Trenkus žaibui, vieni grožimės juo, einame į lauką pasidairyti, kiti slepiamės kambaryje, užsidarydami langus, išjungdami elektros prietaisus. „Šiame nuostabiame gamtos reiškinyje vis tik rizikos yra“, – sako gydytoja anesteziologė-reanimatologė Rasa Bracaitė.
Pavojingiausi – kamuoliniai
Perkūnijos metu atmosferoje susidaro dideli elektros išlydžiai, kuriuos lydi šviesos blyksniai – žaibas ir garsas – griaustinis. Laiko tarpas tarp blyksnio ir garso priklauso nuo to, kokiu atstumu esame nuo elektros išlydžio. Kartais pastebime žaibą, bet negirdime griaustinio. Tokiu atveju elektros išlydis įvyko mažiausiai už 20 km. Jei laiko tarpas tarp žaibo ir griaustinio yra mažesnis nei 10 sekundžių, tai mus nuo elektros išlydžio skiria vos keli kilometrai. Kartais tą didžiulį išlydį pavyksta pastebėti visai šalia.
Virš žemės rutulio kas sekundę įvyksta apie 100 žaibo išlydžių. Dauguma jų susidaro tarp debesies ir žemės, tačiau yra žaibų, susidarančių tarp skirtingai įelektrintų debesų arba to paties debesies atskirų plotų. Visi šie žaibai vadinami linijiniais. Be linijinių žaibų būna ir kamuolinių, kurių pobūdis yra nežinomas, mažiausiai ištirtas. Tai švytintys arba kibirkščiuojantys 10–20 cm skersmens ugnies kamuoliai, susidarantys po linijinio žaibo. Jie išsilaiko 1 ar 2 minutes, juda be garso ir gali pro plyšius patekti į patalpas, kai kada sprogsta. Jų spalva būna mėlyna, balta ar oranžinė. „Į žaibus būtina žiūrėti rimtai, o ypač – kamuolinius, nes jų veika nenuspėjama“, – perspėja gydytoja.
Pamatę kamuolinį žaibą, elkitės ramiai, nelieskite jo, nedarykite staigių judesių, nesiartinkite prie jo ir nebandykite bėgti – oro srovė gali jį pritraukti prie jūsų. Galite bandyti izoliuoti jį, pvz., pamažu pereikite į kitą kambarį atsargiai uždarydami duris. Jeigu tokios galimybės nėra, geriau nieko nedarykite, tik stebėkite. Jokiais būdais negalima kamuolinio žaibo liesti, judinti bandyti „išvyti“ pro langą. Jeigu yra po ranka sausas medinis pagaliukas, galima pabandyti su juo atsargiai paliesti kamuolinį žaibą – jeigu jis prilips prie pagaliuko viršūnės, bus galima atsargiai jį nuleisti ant žemės. Svarbiausia nepamiršti, jog kamuolinio žaibo „nuotaika“ gali pasikeisti žaibiškai.
Kaktomušos su žaibu pasekmės nenuspėjamos
Mirtingumo rodiklis trenkus žaibui – 10–30 proc. Įsimintinas incidentas įvyko 1769 m. Italijoje – žaibas trenkė į šv. Nazaire bažnyčią, užsidegė 100 tonų saugyklose buvusio parako, sprogimo metu žuvo 3000 žmonių, sunaikinta šeštadalis miesto. 1902 m. žaibas trenkė į Eifelio bokšto viršūnę, viršutinei daliai prireikė rekonstrukcijos. 1963 m. dėl žaibo smūgio sudužo lėktuvas, žuvo 81 žmogus. Dar vienas lėktuvas dėl tos pačios priežasties nukrito 1971 m., žuvo 91 žmogus. 1994 m. žaibo smūgis į kuro talpyklą Egipte nužudė 469 žmones.
Daugiausia žaibavimų užfiksuojama ten, kur klimatas šiltas ir drėgnas – tropikų srityse, ypač Afrikoje. Lietuvoje ir kitose šiaurinio pusrutulio šalyse daugiausiai žaibų pastebima liepos–rugpjūčio mėnesiais.
Po kaktomušos su žaibu 70–80 proc. atvejų pasireiškia ilgalaikiai pakenkimai. Žaibo smūgis trunka labai trumpai, todėl žmogaus organizme nespėja susiformuoti elektros srovės grandinė. Jeigu iškrova didžiulė, nukentėjusysis tiesiog suanglėja, jei mažesnė – apdega. Daugiausia bėdų tenka kraujotakos bei centrinei nervų sistemoms, plaučiams. Dažnai prarandama sąmonė, galima amnezija, konfūzija. Traumuotų raumenų išskiriamos medžiagos gali pakenkti inkstams. Dėl stipraus garso ir šviesos blyksnio trenkiant žaibui, sutrinka žmogaus regėjimas bei klausa, kartais prasideda haliucinacijos. Smarki sprogimo banga gali žmogų nusviesti net aštuonis metrus. Gali lūžti kaulai. Staigūs raumenų susitraukimai gali pažeisti stuburą. Po žaibo trenkimo gali sustoti širdis, nors nematyti jokių išorinių sužalojimų. Žaibas gali paveikti smegenų kamieną, kuris kontroliuoja kvėpavimą. Jei žmogus nerodo gyvybės ženklų, jį būtina gaivinti. Daugelis sąmonės netekusių nukentėjusiųjų, kurie atrodo kaip negyvi, miršta nuo uždusimo. Tikimybė išgyventi padidėja, jei žmogus nedelsiant gaivinamas. Pasitaiko, kad patyręs elektros iškrovą žmogus yra ypač pakilios nuotaikos, puikiai jaučiasi. Tačiau žaibo sužalotą asmenį klinikinė mirtis gali ištikti ir po keliolikos minučių, ir netgi po 48 valandų.
Riziką įmanoma sumažinti
Perkūnijos metu būnant lauke nėra „saugios“ nuo žaibo vietos, tačiau nelaimės riziką galima šiek tiek sumažinti. Jei netoliese yra saugi vieta, reikėtų į ją eiti vos pirmą kartą išgirdote griaustinį ar pamatėte žaibą. Išeiti visiškai saugu tik praėjus 30 minučių po paskutinio griaustinio. Saugūs pastatai – visiškai uždari, su stogu, sienomis, grindimis, turinys vandentiekį ar elektros laidus. Tai gyvenamieji namai, mokyklos, bažnyčios, viešbučiai, prekybos centrai ir pan. Nesaugūs pastatai – atviri garažai, telefonų būdelės, uždengtos terasos, paplūdimio paviljonai, palapinės, pašiūrės ir šiltnamiai. „Žmogus, kuris perkūnijos metu būna pastate, turi prisiminti, kad negalima naudotis elektriniais prietaisais, telefonu, liesti vandentiekio čiaupų, būti šalia dūmtraukių, krosnių arba stambių metalinių daiktų, t.y. vengti visko, kas gali turėti stiprų elektros krūvį“, – primena gydytoja. Ypač dėl pastatų, neapsaugotų žaibolaidžiais. Čia, pataikius žaibui į pastatą, galimi išlydžiai pastato viduje nuo pastato sienų ir stogo. Tam, kad kamuolinis žaibas nepatektų į pastato vidų, siūloma uždaryti langus, duris, dūmtraukius, kad patalpoje nebūtų skersvėjų. Ventiliacijos angas iš anksto būtina perdengti įžeminta metaline 2–2,5 mm skersmens gardele su 3–4 cm² akutėmis.
Labai pavojinga slėptis po aukšta stogine, statiniu arba kalvos viršūnėje, būti šalia metalinio aptvaro, elektros tiekimo linijos, dirbti žemės ūkio darbus atvirame lauke arba statybinėmis bei žemės ūkio mašinomis, bėgti. Jeigu esate minėtose vietose, verčiau palūkėti, kol praeis perkūnija. Slėptis geriausia būtų nedidelėje įduboje, giraitėje arba stataus šlaito papėdėje. Lygioje vietoje patartina pritūpti arba atsisėsti ant akmens. Beje, palapinė nuo žaibo neapsaugo.
Saugios transporto priemonės – mikroautobusas, autobusas, sunkvežimis ir t.t. Nesaugios – golfo vežimėliai, vairuojamos žoliapjovės, statybos įrenginiai atvira kabina, valtys be kabinos. „Būdami transporto priemonės viduje nenaudokite elektroninių prietaisų pvz., radijo ryšio. Žmonės, perkūnijos metu esantys automobilyje arba traktoriuje, pataikius žaibui paprastai nenukenčia, tačiau apsvaigintas vairuotojas laikinai gali prarasti gebėjimą valdyti techniką, todėl perkūnijos metu reikia sustoti“, – sako gydytoja.
Jeigu perkūniją išgirdote maudantis, reikia kuo skubiau išlipti iš vandens ir stengtis apsiauti apavą guminiu padu.
Išgirdai perkūniją – bėk į krūmus?
Gydytoja sako, kad šis posakis išties labai teisingas. Geriausia pasislėpti krūmuose, nes nėra duomenų, kad žaibas kada nors būtų trenkęs į krūmus. Perkūnijos metu jokiu būdu negalima stovėti po medžiais, kurie yra dažniausi laidininkai tarp debesies ir žaibo. Kadangi medžių sultys – prastas laidininkas, trenkus žaibui jos staiga įkaista ir garuoja, taip suskaldydamos medį. Neretai žala būna nebepataisoma: retai apgyvendintose vietovėse, pvz., Tolimuosiuose Rytuose ar Sibire, žaibai – dažna miško gaisrų priežastis. Ypač pavojingi – eglė, topolis, ąžuolas, kiek mažiau – beržas ir klevas. Bene pavojingiausios – pušys, mat jų šaknys auga ganėtinai giliai, turi ilgą centrinę šaknį, kuri siurbia vandenį. Paprastai jos išauga aukščiau negu kiti medžiai, turi daug dervų, o jų spygliai gamina elektros išlydžius perkūnijos metu – dėl to žaibai jas „mėgsta“ labiausiai.
Visais atvejais slepiantis po medžiu, atstumas tarp medžio kamieno ir žmogaus turi būti ne mažesnis kaip 3 m, dar geriau 8-10 m. Negalima slėptis po aukštais atskirai stovinčiais medžiais lygioje vietoje arba pamiškėje. Jei esate miške, stenkitės būti šalia mažesnių medžių.
Siekiant išvengti žaibo ar nukreipti jo smūgį, naudojami įvairių tipų įrenginiai. Žinomiausi jų – žaibolaidžiai ir elektros krūvio disipatoriai. Žaibolaidis, metalinė juosta ar strypas, paprastai iš vario ar kitos laidžios medžiagos, naudojamas apsisaugoti nuo žaibo aukštas ar izoliuotas struktūras, tokias kaip pastato stogas ar laivo stiebas. Dėl žaibolaidžių įrengimo patartina kreiptis į specialistus, nes tai yra pakankamai sudėtingas įrenginys. Darbų kokybė taip pat labai svarbi – neretai gaisras kyla dėl blogai sujungtų žaibolaidžio elementų.
Ką daryti?
Pajutus, kad į jus trenkė žaibas, ėmė dilgčioti odą ir pradėjo riestis plaukų galiukai, pavojus – ypač didelis. Tuomet reiktų sumažinti trauką: pritūpti, palenkti galvą, žemę stengtis liesti tik kojų pirštų galiukais, rankas padėjus ant kelių.
Jeigu šalia jūsų esančius žmones palietė žaibo iškrova, kuo greičiau pakvieskite medikus. Pirmiausia pasirūpinkite tais žmonėmis, kurie nekvėpuoja. Patikrinkite pulsą. Jeigu jo nėra, darykite širdies masažą. Jeigu širdis plaka, pasistenkite normalizuoti kvėpavimą. Darykite dirbtinį kvėpavimą tol, kol atvyks medikai. Norėdami atlaisvinti nukentėjusiojo kvėpavimo takus, per daug neatloškite jo galvos, nes galite sužeisti kaklą arba stuburą. Pakelkite tik smakrą, kad pakaušis liestų žemę. Paguldyto žmogaus kojas pakelkite 15–30 cm aukščiau už kitas kūno dalis. „Nesibaiminkite, liesti nukentėjusįjį nėra pavojinga“, – tikina gydytoja, primindama, jog net jeigu žmogus sąmoningas ir gali kalbėti, gali būti pažeisti jo vidaus organai, todėl medikų pagalba būtina.
Ką daro medikai? Pirmiausia nukentėjusiajam duoda deguonies, jeigu reikia, daro dirbtinį kvėpavimą. Daugeliui žmonių tenka ilgai daryti dirbtinį kvėpavimą net tuomet, kai pradeda plakti širdis. Nuolat stebimas širdies ritmas, į veną leidžiama specialiaus tirpalo, sutvarstomi nudegimai, patikrinama, ar nėra vidinių kraujavimų, ar nesužaloti pilvo ertmės organai. Nors žaibo iškrovos įtampa siekia iki 100 milijonų voltų, o maksimali srovės jėga – apie 200 tūkstančių amperų, nemaža dalis žaibo smūgį patyrusių žmonių, laiku suteikus kvalifikuotą pagalbą, išgyvena.
Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ
