Psichologų pagalbos prireikia ne tik tiems emigrantams, kurie svečioje šalyje jaučiasi vieniši ir nesuprasti, bet ir pasiryžusiems grįžti į Lietuvą. Projekto „Psichologinė pagalba emigracijos paliestiems žmonėms“ psichologė Rima Breidokienė „Londono žinioms“ pasakojo, kad dažnai nuo užgriuvusių problemų į užsienį pabėgę žmonės svetur susiduria su dar didesnėmis bėdomis. Ypač jei namie lieka jų mažamečiai vaikai, sutuoktiniai. Tad nuo ko pradėti kurti naują gyvenimą toli nuo namų, kur jautiesi svetimas ir vienišas?
- Ar minioje žmonių įmanoma išskirti potencialų emigrantą?
- Žmonės emigruoja dėl pačių įvairiausių priežasčių, tad labai sunku nupiešti tipiško emigranto psichologinį portretą. Pavyzdžiui, vieni emigruoja laikinai, siekdami patobulinti savo kvalifikaciją arba įgyti naujų žinių, kiti – vildamiesi susikurti geresnį gyvenimą svetimoje šalyje. Skirtingi žmonės, skirtingi tikslai ir skirtingos jų istorijos.
- Kokios, Jūsų manymu, yra vis didėjančių emigracijos mastų priežastys?
- Dauguma tikriausiai įvardytų ekonomines priežastis – recesiją, augantį nedarbą. Daug žmonių išvažiuoja mėgdžiodami savo draugus ar pažįstamus: „Jeigu jie išvažiavo ir sugebėjo, tai ir aš galėsiu.“ Emigracija dažnai įsivaizduojama kaip tam tikras būdas išsigelbėti nuo finansinių ar asmeninių problemų. Atrodo, išvažiuosiu – ir viskas pasikeis, nebus blogos valdžios, blogų darbdavių, blogų tėvų. Išvažiuodami žmonės dažnai neturi realistinių lūkesčių, jiems sunku įsivaizduoti, kad svetimoje šalyje taip pat gali nepasisekti.
Manau, šiandieninės visuomenės susvetimėjimas taip pat turi įtakos norui emigruoti. Jei žmogus jaučia socialinį palaikymą, tvirtus ryšius su artimaisiais, jam sunkiau juos nutraukti ir išvažiuoti. Tiesiog nekyla tokio noro. Priešingai – dažniau emigruoja tie, kurie jaučiasi vieniši ir stokoja paramos bei palaikymo gimtojoje šalyje.
- Istorijos apie emigrantus Lietuvoje paprastai piešiamos tamsiomis spalvomis. Bet gyvenimas svetur žmogui suteikia ir gerų patirčių?
- Taip, aišku, yra daugybė sėkmingų emigracijos pavyzdžių, kai žmogus išvažiavo į užsienį turėdamas labai adekvačius, realistinius lūkesčius, prisitaikė prie naujos sociokultūrinės terpės ir sėkmingai įsitvirtino.
- Kas padėtų svetimoje šalyje gyvenimą pradedančiam žmogui greičiau prisitaikyti, įsilieti į naują visuomenę?
- Išskirtini trys pagrindiniai dalykai, kurie galėtų padėti žmogui sėkmingiau prisitaikyti naujoje kultūroje. Visų pirma – adekvatūs ir realistiniai lūkesčiai Emigrantų adaptaciją neigiamai veikia jų perdėti lūkesčiai (kai žmogus tikisi pernelyg daug, arba, priešingai, neįvertina visų jį galinčių ištikti sunkumų). Kitas veiksnys – tai žinios apie naują kultūrą. Įvairiais tyrimais patvirtinta, kad emigranto adaptaciją naujoje šalyje labai palankiai veikia tai, kaip jis moka svetimą kalbą, kiek žino apie šalies, į kurią emigravo, kultūrą, istoriją, įstatymus, gyvenimo sąlygas. Kalbos mokėjimas mažina bejėgiškumo, priklausomybės ir nesaugumo naujoje šalyje jausmus. Trečia, tai socialinis palaikymas. Jis padeda sušvelninti neigiamas psichologinio prisitaikymo pasekmes ir atgauti emocinę pusiausvyrą. Tvirtinama, kad mažiau psichologinių problemų turi draugų ir pažįstamų tarp vietos gyventojų įgijęs migrantas.
- Kokie žmonės dažniausiai kreipiasi į Jus ir kokios pagalbos jie ieško?
- Dažniausiai projekto metu teikiamos psichologinės pagalbos ieško jauni asmenys – iki 35 m. amžiaus. Trečdalis jų emigracijoje jau gyvena kelerius metus (nuo vienų iki trejų), šiek tiek daugiau nei trečdalis gyvena emigracijoje ilgiau. Tikriausiai nenustebinsiu sakydama, kad didžiausias srautas psichologinės pagalbos klientų yra iš Anglijos ir Airijos. Dauguma žmonių kreipiasi dėl emocinių problemų – patiriamo nerimo, įtampos, depresijos, apatijos, nepasitikėjimo savimi, vienatvės. Apie pusė besikreipiančiųjų nurodo turintys bendravimo problemų – vieni patiria sunkumų santykiuose su partneriu, kiti jaučiasi vieniši ir neranda draugų ar partnerio. Maždaug trečdalis žmonių pasidalijo adaptavimosi svečioje šalyje problemomis, kylančiomis dėl sociokultūrinių skirtumų, kultūrinio šoko ir panašiai.
- Kokias matote didžiausias emigracijos keliamas problemas?
- Emigracija daro didžiulį neigiamą poveikį Lietuvos demografinei, socialinei, kultūrinei, ekonominei padėčiai. Šiais laikais ji tapo savotišku gelbėjimosi ratu žmonėms, kurie susiduria su įvairiais sunkumais – ne tik ekonominiais, bet ir psichosocialiniais. Pavyzdžiui, žmogui atrodo, kad užsienyje jį gerbs ir mylės labiau nei Lietuvoje, staiga jis ims pasitikėti savimi ir užmegs naujus pasitenkinimą teikiančius santykius. Deja, dažnai taip neatsitinka ir psichologinės problemos vien išvažiavus į svetimą šalį niekur nedingsta, o atvirkščiai – tik dar labiau gilėja ir aštrėja.
- Išvykstantys ir paauglius vaikus augti savarankiškai paliekantys tėvai patys irgi patiria sunkią moralinę traumą. Ką patartumėte jiems, neturintiems kitos išeities, tik išvykti?
- Jei tik yra galimybė, aš visada patariu tėvams pasiimti vaikus su savimi. Ypač jei vaikai yra labai maži – iki 4 m. amžiaus, nes išsiskyrimas su tėvais jiems gali sukelti labai didelę psichologinę traumą, o jos pasekmės itin neigiamai atsilieps vaiko raidai. Jei tėvai nemato galimybių pasiimti vaikų su savimi, reikėtų iš anksto pradėti ruošti juos tam, kad kuriam laikui teks išsiskirti. Vaikai pagal savo amžiaus galimybes turi aiškiai suvokti, kokiam tikslui ir kuriam laikui tėvai išvažiuoja. Laikas turi būti labai realiai apibrėžtas. Negalite paaugliui pasakyti, kad išvažiuojate mėnesiui ar dviem, o iš tiesų išvykti metams.
Išvažiuodami pasirūpinkite, kad vaikus ar paauglius prižiūrėtų artimieji ar giminės, galintys užtikrinti kokybišką jų priežiūrą ir auklėjimą. Dažnai tėvai palieka vaikus seneliams, kurie nesugeba visapusiškai pasirūpinti vaikų poreikiais, ne tik fiziniais, bet ir pedagoginiais, psichologiniais. Nemanykite, kad paaugliai – jau beveik suaugusieji ir gali verstis savarankiškai. Jie taip pat turi likti su suaugusiuoju, kuris būtų atsakingas už jų auklėjimą ir priežiūrą. Išvažiuodami pasirūpinkite, kad turėtumėte galimybę palaikyti reguliarų ir dažną ryšį su savo vaikais (telefonu, internetu ir t. t.).
- Kaip manote, kodėl taip mažai svetur laimės ieškoti išvykusių žmonių grįžta į Lietuvą? Juk daugelis nebūtinai atrandą tą laimę, tačiau grįžimą namo laiko savotišku pralaimėjimu prieš save patį.
- Taip, tikrai ne visiems iš Lietuvos emigravusiems žmonėms pavyksta sėkmingai įsikurti svetimoje šalyje ir rasti ten laimę bei pilnatvę. Labai daug emigrantų susiduria su sunkumais, nusivilia ir grįžta į Lietuvą. Kaip jie jausis po nesėkmingų bandymų svetimoje šalyje, priklauso nuo to, kokių lūkesčių turėjo išvažiuodami, tam tikrų psichologinių savybių (kaip jie paprastai reaguoja į nesėkmę, ar yra linkę ją traktuoti kaip savo asmeninį pralaimėjimą ir t. t.). Taip pat labai svarbu, kaip juos palaiko artimieji. Dirbdami projekte mes neretai susiduriame su atvejais, kai žmogus bijo grįžti į Lietuvą, nes nenori atrodyti nevykėlis savo artimiesiems ir draugams. Ypač sunku, kai giminės iš pat pradžių būna skeptiškai nusiteikę prieš emigraciją, žmogus bijo jų priekaištų: „O ką mes sakėme? Juk perspėjome, kad nepasiseks – ir nepasisekė.“
- Žmonės, kurie ryžtasi grįžti iš emigracijos, paprastai susiduria su begale problemų. Manote, jiems galėtų padėti valstybė?
- Taip, grįžę į Lietuvą buvę emigrantai taip pat turi iš naujo prisitaikyti, susirasti savo vietą, atnaujinti nutrūkusius ryšius arba užmegzti naujus, susitaikyti su nesėkme ir pradėti kurti naują gyvenimą. Psichologinės pagalbos į mūsų projektą kreipiasi ne tik išvažiavę lietuviai, bet ir tie, kurie sugrįžta į Lietuvą. Jiems reikalingas psichologinis palaikymas. Daugelis iš jų supranta, kad, deja, nuo savo vidinių problemų nepabėgsi, jas reikia spręsti. Žmogui taip pat reikia iš naujo ieškoti darbo vietos, galbūt persikvalifikuoti arba kelti kvalifikaciją. Manau, valstybės parama tokiu atveju galėtų būti labai svarbi.
- Kas apskritai Lietuvoje daroma ne taip, jei iš jos bėga vis daugiau jaunų žmonių?
- Nemanau, kad yra labai blogai, jei jaunuoliai išvažiuoja studijuoti ar stažuotis į užsienio šalis ir turi galimybę įgyti gerą išsilavinimą. Grįžę į Lietuvą jie vėliau gali labai veiksmingai panaudoti įgytas žinias ir įgūdžius. Aišku, kai kuriuos jaunus žmones užsienyje vilioja daug didesni atlyginimai, geresnės galimybės siekti karjeros ar profesiškai tobulėti. Kita dalis jaunuolių bėga iš Lietuvos, kaip ir dauguma lietuvių, ieškodami geresnio gyvenimo: didesnio atlyginimo, geresnio darbdavio, laisvės nuo tėvų ir savo vidinių problemų.
Vis dėlto esu optimistė ir tikiu, kad emigracijos banga Lietuvoje nuslūgs, žmonės didžiuosis ir džiaugsis gyvendami Lietuvoje.
