Sankt Peterburgas – ko gero, vienas iš nedaugelio Rusijos miestų, kur visuomeninėms organizacijoms leidžiama nemokamai keisti narkomanams švirkštus ir dalyti prostitutėms prezervatyvus.
Padeda buvusi prostitutė
Neseniai viena tokių organizacijų į kelionę po Sankt Peterburgą pasikvietė ir žurnalistus, kad supažindintų su savo veikla.
„Vaikinai išvažiuoja iš Sankt Peterburgo į Maskvą, o merginos – atvirkščiai, iš Maskvos į Peterburgą, – paaiškino visuomeninės organizacijos „Pagalba“ aktyvistė Irina Maslova. 47 metų I. Maslova atrodo visai padoriai, nors yra dirbusi prostitute. Iki 35 metų ji mokytojavo, o po to nutarė, kad gana skursti, ir ėmė teikti lytines paslaugas. Po poros metų tapo administratore, vadovavo net 8 viešnamiams. „Jei neteksite darbo, žinokite, kad Peterburge jo visada rasite...“ – „paguodė“ žurnalistus I. Maslova.
Pagal statistiką Vokietijoje vidutinis prostitučių amžius – 36 metai, tad Sankt Peterburgas jau lygiuojasi į europinius standartus. Na o Rusijos sostinėje Maskvoje ypatingas kontingentas – sekso paslaugas teikia rausvažandės dvidešimtmetės iš Riazanės srities.
„Peterburge, skirtingai nei Maskvoje, prostitutės neturi sutenerių, – sako I. Maslova. – Bent jau tos, kurios dirba gatvėse. Pas mus merginos dirba pačios sau, o ne kažkokiam šeimininkui.“
Moka policijai
Šiuo požiūriu Sankt Peterburgas tikrai išskirtinis. Merginos iš įvairių Rusijos kampelių pirmiausiai veržiasi į Maskvą. Per keletą metų čia jos prasigeria, pripranta prie heroino, užsikrečia sifiliu, AIDS, hepatitais. Tada suteneriai jas lyg sudėvėtus daiktus išmeta į gatvę. Ir tie „sudėvėti daiktai“ persikelia į miestą prie Nevos.
Pasak I. Maslovos, kuri ne taip seniai metė prostituciją ir įkūrė labdaros fondą, Sankt Peterburge dirba maždaug 25 000 gatvės prostitučių ir yra atidaryta 500 salonų, kuriuose teikiamos sekso paslaugos. Kiekvienas salonas kas mėnesį moka policijai po 500–800 eurų.
Prieš 6 metus buvo tik pusė procento ŽIV infekuotų saloninių prostitučių, dabar jau siekia 15 proc. Tarp gatvėje dirbančių merginų šis skaičius siekia 90 proc. Bet gatvės prostitutės garantuoja greitą seksą, o tos, kurios aptarnauja salonuose, dažniausiai savo klientams bando ne tiek teikti lytines paslaugas, kiek užkalbėti dantis. „Mūsų merginos sugeba priversti vyrus išsikalbėti, išsipasakoti, tad jiems dažnai nieko kito ir nebereikia“, – aiškina I. Maslova.
Vyrai – kaip vaikai
Įkūrusi labdaros fondą, I. Maslova kartu su kitomis aktyvystėmis vaikšto į erotines paslaugas teikiančius salonus ir aiškina ten dirbančioms merginoms apie AIDS grėsmę, ragina jas apie tai kalbėtis ir su klientais, nemokamai dalija prezervatyvus. „Tai moteriški prezervatyvai. Rusijoje neužpatentuoti, – I. Maslova išvynioja keistą didoką apsaugos priemonę. – Jie turi vieną trūkumą – labai juokingai šliurpsi. Tačiau vyrai – kaip vaikai! Neretai jie pasiruošę už tokį prezervatyvą pakloti papildomą tūkstantį rublių – be tų dviejų, kuriuos moka už valandą, praleistą su mergina.“
Prostitutės Sankt Peterburgo gatvėse naktį nestoviniuoja – nesaugu, nes policija už „pamainą“ paima tik pinigus.
„Raudonasis“ heroinas
Autobusiuke, kuris važinėja Sankt Peterburgo gatvėmis ir aprūpina prostitutės apsaugos priemonėmis, dirba du žmonės: vairuotojas Olegas ir gydytoja Anžela. Jiedu dalija prostitutėms paketus: vienkartinius švirkštus, prezervatyvus, intymios higienos priemones. „Šiaip jau aš esu gydytoja, – sako Anžela. – Bet šiuo atveju esu tik paprasčiausia labdaros organizacijos švietimo darbuotoja. Mat tokie jau kvaili mūsų įstatymai – aš negaliu merginoms nei išrašyti vaistų, nei nustatyti diagnozės. Galiu dalinti tik labdarą. Bet ir tai didelis pasiekimas – tokia veikla leidžiama tik Peterburge. Maskvoje tokius kaip mes vaikosi Narkotikų kontrolės departamento darbuotojai, mat neva ta mūsų veikla – tai narkotikų propagavimas.“
Pasak labdaringos organizacijos aktyvistų, heroinas Rusijoje būna „raudonasis“ ir „juodasis“. Pastarasis – atvežtas „paprastai nelegaliai“. O „raudonasis“ į rinką pakliūva su korumpuotų teisėsaugininkų žinia. Sankt Peterburgas laikomas „raudonojo“ heroino zona.
Visos jos – narkomanės?
Labdaringasis autobusiukas prostitutėms – tikras išganymas. Iš išvaizdos matyti, kad jos – narkomanės. Storos pėdkelnės, megztiniai ilgomis rankovėmis, iš močiučių skrynių ištrauktos kojinės, guminės rožinės šlepetės, kuriomis nė viena normali moteris neavėtų netgi tada, kai niekas nemato. Visa tai tam, kad paslėptų nuo švirkšto dūrių žaizdotas kojas ir rankas, mėlynes. Kai kurios merginos smarkiai praplikusios. „Sifilis“, – paaiškina gydytoja Anžela.
Vis dėlto tokių merginų paslaugų kaina nemaža: 500 rublių už oralinį seksą ir 1000 – už vaginalinį.
Visiškai nuplikusi Aliona heroiną švirkščiasi jau 10 metų. Sifilio nesigydo, nes efektyvūs importiniai preparatai, kuriuos tektų leistis kartą per savaitę, yra labai brangūs ir vaistinėse nepardavinėjami. Prastesnius, vietinės gamybos, reikia švirkštis kas 3 valandas, o tam Aliona neturi laiko. Belieka anonimiškai registruotis pas privatų venerologą, kad retsykiais galėtų nusipirkti tų gerųjų vaistų. „Specialiai sukurta tokia sistema, kad galėtų pasipelnyti privatininkai“, – paaiškina Anžela.
Teisybės dėlei reikia pripažinti, jog kai kurios narkomanės, netgi nešiojančios ŽIV virusą, atrodo visai padoriai. Pasirodo, jos heroiną švirkščiasi į kirkšnį. Tačiau, kaip teigia specialistai, „atveri kirkšnį – atidarai karsto dangtį“.
Kai kurios prostitutės įlipusios į autobusiuką klausinėja, ar šį kartą gaus saldumynų. Pasirodo, kartais pagal Vakarų organizacijų užsakymą „Pagalbos“ aktyvistai išdalija prostitutėms anonimines anketas, o už dalyvavimą apklausoje padalina po kondensuoto pieno indelį. Klausimai būna paprasti: klausiama, ar prostitutė serga AIDS, sifiliu, ar seniai užsikrėtusi ir pan. Apklausos duomenimis, 90 proc. merginų yra ŽIV viruso nešiotojos ir beveik visos – narkomanės, besileidžiančios heroiną.
Greitas seksas
Deja, tokios kaip Aliona pinigų gydymuisi neturi. Net maistui pinigų trūksta, švirkštams už porą rublių pinigų nėra. Prostitučių uždarbiai nėra prasti – vienos uždirba 30 000–50 000 rublių per mėnesį, kitos net ir iki 100 000, bet juk visi pinigai išleidžiami heroinui. „Ir heroinui nepakanka, todėl ir vaikštome nuolat kęsdamos „lomkėmis“, – aiškina buvusi medicinos sesuo Nataša.
Sankt Peterburgo gatvės prostitutės visai ramios ir dėl savo, švelniai tariant, „neprekinės išvaizdos“. „Ai, kiekvienam grybautojui savas grybas“, – šmaikštauja jos.
Vairuotojas Olegas bando suprasti vyrus, geidžiančius tokių moterų: „Atvirai pasakius, nelabai suprantu tuos vyrus, – sako Olegas. – Sustoja prie tokios pamėlusios, tiesiog apipuvusios prostitutės visureigis už milijoną rublių, išlipa iš jo pižonas, apsirengęs „armaniais“, ir skubiai „atlieka reikalą“ su gonorėja ar dar rimčiau sergančia mergina... Gal todėl, kad salonuose viskas trunka ilgai – pokalbiai, arbatėlė?.. O čia – greitai. Galima net 3 kartus per dieną – prieš darbą, per pietus ir pakeliui į namus, pas mylimą žmoną ir vaikučius. Parveža jiems sifilį, užtat užsibraukia brūkšniuką, jog turėjo 550 ar net 1250 moterų...“
