Tai ilga ir pavojinga kelionė, bet jei bėgliams pavyksta pasiekti Pietų Korėją, jiems automatiškai garantuojama pilietybė. Šia galimybe per du pastaruosius dešimtmečius pasinaudojo apie 25 tūkst. šiauriečių.
Kim Hyung-deokas gimė Šiaurės Korėjoje, bet maždaug prieš 20 metų pabėgo į Pietus. Viename iš geriausių Pietų Korėjos universitetų jis sutiko savo žmoną, susilaukė dviejų vaikų ir pasiekė pavydėtinos karjeros. Priemiestyje už Seulo jis turi namą ir rengiasi aukščiausios kokybės kostiumais.
Atrodytų, turtingoje ir laisvoje Pietų Korėjoje nieko netrūksta, tačiau dabar dalis atvykėlių nori grįžti atgal – ir K. Hyung-deokas yra vienas iš jų.
Šeimos ilgesys
„Turbūt atrodo, kad Pietų Korėjoje man viskas sekasi, bet iš tiesų taip nėra, – teigia K. Hyung-deokas. – Mano tėvai ir šeima vis dar Šiaurėje ir aš negaliu su jais pasimatyti. Man tai visiškai natūralu, kad noriu rasti būdą aplankyti Šiausrė Korėja – ir padaryti tai atvirai ir teisėtai.“
Prieš kelerius metus vyriškis nuvyko į Šiausrės Korjos ambasadą Kinijoje ir paaiškino, kad norėtų sugrįžti į gimtąją šalį „atostogoms“.
„Tuo metu santykiai tarp abiejų Korėjų buvo ganėtinai geri ir pietų korėjiečiai galėjo aplankyti Šiaurės Korėją, – sakė jis. – Tačiau dar nė vienas, pabėgęs iš Šiaurės, dar nebuvo bandęs to daryti – aš buvau pirmasis. Kai sužinojo, kad aš esu pabėgėlis, jie tiesiog įniršo.“
K. Hyung-deokas prisipažino, kad planuoja dar kartą bandyti patekti į Šiaurės Korėją ateinančiais metais. Pietų Korėjos įstatymai draudžia savo piliečiams, įskaitant ir pabėgėlius, turėti bet kokių ryšių šiaurės kaimynėje – jokių telefono pokalbių, susirašinėjimo internetu ar laiškų.
Bėgliai, kurių šeimos pasiliko tėvynėje, dažnai ragina abiejų Korėjų vyriausybes siekti šiltesnių santykių, tikėdamiesi kada nors vėl susitikti su savo prarastais artimaisiais.
Plaukimas per upę
Sieną tarp abiejų Korėjų akylai saugo nuolat patruliuojantys kareiviai, tad dauguma bėglių iš Šiaurės pirmiausia atsiduria Kinijoje, kirtę pasienyje su šia šalimi tekančią upę.
Šiuo būdu prieš pusantrų metų iš savo gimtinės paspruko ir šiaurės korėjietis Kimas Gwang-ho. Tačiau, kaip bebūtų keista, netrukus jaunas vyras… pabėgo atgal.
Su finansinėmis problemomis susidūręs pabėgėlis iš komunistinės šalies ketino grįžti gimtinėn tuo pačiu keliu, kaip ir atvyko, tačiau su juo buvo žmona ir vaikas, o upės srovė buvo pernelyg stipri.
Taigi, vietoj plaukimo per upę K. Gwang-ho nuvyko į Šiaurės Korėjos konsulatą. Ten jam prireikė visos savaitės, kad įtikintų diplomatus, jog jo ketinimai rimti.
Galiausiai K.Gwang-ho su šeima buvo nugabenti į sostinę Pchenjaną ir išstatyti priešais žurnalistus režimo surengtoje spaudos konferencijoje. Sugrįžėlis iš Pietų Korėjos pareiškė, kad jo šeima tapo „sąmokslą prieš Šiaurės Korėją rengiančių žmogaus teisių aktyvistų aukomis.“
Pietų Korėjos vyriausybės duomenimis, per 20 metų metų į Šiaurę sugrįžo 13 pabėgėlių, tačiau aktyvistai teigia, kad neoficialiai grįžusiųjų iš tikro žymiai daugiau.
Kyla abejonių, ar Šiaurės Korėja neprisideda prie to, versdama savo bėglius sugrįžti – jiems Pietų Korėjoje gali būti perduodama kokia nors informacija, priverčianti persigalvoti.
Štai iš K. Gwang-ho gyvenimas Pietuose turbūt jau atrodė kaip tolimas prisiminimas – kapitalistinėje demokratijoje, kurią jis iškritikavo ir išplūdo. Tačiau praėjus vos keliems mėnesiams jis nusprendė... vėl ten sugrįžti.
„Beviltiška istorija“
Šiaip ar taip, antrą kartą atsidūręs Pietų Korėjoje jis turėjo stoti prieš teismą ir pasiaiškinti dėl savo nepastovaus elgesio.
Bėglio advokatas nurodė finansines problemas Šiaurėje. Kiti pranešimai teigė, esą namuose jis baiminosi dėl savo saugumo ir gyvybės. Teismas skyrė jam trejus metus kalėjimo dėl „nuvykimo į Šiaurės Korėją ir įslaptintos informacijos apie kitus pabėgėlius bei Pietų Korėjos tyrimų metodus atskleidimo.“
BBC korespondentės prašymas leisti susitikti su įkalintu K. Gwang-ho nebuvo patenkintas.
Vietoje to parašius laišką, vyras savo atsakyme paaiškino, esą dalyvavimas valdžios surengtose spaudos konferencijose grįžusiems pabėgėliams yra privalomas. Tokia yra „mano tikra ir beviltiška istorija“, rašė jis. Sunku pritapti
Iš tiesų pabėgėliams rasti savo vietą Pietų Korėjos visuomenėje nėra lengva. Jų nedarbo vidurkis – daugiau nei tris kartus didesnis už valstybės vidurkį. Kai kurių tyrimų duomenimis, daugiau nei pusė kenčia depresiją, o apie 25–30 proc. jaunų pabėgėlių yra svarstę galimybę palikti Pietų korėją, nes ten jautėsi nepritampantys. Jung-hunas, dar vienas pabėgėlis iš Šiaurės, Pietų Korėjos vyriausybei pateikė oficialų prašymą leisti grįžti namo.
„Per kelerius metus čia, Pietuose, aš pastebėjau politinį abejingumą pabėgėlių atžvilgiu. Yra buvę dienų, kai klausiau savęs, kodėl aš apskritai nusprendžiau čia atvykti? Visur, kur tik pabėgėlis iš Šiaurės Korėjos eina, jis susiduria su sunkumais ir diskriminacija“, – guodėsi Jung-hunas. Tačiau kiekvienam, grįžusiam atgal, tenka šimtai ir tūkstančiai tų, kurie neturi jokio noro vėl atsidurti ten, kur kentėjo priespaudą ir žiauriausias bausmes.
Lervų ir žiurkių valgymas
Viena pabėgėlė iš Šiaurės Korėjos, prieš metus atvykusi į Seulą, nenorėjo atskleisti vardo, bet sutiko papasakoti savo istoriją. Po to, kai Japonijos piliečiui iškeitė užsienio valiutos, moteris buvo apkaltinta šnipinėjimu ir įkalinta koncentracijos stovykloje Nr. 12.
Ji prisiminė aplink stovyklą nuolat šliaužiojusias didžiules lervas, kurios maitindavosi lavonais. „Žmonės vogčiomis pasilenkdavo, griebdavo jas ir paslėpdavo kišenėse. Vėliau jie jas valgydavo, – sakė ji. – Kiti gaudydavo žiurkes ir valgydavo jas žalias. Prisimenu jų burnas, ištepliotas krauju. Mačiau daugybę žmonių, kurie buvo nužudyti dėl menkiausio taisyklių pažeidimo. Vien mano kameroje per mėnesį buvo nužudyti trys žmonės.“ Ji sako verčiau mirsianti, nei kada nors grįšianti atgal.
Jungtinių Tautų Organizacija neseniai paskelbė aptikusi „gausių įrodymų apie nusikaltimus žmoniškumui“ ir kad Šiaurės Korėjos režimas turėtų sulaukti tarptautinio teisingumo.
Šiaurės Korėja tuo tarpu neigia ne tik pabėgėlių kaltinimus kankinimais, bet ir patį koncentracijos stovyklų egzistavimą apskritai – tačiau JTO atstovų įvertinti situacijos į šalį neįsileidžia.
Kai prieš 20 metų pirmasis pabėgėlis iš Šiaurės atvyko į Pietų Korėją, buvo didžiulis džiaugsmas ir milžiniški lūkesčiai.
Abi vyriausybės kalba apie susijungimo būtinybę, tačiau Pietų Korėjos pamokos akivaizdžios: jei 20-iai tūkstančių šiauriečių integruotis taip sunku, ką reiktų daryti su 20 milijonų?
Parengta pagal BBC korespondentės Seule Lucy Williamson reportažą „The North Korean defectors who want to return home“
