Idėja apie sąmokslą, kuris yra kur kas didesnis nei vieno žudiko planas, daugeliui yra kur kas įtikinamesnis, nei spėjimas, kad jis veikė vienas. Prie to paprasčiausiai prisideda aplinkybės – ginkluotas vyras sugebėjo atsirasti tiesiai už ambasadoriaus nugaros.
Turkija: kalta teroristinė grupuotė šalies viduje?
Erdoganas gali būti iš anksto linkęs matyti žudiką kaip tam tikros teroristinės grupuotės pačioje Turkijoje atstovą. Jau pasirodė pranešimai, kad M. M. Altintas yra sūnėnas žmogaus, kuris užėmė aukštas pareigas mokykloje, susijusioje su Fethullahu Gulenu, kuris kaltinamas nepavykusio pučo Turkijoje organizavimu.
Toks scenarijus leistų Erdoganui pasiekti iš karto du tikslus: pirma, dar paspausti JAV išduoti Guleną Turkijai ir tuo pačiu metu susikurti pasiteisinimą dėl žiauraus susidorojimo su kritikais.
Rusija: nužudymas – „Al Nusra“ darbas?
Rusijai šis nužudymas gali būti panašus į tokį, kurį organizuoja teroristai, prieš kuriuos ji kovoja Sirijoje. Jau kalbama, kad žudiko šūkiai gali būti suprasti kaip sąsaja su Sirijoje veikiančiu judėjimo „al Qaeda“ padaliniu, vadinamu „Al Nusra“. Teiginys, kad būtent Rusijos ir jos sąjungininkų veiksmai Alepe yra pagrindinė priežastis, dėl kurios nužudytas ambasadorius Karlovas, nelabai dera su su Kremliaus aiškinimais, kad Rusija Sirijos civiliniame kare kovoja už gėrį. Tokios pozicijos paaiškinimas yra paprastas: Rusija gina Sirijos žmones nuo sukilėlių, kovojančių prieš demokratiškai išrinktą lyderį.
„Nepamirškite Alepo“ – ignoruojamas teiginys
Rusijos valstybinė žiniasklaida skyrė labai mažai dėmesio tam, kad nušovęs ambasadorių žudikas sušuko: „Dievas didis! Nepamirškite Alepo! Nepamirškite Sirijos!“.
Nepanašu, kad ambasadoriaus nužudymas kaip nors pakeistų Rusijos požiūrį į Sirijos krizę. Labiau tikėtina, kad Kremlius sieks užbaigti savo pradėtą darbą. Kerštas už ambasadoriaus nužudymą, atrodo, būtų natūralus impulsas.
Ir kol kas atrodo, kad Rusija toliau sieks tikslo padėti Basharo al-Assado pajėgoms. Tai turėtų būti daroma ir toliau vykdant, o kartais ir plečiant jau matytas operacijas. Putinas taip pat turės progą dar kartą parodyti Vakarams, kokie silpni jie yra.
JAV valstybės sekretorius Johnas Kerrys per diskusijas dėl paliaubų pažadėjo Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui, kad nuosaikieji sukilėliai, kuriuos remia Vakarai, bus atskirti nuo tokių radikalų kaip „Al Nusra“. Toks susitarimas buvo rugsėjo mėnesį.
Tai nenutiko, tačiau buvo nužudytas ambasadorius.
Ar gali du scenarijai egzistuoti kartu?
Iš tikrųjų, tai labai mažai tikėtina. Vakarai dažniausiai nesupranta autoritarinių valstybių vadovų, kuriuos visada remia propagandinė žiniasklaida. Dabar susiformavusi draugystė tarp Rusijos ir Turkijos yra naudinga abiem šioms valstybėms. Putinas pareiškė, kad nužudymas yra aiški provokacija, nukreipta ne tik į atšilusių santykių tarp Turkijos ir Rusijos sugadinimą bet ir į „taikos proceso Sirijoje“ sutrikdymą. Erdoganas taip pat pareiškė, kad „Rusijos ir Turkijos vadovybės šiai provokacijai nepasiduos“.
Čia nelieka pamiršta ir didžioji Putino ambicija – toliau griauti transatlantiniais ryšiais ir tarptautinės teisės laikymusi pagrįstą tarptautinę tvarką. Jei Rusijai tai seksis, šalis gali viltis tapti „didžiąja galia“, kuri gali primesti savo valią kaimynams net tada, kai jie to nenori. Rusijos veiksmai Sirijoje ir viltis tapti svarbiu žaidėju Viduriniuosiuose Rytuose labai gerai dera tokiame kontekste.
