Gruodžio pradžia neleidžia nusivilti žiema – kaip ir turėtų būti, pasnigo, spustelėjo šaltukas. Ko dar norėti po gražaus rudens?
Tačiau ką ten kalbėti apie žiemą, kai gyvenome vos keletą jos dienų. Geriau palaukime... na, kokius tris mėnesius ir tada pasakysime, kokia buvo ši žiema. Tačiau nesiekime taip toli, apsižvalgykime aplinkui ir žiemos pradžioje pabandykime rasti tai, kas labai gražu, kas visiems patinka. O gal atrasime dar ką nors, kas netelpa į jau turimas mūsų nuostatas? Tokių dalykų ieškoti nereikia keliauti toli toli, bristi į pelkes ar brautis į miškų tankmę. Visa tai yra čia pat, greta mūsų.
Pradžioje žvilgtelėkime į kalendorių. Taip, diena trunka jau mažiau kaip 8 valandas, jai trumpėti liko dvidešimt minučių. Jeigu apniukę, tolimo kelio nesirinkime – nespėsime visko pamatyti. Geriau keliaukime iš lėto, klausydamiesi, įsižiūrėdami.
Taigi einame baltu taku. Sniegas smagiai gurgžda po kojomis. Jo grojimas yra vienas gražiausių žiemos garsų, retai išgirsi vis kitaip brazdantį, spiegiantį sniegą. Tokia sniego muzika būna tik pašalus, išsigiedrijus. Tiesa, taip groja ir šviežias sniegas.
Kol kas sniego nedaug, o kai kur – vos vos pabirę. Nieko keisto – jis pakibo ant šakų, žolių, lapų. Tik takas ar miško keliukas lygiai baltas, balti saulės neapšviesti akmenys. Nors dabar saulelė kyla visai neaukštai, akmenys dar šilti nuo rudens, o apšviesti jie beregint ima tirpdyti sniegą. Nėra sniego ir po medžiais, upeliukų vagose. Čia reikėtų žvalgytis paukščių – kad ir strazdų, kurie tokiose vietose randa daugiau maisto. Dar nesusislapstė sliekai, dar galima rasti sraigyčių, pagaliau – visokių sėklų ir uogelių. Po rudens visi turi susikaupę pakankamai riebalų, energijos, tačiau ją eikvoti dabar, kai net nežinoma, kokia bus žiema, būtų neprotinga. Gamta tokių eksperimentų niekada neleidžia. Gal todėl žiemos pradžioje gyvūnai taip mažai juda – pabandykite rasti jų pėdas, ir nusivilsite. Dar sakoma, kad jie tokiu metu bijo palikti savo pėdsakus, nes siekia “privatumo". Jeigu žvėrys galvotų taip, kaip mes, ko gero, šitaip ir elgtųsi. Tačiau jie nei savo, nei kaimynų pėdų nemato, jie “regi" nosimis. Todėl lapei, vilkui, kiaunei, mangutui visai nesvarbu – yra sniego ar ne, jie visada pajaučia kiškio pėdas, aptinka žmogaus pėdsakus.
Po keleto žiemos pradžios dienų sniego rašte jau galima rasti daugiau pėdų ir pėdsakų. Tiesa, reikėtų priminti, kuo jie skiriasi. Pėda – pavienis gyvūno galūnės atspaudas, pėdsakas – tam tikra tvarka, būdinga kiekvienai rūšiai, išdėstytos pėdos. Žiemą pėdas ir pėdsakus regime, todėl galime lengvai skaityti gamtos knygą.
Miške visada įdomu, tačiau daugiausia judėjimo yra netoli upių, ežerų ir (kad ir kaip būtų keista) prie mūsų namų. Prie upių dabar dar juoduoja bebrų takai, ant sniego pabirusios jų graužtų medžių skiedros. Čia pat skraido strazdai, tupėdami ant nulinkusios šakos žuvelių tyko žvilgaplunksniai tulžiai, o vandeny plūduriuoja antys. Didžiosios antys, pačios dažniausios mūsų krašte, žiemos pradžią sutinka labai paprastai, be baimės. Kol kas jos pasklidusios visuose vandenyse, tačiau kai užšals mažesni ežeriukai, keliaus į vis didesnius telkinius.
Prie mūsų namų jau renkasi paukščiai, žvalgosi lesyklos. Čia pat uogų ar klevų, uosių sėklų ieško sniegenos, atokias vietas tikrina šarkos. Po nakties sniege rasime ir kiaunių, šeškų, net lapių, kiškių pėdsakus. Jie gyvena čia pat, tik mes apie savo kaimynus ne visada žinome. Tačiau žiemą ši paslaptis išaiškėja, tereikia išeiti ir apsižvalgyti.
Selemonas PALTANAVIČIUS
