Šv.Valentino dienos išvakarėse koncertą Vilniuje surengė Rusijos grupė „Tokio“. Trijulės lyderis Jaroslavas Malas prieš koncertą tryško optimizmu ir neišvengiamai kalbėjo apie meilę.
Populiarumas po pabėgimo
Pirmą albumą grupė „Tokio“ išleido 2004 m., o 2005-aisiais metams dingo iš muzikos padangės. Per šiuos metus vyrukai keliavo po Ukrainą, Rusiją, Angliją, buvo pasiekę net Indiją.
- Kodėl viską metėte ir iškeliavote?
- Mūsų muzikos tada niekur negrojo, neturėjome galimybės pasirodyti nei televizijoje, nei radijuje. Todėl galvojome, kur galėtume rasti daug žmonių, kurie išgirstų mūsų muziką. Ryžomės pervažiuoti visą Ukrainą, paskui keliavome po Rusiją. Keliavome beveik vien autostopu. Kartu buvo ir mano mergina. Finansinė situacija buvo ne pati geriausia.
Ukrainoje, Rusijoje visose vietinėse radijo stotyse, vietinėse kavinėse leidome savo muziką. Kai po dviejų mėnesių grįžome į Maskvą, mūsų muzika jau skambėjo visoje šalyje. Mes nepriklausomi vaikinai, darome, ką norime, ir gerai, kad judame, kaip norime. Mums įdomu viskas, kas susiję su muzika.
- Visada buvote įsitikinęs, kad muzika - jūsų kelias?
- „Tokio“ visada supa įdomūs žmonės: poetai, scenaristai, dailininkai.
Daug kuo užsiimame, ne tik muzika. Ir filmą ketiname statyti. Turėtų būti ypač šaunus, nes iš personažų kalbų susidarys tarsi eilėraštis. Mums įdomu viskas, kas susiję su kūryba. Jei tiki tuo, ką darai, gyveni savo svajone, be jos negali, jei esi tai, apie ką kalbi, tai viskas ir judės į priekį.
Į priekį varo meilė
- Iš kur semiatės tiek tikėjimo?
- Nežinau... Aš labai myliu savo merginą. Kas rytą pabundu ir sakau jai, kad ją labai myliu, kad negaliu be jos gyventi. Viskas iš ten, kad ir ką sakytum. Nėra nieko, kas tau sutrukdytų, jei myli, jei tiki meile. Tai faktas.
- O ką galvojate apie šeiminį gyvenimą?
- Kartais tai malonu, kartais norisi pasikarti. Bet ką padarysi... Gal daugiau malonių dalykų yra. Vyras ir moteris - tai toks organizmas, kuriame turi būti troškimas susijungti ir per gyvenimą eiti kartu. Todėl man labai pasisekė, kad šalia manęs yra toks žmogus. Labai svarbu, kad žmonės būtų susiję savo idėja. Nes jeigu visa ko esmė yra seksas ar dalykai, susiję su kokiomis atostogomis ar panašiai, tai negerai. Visa ko esmė - prasmė, kodėl tas žmogus su tavimi, kaip tu jį myli.
- Tikite amžina meile?
- Aišku. Meilė begalinė. Meilės nesiečiau su vienu žmogumi. Mylėti pasaulį - tai yra stuburas. Kai tai yra, myli visa kita: ir merginą, ir savo darbą, ir iš gyvenimo gauni malonumą. Šia prasme meilė yra begalinė.
Liūdesys - tik akimirkoms
- Na, jūsų optimizmas įkvepiantis. Bet argi nebūna liūdnų akimirkų?
- Aišku, būna. Mes juk paprasti vaikinai, normalūs žmonės. Bet mes prie tų akimirkų neužtrunkame. Juk slogutis gali užtrukti keletą dienų, bet galima ir po kelių minučių jau eiti pirmyn.
- Sakoma, kad tikras menas gimsta liūdesy...
- Tai niekai. Visos būsenos yra ne šiaip sau. Yra dalykų, dėl kurių skauda, kai kažką gal ne taip supratai, kas nors negerai pasielgė, jaudiniesi, bet visoks blogis - laikinas. Kai peržiūri visą savo gyvenimą iš toli, supranti, kad viskas gerai, esi laimingas, sveikas. Visos sunkios akimirkos tik tam, kad taptum stipresnis. Tad blogis - tik vietinis dalykas, o gėris - nuolatinis.
- Jūsų antrasis albumas „Puls 200“ buvo sunkesnio meto rezultatas?
- Kai susibūrėme, norėjome kurti ką nors kitką, norėjome suprasti, apie ką kalbėsime. O „Puls 200“ - tai jau antras albumas, kuriame svarstome, kas mums nutiko. Tai buvo gana sudėtingas etapas, buvome praradę tarpusavio ryšį. Po ilgesnės pertraukos paskambinau bičiuliams, pakviečiau grįžti. Kas grįžo, tie liko. Gimė „Puls 200“. Tai buvo lūžis. Kiekvienas albumas yra lūžis. Būna ir skausmingų, ir malonių lūžių. Antras mūsų albumas buvo apmąstymai apie tai, kas mes esame ir ką darome, o trečiajame jau bus nuoroda, kaip gyventi, jaustis.
- Kokios muzikos pats klausotės?
- Įvairios. Dabar, pavyzdžiui, Bethoveno.
Kasdien švenčia įsimylėjėlių dieną
- Ką veiksite Šv.Valentino dieną?
- Oi, tas Valentinas. (Juokiasi.) Esmė ta, kad kiekviena diena turėtų būti įsimylėjėlių diena. Aišku, lengva pasakyti, sunku padaryti. Bet kai esi ant tos bangos, jauti malonumą nuo šio pasaulio, nuo to, kas šalia tavęs, kas suteikia tau galimybę kvėpuoti, nuolat esi apimtas malonumo, džiaugsmo. Tokia įsimylėjimo būsena niekada nepraeina. O mes esame tokie vaikinai, kuriems pavyksta visa tai išsaugoti. Tikiuosi, pavyks toliau tai daryti ir mūsų kūryboje, dainose. Kovojame dėl to. Todėl vasario 14 d. neišskirčiau iš kitų dienų. O šiaip meilė - labai įdomus dalykas.
Kalbėjosi Zita Voilutevičiūtė
