Pilijujui būdingi seni, akmenimis grįsti prekybiniai keliai ir tiltai, menantys laikus, kai dar nebuvo automobilių. Jie driekiasi per visą regioną. Pusiasalio gilumoje stūkso iki 1600 metrų aukščio kalnai. Į juose žaliuojančius ąžuolynus traukia mėgėjai keliauti pėsčiomis. Anot legendos, Olimpo dievus taip sužavėjo Pilijo grožis, šie čia įsikūrė vasaros rezidenciją. Antikos laikais šios vietos taip pat buvo laikomos kentaurų – arklių su žmogaus galva ir liemeniu – gimtine. Šiandien kentaurų čia nepamatysi, bet yra žirgynų, kuriuose mielai laukiamos tiek šeimos su vaikais, tiek patyrę raiteliai.
Į Piliją žmonės vyksta ir slidinėti. Dauguma jų yra graikai, į pusiasalį atvažiuojantys savaitgaliui iš sostinės arba Salonikų. Nuo gruodžio iki kovo prie Chanijos esančiame Agriolefkeso slidinėjimo centre snieguotą žiemą veikia iki penkių keltuvų. Trasos negali konkuruoti su Alpėmis, tačiau vaizdas išties unikalus – juk visai šalia yra Egėjo jūra!
Net ir dėl to Pilijas galėtų būti puikus pavyzdys visai Graikijai. Turizmo verslas jau kurį laiką mėgina neapsiriboti vien vasara, tai yra atostogų sezoną nori nukelti ir į žiemos mėnesius. Slidinėjimo atostogos Graikijoje išties skiriasi nuo panašių į mases orientuotų pramgų Alpėse.
Užėjus krizei daugelis Graikijos viešbučių apskritai sumažino kainas, dėl to atsigavo visas turizmo sektorius. Viešbučiai užsakyti gerokai į priekį, prie lėktuvų ir keltų kasų nesibaigia eilės, padavėjai sausakimšose užeigose nespėja nešioti pilnutėlių padėklų.