gerbėjai negalėjo gūglinti. Jie negalėdavo savo mėgstamos dainos rasti „Youtube“. Tai buvo neįmanoma. Žmonės pirkdavo žurnalus, kabindavo ant sienos plakatus. Ir čia yra visa esmė: kai tavo mėgstama grupė atvažiuodavo į tavo miestą, būdavai visiškai dėl jos išprotėjęs. Nes niekur kitur tu jos negalėdavai pamatyti. Todėl tasai nuoširdus rėkimas koncertų metu, išprotėjimas jau niekada nebus suprantamas. Tada matydavau žiūrovų akyse tikrą meilę.
- Pats jaunystėje turėjai „dievukus“, kuriuos norėjai pamatyti?
- „Fojė“! Tai buvo grupė, su kuria augau. Todėl man buvo labai svarbu susipažinti su Andriumi Mamontovu.
- Sakyk, kaip per tuos šešiolika metų subrendo Stano? Tasai poetas vis dar gyvas?
- Ne. Galbūt, čia ir yra grupės „Delfinai“ tragedija. Poetas buvo gyvas, kol netapo žinomas, kol nesuprato, kad jo kūriniai yra kažkam reikalingi. Po visos isterijos dėl „Delfinų“ viskas pasikeitė. Poetas tapo kitoks... Yra didelis skirtumas, kai kuri ir savo kūrybą pristatai šalia su alaus buteliu sėdinčiam draugeliui ir kai tavo kūrybos laukia trys milijonai. Viskas pasikeičia. Todėl tas kūrėjas kažkur liko. Sulaukiu priekaištų, kodėl negaliu parašyti tokios dainos, kokia buvo „Žemyn“ arba „Svajonės“. Mano atsakymas? Nes man tos dainos yra banalios. Ar blogai, kad to poeto nebeliko? Ne. Per visą tą laiką aš supratau, kad reikia dirbti. Nori rašyti gerus tekstus? Skaityk, mokykis, studijuok filologiją, rašyk, braukyk. Nori daryti kokybišką muziką? Kiekvieną dieną sek naujoves, bandyk kurti. Tai yra sunkus darbas. „Delfinai“ tapo žinomi tik atsitiktinumo dėka: žmogui iš leidybinės kompanijos mūsų įrašas pateko tinkamu laiku, jo nuotaika buvo gera ir jis nusprendė pabandyti dirbti su mumis. O dabar žinau, kad reikia dirbti ir nuolat suprasti, kad esi blogas, kad yra geresnių. Tačiau iš to geresnio reikia mokytis, tapti geresniu už jį patį ir judėti toliau.
- Ar vis dar jauti didžiulį džiaugsmą į pasaulį išleidęs kūrinį?
- Man visada yra svarbu, kaip žmonės sureaguoja į mano kūrinį.
- Bėgi nuo atsakymo...
- Turiu atsakymą. Mano draugai iš manęs visada juokiasi. Kiekvieną kartą sukūręs dainą nusiunčiu jiems ir parašau: „Žiūrėkit, koks afigienas gabalas – super hitas“. Kiekvieną kartą iš manęs žvengia, kad nesvarbu, ką jiems nusiunčiu – nuo šūdo iki super hito – visada sakau, kad viskas yra labai gerai. Spėju, kad tai reiškia, kad aš visada nuoširdžiai džiaugiuosi. Ar aš bijau kritikos? Man nepatinka, kai yra pasakoma „gabalas yra šūdas, atlikėjas – gaidys“. Tačiau aš visada išklausau argumentuotos kritikos. Tik ją išgirdęs, žinoma, nuliūstu, bet priimu. O pasakymų, kad viskas yra „šūdas, pasižiūrėk, kaip užsieny daro“, aš nemėgstu...
- Dažnai tenka tai išgirsti?
- Visi tai sako. Visi siūlo žiūrėti, kaip daro užsieniečiai. Tačiau čia yra įdomus reikalas: jeigu dainos demo versija būna angliška, visi pasakys, kad labai gerai skamba, tačiau, kai atsiranda lietuviškas tekstas – niekam neįtiksi.
- Ar pameni, kaip gimė naujausias tavo kūrinys „Kvepia Meile“?
- Turėjau viziją: norėjau lengvo, plaukiančio kūrinio su nelietuvišku motyvu. Norėjau autentiško priedainio. Ieškojau. Klausiau įvairios muzikos. Šioje dainoje patys pastabiausi galbūt galės atpažinti turkiškas maldas. Prieš tai perklausiau indėnų liaudies muziką, pasidomėjau Burkina Faso atlikėjais. Vizija visada susidėlioja galvoje, tu jauti dvasią ir ilgai ieškai skambesio, kuris jai tiktų.
- Bet juk pats nedažnai įdainuoji vokalą...
- Aš pats sau retai rašau dainas. Keisčiausia, kad mano įdainuotiems kūriniams visada labai gerai sekasi. Man būtų kur kas paprasčiau, jei turėčiau vadybininką. Žinau, ką padaryti, kad kitus klausytų, tačiau pats nežinau, ką daryti su savimi.
- Batsiuvys be batų?
- Taip. Normalu. Negaliu savęs įvertinti.
- Tačiau ar tu tikrai pats to nori? Nori, kad tavo vardas šmėžuotų TOP‘uose?
- Prisipažinsiu, man labai patinka „Kvepia Meile“. Vienas žmogus man jau yra pasakęs, kad niekas jos neklausys... Kiti sako, kad skamba naujoviškai. Bet ji man patinka. Pats jos klausausi. Net nežinau, kam ją norėčiau atiduoti. Nenoriu, kad kas nors ją sugadintų. Kartais būna tokių dainų... Kurių nenoriu atiduoti. O dėl Stano, „Delfinų”? Niekada nesu sakęs, kad baigiu sceninę karjerą, niekada nesakiau, kad sugrįžtu. Tam, kad įvyktų didysis mano sugrįžimas į sceną, turiu kažką atrasti, ką buvau atradęs „Svajonių“ laikotarpiu. „Kvepia Meile“ yra faina daina. Tačiau svorio jai suteikti gali tik klausytojai. Žinau, kad viskas su ja yra gerai. Afigiennas gabalas. Bet ar ji kažką reikš, priklausys tik nuo klausytojo. Stano sugrįžimas, sakai? Reikia, kad žmonėms to reikėtų. Jeigu, pyst, milijonas dainos klipo peržiūrų internete, tada viskas bus aišku. Tai būtų priežastis judėti į priekį.
- Ar to norėtum?
- Manau, kad taip. Žinai, kol esi jaunas, tu imi, imi, imi... Pinigus, dėmesį. O dabar aš noriu duoti. Suteikti prasmių, perduoti savo patirtį. Man yra svarbu, kad mano kūryba būtų klausoma.
