Svajonės užsidirbti svetur genamų lietuvių sugrįžus gali laukti staigmena banke.
Iš užsienietiško atlyginimo svetur neskurstančių, nors ir prabangoje nesimaudančių, bet į Lietuvą parvažiavusių ir turtingais pasijutusių emigrantų užmojus greitai atšaldo ekonominės krizės pamokas išmokę bankai. Svetur nugarą lenkiančiajam netgi ne už minimalų atlyginimą tėvynėje už paskolą nusipirkti būstą gali būti misija neįmanoma.
Pastaruosius trejetą metų Anglijoje legaliai dirbanti, tris aukštųjų mokyklų diplomus turinti 30-metė mama, nusprendusi kelių mėnesių kūdikį auginti Lietuvoje ir už paskolą nupirkti abiem būstą, sako tėvynėje pasijutusi ne kaip laukiama dukra, o kaip nusikaltėlė. Kvalifikuotą darbą gėlių fabrike dirbusios moters pajamos laikomos per mažos, kad Lietuvoje bankai suteiktų būsto paskolą, bet per didelės, kad Savivaldybė jai skirtų socialinę pašalpą, o Ligonių kasoje pasiteiravusi dėl galimybės prisiregistruoti pas šeimos gydytoją, moteris buvo išvadinta valstybės apiplėšinėtoja.„Užsienyje esu emigrantė, svetima, todėl būtų suprantama, jei ten į mane žiūrėtų atsainiai. Bet, patikėkite, per trejetą Anglijoje praleistų metų su manimi dar nė vienoje institucijoje taip šiurkščiai nešnekėjo kaip Lietuvoje. Jaučiuosi tarsi būčiau grįžusi ne iš Anglijos, o iš kalėjimo“, – „Sekundei“ teigė panevėžietė Toma V.
Moteris sako gyvenimu Anglijoje niekada nesiskundusi. Į Lietuvą grįžtanti dėl savo mažylio, dar nė keturių mėnesių neturinčio sūnelio. Toma nenori, kad vaikutis augtų svetimoje valstybėje. Jai labai svarbu išsaugoti tautiškumą, kad jos atžala žinotų ir jaustųsi esąs lietuvis. Tiesa, Toma pripažįsta, kad į Lietuvą ją gena ir pragmatiški išskaičiavimai.
„Manęs netenkina Anglijos švietimo ir medicinos sistema. Šiose srityse anglams reikėtų pasimokyti iš lietuvių“, – mano Toma V.
Duris atvėrė anglų kalba
Į Angliją Toma išvažiavo 2010-ųjų rudenį. Vilniaus pedagoginiame universitete baigusiai anglų kalbą, Vilniaus universitete įgijusiai ekonomikos bakalaurą ir M. Romerio universitete viešojo administravimo magistrą, aštuonerius metus Lietuvoje dirbusiai projektų vadove Tomai svetur darbo paieškos ilgai netruko. Jau trečią dieną nuo atvykimo ji gavo pakuotojos darbą plastikinių detalių gamykloje. Paskui lietuvei buvo pasiūlytos aukštesnės, kokybės auditorės pareigos. Vis dėlto su statybų sektoriumi susijęs darbas vyriškame kolektyve nebuvo Tomos svajonė. Įgijusi praktikos moteris persikraustė į Halo miestą ir netoliese esančiame gėlių fabrike įsidarbino kokybės auditore.
To, ką uždirbo, Tomai užteko ne tik pragyventi, bet ir atsidėti ateičiai. Moteriai už valandą mokėjo 7,45 svaro. Jos sutartis garantavo per savaitę dirbti ne mažiau nei 40 valandų. Būdavo, kad Toma triūsdavo ir 76 val. per savaitę.
„Gyvenau gerai. Niekada neteko glaustis kambarėlyje, kaip daugeliui emigrantų. Pajamos man leido nuomotis namą su dviem miegamaisiais, svetaine, virtuve“, – pasakojo panevėžietė.
Turtuolė vargšė
Šiuo metu Toma paėmusi vaiko priežiūros atostogas. Darbdavys jai kas savaitę moka 145 svarus, dar maždaug 80 svarų Anglija skiria joje gimusiam Tomos sūneliui. Taigi emigrantės savaitės pajamos siekia 225 svarus, tai yra 922 Lt, arba 3690 Lt per mėnesį. Tokios pajamos Tomai garantuotos iki rugpjūčio. O tada teks rinktis – arba grįžti į darbą, arba pasilikti auginti vaikučio ir gyventi iš Anglijos mokamų socialinių pašalpų. Pastarasis variantas, Tomos nuomone, irgi nebūtų pats blogiausias, nes darbdavys vis tiek privalėtų jai išsaugoti darbo vietą, kol mažyliui sukaks dveji.
Bet gimus vaikučiui moteris apsisprendė atsisveikinti su Anglija ir toliau savo bei sūnaus gyvenimą kurti Lietuvoje. Sugrįžusi ji ėmėsi rūpintis būstu ir svajoti apie įkurtuves. Tomos entuziazmą atšaldė jau pirmas apsilankymas banke dėl paskolos butui pirkti. Moteris iš Anglijos parsivežė dokumentus, patvirtinančius legaliai jos gaunamas pajamas – banko išrašus, visus metus emigracijoje rinktus algalapius.
„Su manimi susijusi informacija bankams pasirodė neįdomi. SEB banke pasakė, kad paskolą galėtų suteikti tik mano tėvams. Kitaip tariant, jiems tektų pirkti antrą butą. Su mumis bendravo taip šiurkščiai, kad nebedrįsome klausinėti“, – nustebusi Toma V.
Paskolos emigrantei nesiryžo suteikti ir DNB bankas. Tačiau šiame darbuotoja su Toma bent bendravo mandagiai.
„DNB irgi paaiškino, kad paskolą duotų tik tėvams. Sakė, kad užsienyje pragyvenimas brangesnis. Skaičiuojama, kad minimaliai pragyventi ten man su sūneliu reikėtų bent 3300 litų per mėnesį, taigi mano pajamos per mažos, kad sugebėčiau ten gyvendama mokėti paskolą. Keista, kad taip skaičiuoja, jei aš planuoju gyventi Lietuvoje, bet nors suprantamai ir mandagiai išaiškino“, – pasakojo Toma.
Išvadino valstybės apiplėšinėtoja
Emigrantė tiki, kad turėdama tris aukštojo mokslo diplomus ir darbo patirties Lietuvoje nesunkiai įsidarbintų. Jei nepavyktų, moteris turi atsarginį variantą. Su darbdaviu Anglijoje jau tarėsi dėl galimybės atvažiuoti į gėlių fabriką sezoniniam darbui, kai prieš didžiąsias šventes gėlių perkama itin daug ir fabriko darbuotojai vos spėja suktis.
„Anglijoje lanksčios darbo sąlygos. Anglai darbdaviai vertina savo darbuotojus“, – išvadą daro Toma.
Gimtinėje ji sako patekusi į dviprasmišką situaciją. Bankai ją įvertino kaip vargšę, kuri neįstengtų išsimokėti paskolos, o nuėjusi į Savivaldybę pasiteirauti dėl socialinės paramos sužinojo esanti turtuolė. Jai buvo pasakyta, kad dviese su sūneliu pragyventi turėtų užtekti vos per 1000 Lt.
Staigmena Tomos laukė ir Ligonių kasoje. Kol neturi savo namų Lietuvoje, gyvenamąją vietą deklaravusi Anglijoje moteris Ligonių kasoje išgirdo, jog ją priregistruoti pas šeimos gydytoją nėra galimybės.
„Paaiškino, kad gali mane prirašyti pas vaiko gydytoją, nes jis gydomas Lietuvoje, bet pareiškė, kad tada aš apiplėšinėsiu valstybę. Prieš emigruodama Lietuvoje 8-erius metus legaliai dirbau projektų vadove, mokėjau visus mokesčius. Ir dabar tai nieko nebereiškia?“ – stebėjosi Toma.
Į Lietuvą gena rutina
Kad nebus lengva susitarti su banku dėl paskolos namui statytis Lietuvoje, mano ir rudenį į tėvynę grįžti nusiteikę Deimantas. Furgono vairuotoju dirbantis vyras su šeima jau septynerius metų gyvena Anglijoje, Kolčesteryje. Deimantas sako dėl paskolos teiravęsis dviejuose bankuose. Vienas pareikalavo emigranto turėti 75 proc. savo lėšų, kito sąlygos švelnesnės, bet tvirto atsakymo nėra.
Todėl emigrantai planuoja prieš imdami paskolą dar padirbėti Lietuvoje. Deimantas nusiteikęs žmonai atidaryti grožio saloną, o pats įsidarbinti tolimųjų reisų vairuotoju.
„Butą nuomosime, iš santaupų nusipirksime sklypą ir pradėsime statyti namą, o po kelerių metų gal jau gausime paskolą jam įrengti“, – optimistiškai nusiteikęs Deimantas.
Atsargus bankų požiūris į emigrantus Deimanto nestebina.
„Lietuviai visur pasižymėję. Turbūt ne tik užsienyje, bet ir pačioje Lietuvoje jie praradę pasitikėjimą. Bankams daug sunkiau apskaičiuoti užsienyje dirbančio žmogaus išlaidas. Lietuvoje viskas aišku, o Anglijoje kiekviename mieste pragyvenimo lygis labai skiriasi. Viename minimumo pakanka pragyventi, kitame iš tiek galo su galu nesudursi. Braitone vieno kambario buto be 700 svarų negausi išsinuomoti, o aš Kolčesteryje už 800 svarų nuomoju trijų miegamųjų namą su dvigubu garažu ir dideliu galiniu kiemu“, – „Sekundei“ pasakojo Deimantas.
Į tėvynę emigrantus gena irgi noras vaiką ugdyti lietuviškoje aplinkoje.
„Auklėjimo ir mokymo metodai anglų ir lietuvių labai skiriasi. Lietuvoje mokykla gerokai stipresnė. Vaikas Anglijoje ketvirtoje klasėje dar skaityti nemoka“, – sako Deimantas.
Jo nuomone, Lietuvoje laukia kur kas greitesnis gyvenimo ritmas: darbas, draugai, namai, laisvalaikis. Anglijoje emigrantus žudo rutina: namai – darbas – namai.
„Draugų šeima Anglijoje gyvena 11-a metų, baigia išsimokėti paskolą už namą ir kitą pavasarį jau planuoja grįžti į Lietuvą. Tiesiog nebepakelia rutinos“, – sako Deimantas.
Krizės pamokas išmoko
Kiek išduodama paskolų emigrantams, Lietuvoje veikiantys bankai teigia statistikos negalintys pateikti – kur, Lietuvoje ar užsienyje, gyvena būsto paskolų turėjai, nefiksuoja.
„Pagal galiojančią tvarką, bankas skolintų žmogui, gyvenančiam užsienyje, jei bendraskolininkiu taptų Lietuvoje dirbantis asmuo, kurio pajamos yra pakankamos paskolai gauti ir dengti“, – teigia Jūratė Gumuliauskienė, „Swedbank“ Privačių klientų finansavimo departamento direktorė.
Anot jos, skolinimas emigrantams yra labiau išimtis nei taisyklė.
„Jei emigrantai ir įsigyja nekilnojamojo turto, tai, matyt, daro už nuosavas lėšas“, – mano J. Gumuliauskienė.
DNB banko atstovo spaudai Andriaus Vilkanco teigimu, Lietuvos piliečiams, dirbantiems ir gyvenantiems užsienyje, paskolos būstui teikiamos lygiai tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir gyvenantiesiems Lietuvoje. Prieš suteikiant paskolą vertinama ne tik kliento esama finansinė padėtis, bet ir mokumas ateityje, kad paskola netaptų gyvenimą apkartinusia problema.
Anot jo, jei į banką paskolos būstui kreiptųsi Lietuvoje 3600 Lt uždirbantis klientas, jis veikiausiai sulauktų teigiamo atsakymo.
„Tačiau jei tokias pajamas gauna žmogus, gyvenantis užsienyje, kur pragyvenimas gerokai brangesnis, suteikti jam paskolą gali būti rizikinga. Paskolą gavęs toks klientas ateityje gali patekti į sunkią situaciją, ypač jei padidėtų palūkanos“, – teigia A. Vilkancas.
Lietuvos bankas yra patvirtinęs visiems Lietuvoje veikiantiems bankams privalomą sąlygą, kad kliento finansiniai įsipareigojimai negali viršyti 40 proc. jo gaunamų pajamų.
„Krizė suteikė pamoką ir bankams, ir žmonėms – visi pamatėme nepagrįsto skolinimosi pasekmes“, – sako banko atstovas.
Praėjusiais metais naujų būsto paskolų Lietuvoje bankai išdavė 1,9 mlrd. litų, tai yra maždaug 40 proc. daugiau nei 2012-aisiais. Apie pusė jų duota pirkti nekilnojamajam turtui Vilniuje.
Vidutinis paskolos dydis apie 130 tūkst. Lt, tai yra maždaug 10 tūkst. Lt mažesnis nei 2012-aisiais.
2007-aisiais, per patį nekilnojamojo turto kainų burbulą ir paskolų dalybų piką, Lietuvoje būstui įsigyti gyventojai pasiskolino apie 8 mlrd. Lt.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
