Tam, kad „A“ tipo asmenybė greitai „užvirtų“, daug nereikia. Be to, ir savo įniršio nebūtina išlieti kumščiais ant pirmo pasitaikiusio gyvio. Pavyzdžiui, galbūt Tu keiksnoji raktus, kurių niekaip negali rasti, arba įniršęs su trenksmu uždarai nešiojamąjį kompiuterį, kai šis „nulūžta“ pačiu netinkamiausiu momentu. Jei išliejai pieną virtuvėje, būtinai sušuksi „šūdas“ ar dar „kietesnį“ necenzūrinį žodį. Ne, greičiausiai Tu nesi pavojingas visuomenei. Bent kol kas.
Motyvacija
Išsiaiškinkime: jei aš pykstu, bet tas pyktis nekelia realios grėsmės aplinkiniams, tai kokia čia bėda? O bėdų yra bent kelios. Pirmiausia kenčia Tavo organizmas. Taip taip, jau prieš tris dešimtmečius moksliškai įrodyta, kad pyktis pirmiausia kerta per Tavo kraujotakos sistemą ir ypač apkrauna arterijas: įniršus patankėja pulsas, padidėja kraujospūdis, taip pat adrenalino ir noradrenalino kiekis kraujyje. Štai kodėl nevaldomas pyktis, kartu su rūkymu ir dideliu cholesterolio kiekiu, yra viena iš dažniausių širdies ligų priežasčių. Pykčio priepuolių kankinami vyrai šešis kartus labiau rizikuoja perkopę 50-metį patirti infarktą. Tačiau paguosime: išmokus kontroliuoti tą pyktį, karštakošiškumo žala organizmui gerokai sumažėja.
Be to, apimtas pykčio Tu tiesiogine to žodžio prasme netenki poroto, tad liaudies pasakymas „pykčio apakintas“ yra net labai prasmingas: pyktis iš tiesų veikia protinius sugebėjimus ir kaip bet kuri stipri emocija gali labai pakeisti Tavo galimybes racionaliai svarstyti problemą ir priimti teisingą sprendimą. Įniršis ir priešiškumas – tai emocijos, kurios lėtina mąstymo procesus, o dalis žmonių, užvaldyti pykčio, apskritai nebesugeba mąstyti.
Antra, nukenčia Tavo asmeniniai ir darbiniai santykiai su šalia esančiais žmonėmis. Taip, būti „degtuku“ nelengva, ypač kai pats to nesi įsisąmoninęs. Kažkodėl daugelis mūsų ir toliau kapanojamės savo irzlume, neskirdami šiek tiek laiko ir pastangų pykčiui atpažinti ir suvaldyti. Kokie dar patarimai, koks specialistas – patys viską žinome ir mokame! Bet juk pirkdamas televizorių ar automobilį pasitari su nusimanančiaisiais... O kaip Tavo santuoka, santykiai su vaikais ir kolegomis – argi tai nėra svarbiau už bet kokį pirkinį? Kodėl psichologų pagalbos paprašome tik po rimtų incidentų, kai jau reikia taisyti ką nors sugadintą, o ne pasikonsultuojame iš anksto ir nepamėginame tos žalos apskritai išvengti?
Priežastis ir sindromas
Karštakošiai, greitai užsiplieskiantys „degtukai“ buvo pavadinti „A tipo asmenybėmis“. Dažniausiai tai iniciatyvūs, ambicingi vyrai, kuriems nuolat stinga laiko, kurie vienu metu užsimoja nuversti didžiulius kalnus, o po to, tos įtampos išvarginti, rėkia dėl smulkmenų, daužo durimis ir paspiria po kojomis pasipainiojusį šunį. Britai jau seniai sako, kad jų tauta tampa vis piktesnė. Lietuviai apie tai nekalba, tačiau pyksta ir pykstasi tiek privačioje, tiek viešojoje erdvėje. Skirtumas tik tas, kad Didžiosios Britanijos specialistai jau senokai garsiai kalba apie pyktį ir jo suvaldymo technikas. Pasak jų, viena iš esminių priežasčių yra ta, kad vidutinė klasė pernelyg vertina ypatingą sėkmę ir jos siekia bet kokiomis priemonėmis. Paprasčiau kalbant, nuolat regimas garsių ir turtingų asmenybių gyvenimo būdas tampa svajone, dėl kurios aukojama šeima, draugai ir pasitenkinimo savimi jausmas. To pasekmė – didžiulis stresas, pyktis ir depresija.
Harvardo medicinos mokyklos ekspertai tokius pykčio proveržius pasiūlė pavadinti „nutrūkstamuoju ūminiu sutrikimu („intermittent explosive disorder“, IED). Šio sindromo kankinami žmonės praranda savikontrolę ir neadekvačiai agresyviai reaguoja į aplinkos dirgiklius. Harvardiečiai tvirtina, kad IED būdingas milijonui žmonių, tačiau sindromas retai diagnozuojamas, nes iki šiol nei pacientams, nei gydytojams neatrodė grėsmingas ir vertas atidesnio žvilgsnio.
Ką daryti?
Pirmiausia reikia suprasti, kad pyktis yra tik antrinė emocija, kylanti dėl baimės, nerimo, vienišumo, atstūmimo ar nepilnavertiškumo. Tik tas pykčio didėjimo mechanizmas veikia automatiškai, ir Tau atrodo, jog nieko nejauti, išskyrus pyktį. Pavyzdžiui, Tavo draugė pasiskundė dėl problemų darbe su bosu. Tave tai labai suerzina. Kodėl? Nes iš pradžių Tau gaila draugės ir Tu norėtum jai padėti, tačiau iš tikrųjų esi bejėgis, ir tas bejėgiškumas tampa pykčiu.
Atsimeni seną gerą patarimą suskaičiuoti iki penkių arba giliai įkvėpti pajutus, kad pradedi niršti? Niekas nepasikeitė – iki šiol tai yra vienas veiksmingesnių būdų susitvardyti: įkvėpk ir padaryk pauzę prieš atrėždamas tam, kuris Tave įsiutino. O svarbiausia, nepamiršk, kad Tu gali pats rinktis, kaip elgtis, – agresyviai ar konstruktyviai. Juk pyktis – laikina būsena (beje, visai natūrali), tik ji neturėtų tapti gyvenimo būdu. Taip pat veiksmingos ir dainavimo ar rėkimo terapijos: sakoma, kad balsu pralauži susikaustymą ir niekam nepakenkdamas išlieji visą negatyvą, kuris buvo susikaupęs viduje. Atsimeni De Niro vaidinamą sutrikusį gangsterį ir jo sušaudytas pagalvėles? Mosuoti ginklais nepatariame, tačiau pašonėje turėti bokso kriaušę arba po darbo nueiti į sporto salę ir gerai išprakaituoti – būtų idealu. Žinai, gal mes ir nesame pati emocionaliausia tauta, tačiau laiku ir tinkamai neiškrautas pyktis kaupiasi ir gali pratrūkti pačiu netinkamiausiu metu ir būdu, sunaikindamas ir žmogų, ir jo santykius.
Pasak psichologų, efektyvus pykčio valdymas įmanomas tik tuomet, kai žmogus pats to nori ir sąmoningai siekia. Tai juk rimtas darbas su savimi, ne ką lengvesnis nei mesti rūkyti, todėl ir pasiryžimas čia toks svarbus. Ką daryti, jei ne Tu, o šalia Tavęs esantys žmonės – pikčiurnos? Paprasčiausiai su tokiais stenkis mažiau bendrauti.
Išminuok pyktį
1. Stabdyk.
Pamėgink lėčiau kvėpuoti: sulėtinsi pulsą, „nugesinsi“ prasiveržiantį piktą atsakymą ir nepratrūksi.
2. Sportuok.
Pyktis yra fizinės energijos forma, todėl išliek ją fiziniais pratimais. Be to, sportas turi ir daugiau pranašumų: kuo stipresnis ir sveikesnis esi, tuo lengviau susidorosi su bet kokiu stresu.
3. Kas čia svarbiausias?
Niekas Tavimi nepasirūpins, jei pats to nepadarysi. Todėl nepyk, kai aplinkiniai nepatenkina Tavo lūkesčių, ir nesitikėk, kad kas nors, be Tavęs, rūpinsis Tavo emocine būkle.
4. Surašyk.
Po ranka turėk „juodąją knygelę“, kurioje surašyk visas piktas mintis. Kaip sakoma, popieriui neskauda. Be to, paskaitinėjęs savo rašliavą pastebėsi, kas yra tie mygtukai, kuriuos spustelėjus išsiveržia Tavo pyktis.
5. Išmok kontroliuoti mintis.
Padirbėk su savimi: pamėgink mintyse susikurti nemalonią situaciją, tačiau pykčio jausmą pakeisk ramumu. Pasak psichologų, po tokių pratimų, su įsivaizduojamomis situacijomis susidūrus realybėje, būna lengviau išlikti ramiam.
