Edgar sako, kad tuomet jis net negalėjo žiūrėti filmų ar eiti į teatrą, nes buvo per daug skaudu susitaikyti, kad tolsta nuo savo svajonės. Šiandien vyras sako esantis daug laisvesnis ir tvirtai žinantis, kad tai yra jo pašaukimas, kurio jis turi siekti visomis pastangomis.
- Edgar, esate sakęs, kad Jūsų tikslas – Rusijos, Europos, Amerikos kinas. Kaip sekasi artėti šio tikslo links?
- Įstojau į kino aktorystės kursą, kuris buvo toks vienintelis nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Kai baigėm, supratom, kad Lietuvos kino rinka yra labai maža: čia tu gali savo filmo laukti daug daug metų arba tos progos visai nesulaukti. Bet mūsų profesija leidžia neužsilaikyti vienoje šalyje: gali gyventi Lietuvoje ir skraidyti į darbą. Manau, kad jau padariau didelį žingsnį – nusifilmavau Michalkovo studijos filme. Tik atvažiavęs į Maskvą maniau, kad pradėsiu nuo žemo lygio serialo, net negalėjau pasvajoti apie tokį kokybišką filmą su tokia komanda. Vaidmuo nėra didelis, bet ryškus. Esu labai savikritiškas, niekada nepatenkintas rezultatu, bet iš labai įtakingų žmonių girdėjau apie savo darbą puikius atsiliepimus. Tas įkvepia.
- Ne paslaptis, kad studijos akademijoje reikalauja daug pasiaukojimo, emocinės stiprybės. Kas Jus motyvavo eiti tolyn, nemesti studijų?
- Motyvavo žinojimas, kad viskas bus gerai. Labai sunku įvertinti šitą žinojimą, bet jis manyje yra jau seniai. Tai žinojimas, jog, kad ir kaip bebūtų šią akimirką sunku, vis tiek ateis tavo metas. Svarbiausia – žinoti, kur tu eini ir nesustoti. Buvo momentas, kai norėjau įgyti papildomą profesiją, bet supratau, kad tai yra bėgimas, laiko iššvaistymas kitam dalykui. Jei kovosi už savo pašaukimą, jei eisi savo keliu, tu tikrai ateisi. Tas žinojimas, kad aš esu savo kelyje, neleido man jo mesti. Vieną kartą aktorinį metęs jau buvau – praėjus savaitei po įstojimo. Išėjau, nes supratau, kad turėsiu pakeisti savo gyvenimą, kad kursas turi būti mano nauja šeima. Buvau per jaunas ir silpnas laužyti save. Bet labai greitai pasijutau lyg būčiau pardavęs savo svajonę.
- Kas buvo didžiausias Jūsų aktorystės mokytojas?
- Be abejonės, mano didžiausias mokytojas – viena geriausių savo srities profesionalių, Meryl Streep ir Brado Pitt’o mokytoja Ivana Chubbuck. Ją suradau baigęs akademiją. Po studijų kažkodėl užplūdo jausmas, kad nieko nesuprantu, kad esu užsidaręs. Išėjau įgijęs kažkokių keistų kompleksų, taip ir nesupratęs, kas yra toji vaidyba. Tada mano pažįstama aktorė pasiūlė paskaityti Ivanos Chubbuck knygą, kurią suvalgiau per dieną. Ji mane taip užkabino, kad kurį laiką valgiau tik košytes: taupiau pinigus, kad galėčiau nueiti į jos seminarą Maskvoje ir jame ji tiesiog padarė stebuklą. Atėjo suvokimas, kaip atskleisti savo vidinę medžiagą, kaip būti čia ir dabar, kaip duoti tikrą emociją. Aktorystės esmė yra darbas, darbas ir darbas, kruvinos repeticijos. Gera improvizacija yra geras pasiruošimas.
- Ko nemato žiūrovai arba tie, kurie domisi aktoryste? Kokia sunkiausia šios profesijos pusė?
- Žiūrovai nemato bemiegių naktų, kai tu dar ne iki galo supranti savo vaidmenį arba nežinai, ką darysi rytoj filmavimo aikštelėje. Nemato, kad kartais tenka visą dieną prabūti lauke, šaltyje ir mėlynomis nuo šalčio lūpomis vaidinti laimę. Mes, skirtingai nei kiti žmonės, skaudžias akimirkas išgyvename vėl ir vėl, o ne stengiamės pamiršti. Kartais pagaunu save, kad atsitikus kokiam skaudžiam įvykiui aš mintyse apsidžiaugiu, nes turėsiu, ką panaudoti aktorystėje.
Žiūrovai nemato, kad būna dienų, kai neturi pinigų susimokėti už mobilųjį telefoną, už nuomą. Žiūrovai mato tik ledkalnio viršūnę. Manęs dažnai klausia, ar sunkiausia yra išmokti tekstą. Tekstą išmokti yra lengviausia. Sunkiausia jį praleisti per vidų, kad jaustum, kad tikėtum tuo, ką sakai. Tai yra psichologinis darbas.
-Sunkiausia aktoriaus gyvenimo pusė yra nestabilumas. Kas bus, kai pasibaigs šis projektas, ar turėsiu darbo, ar vėl visko reiks siekti iš naujo? Todėl turi siekti nepriklausomybės. Kad ne tu lauktum projektų, o projektai ieškotų tavęs.
- Teatrą iškeitėte į serialus, televiziją, ar nesigailit? Ar Lietuvoje teatro aktoriai į tuos, kurie vaidina televizijoje, žiūri iš aukšto?
- Aš labai pasiilgstu teatro. Kiekvieną kartą nuėjęs suprantu, kad noriu ten grįžti, viską mesti ir tik dirbti teatre. Bet nepaisant to – tikrai nesigailiu. Šiandien esu laisvas, nepririštas prie teatro ir galiu siekti savo svajonių. Televizija yra labai puiki praktika. Ji išmoko greitai reaguoti, per maksimaliai trumpą laiką sukurti kokybę. Manau, niekas neturi bijoti ten eiti, nereikia klausyti, ką sako dėstytojai. Mes net juokaujam, kad televiziją kritikuoja tik tie, kurių ten nekviečia. Šiandien labai daug puikių teatro aktorių vaidina televizijoje, nes jos kokybė gerėja, o kartais tai tampa linksmu paišdykavimu. Viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio ir lankstumo.
- Sakoma, kad aktoriai yra savanaudžiai, egocentrikai. Ar tai tiesa? Kiek Jūsų gyvenimas panašus į stereotipiško menininko bohemišką gyvenimą?
- Aš manau, kad visi žmonės yra savanaudžiai, nesvarbu, kokia jų profesija. Svarbu, kad tavo savanaudiškumas nekenktų kitiems. Visi nori gėrio sau, savo šeimai, vaikams. Toks savanaudiškumas – sveikintinas.
Kalbant apie stereotipus, jei toks bohemiškas gyvenimas ir egzistuoja, aš jame nedalyvauju. Žinoma, būna vakarėlių, bet jie tokie kaip visur. Gyvenime viskas paprasčiau nei manoma. Apskritai, kai teisingai judi profesijoje, kai stengiesi gerai save pažinti, mokaisi, kasdien tampi vis tikresnis. Man sunku apsimetinėti, meluoti, būti ne savimi, nes mokausi būti tikras. Tikrumas – mano profesijos esmė.
- Galvojate, kad veidas tai tik instrumentas, bet ar esate dėl patrauklios išvaizdos turėjęs problemų, negavęs vaidmens?
- Esu ir ne vieną kartą. Labai norėjau vaidmens viename spektaklyje, tačiau jame buvo likę tik antraplaniai vaidmenys ir man atsakė, kad aš esu per ryškus. Ne kartą taip nutiko ir Rusijoje. Belieka konkuruoti su į pagrindinius vaidmenis pretenduojančiais aktoriais, o tai dar labiau apsunkina užduotį. Žmonės mato tik paviršių, bet aš galiu būti visoks. Aš nenoriu visą laiką vaidinti vieno vaidmens. Man pavyzdys yra Johnny Depp, kuris būdamas gražiu vyru atsisako vaidinti mergišius ar romantikus, o mieliau kuria keistokus, nepatrauklius personažus. Esmė ne išvaizdoje ir tikiuosi, kad toks žmonių priskyrimas tipažams greitai bus išgyvendintas.
- Koks miestas yra Maskva? Kaip skiriasi darbas, aktoriai Vilniuje ir ten?
- Maskva labai greitas, didelis, energiją siurbiantis miestas. Bet kartu tai vieta, kur tu gali viską. Tai yra galimybių bomba. Ten gyvena labai gražūs žmonės, laisvas jaunimas. Kokybiško kino srityje tai yra vienas iš pagrindinių centrų. Pasirinkau Maskvą, nes rusų kalba yra viena iš mano gimtų kalbų, tad galiu konkuruoti su vietiniais. Pradžioje dėl politinių priežasčių dvejojau, ar sakyti, kad esu iš Lietuvos. Vėliau supratau, kad lietuviai čia labai gerbiami. Ne kartą girdėjau, kaip įtakingi kino industrijos žmonės Maskvoje sako, kad Lietuvos aktoriai ir režisieriai vieni geriausių. Visi žino ir dievina Eimuntą Nekrošių, Rimą Tuminą, Vytautą Žalakevičių, Juozą Budraitį. Jaunosios aktorių kartos atstovė Severija Janušauskaitė paliko ir vis dar palieka labai kokybišką pėdsaką Rusijos kine. Lietuviai Maskvoje yra padarę labai gerą įvaizdį.
Patys aktoriai nesiskiria niekuo, skiriasi darbas. Čia yra didesni biudžetai, didesnės galimybės. Dviejų minučių sceną galima filmuoti net dešimt valandų. Galima leisti sau padaryti kokybę. Tam skirta ir pinigų, ir laiko.
- Kur filmuojatės šiuo metu ir kokie artimiausi planai Jūsų gyvenime?
- Prieš dvi dienas nusifilmavau paskutinėje filmo „Judėjimas į viršų“ scenoje. Toliau dalyvausiu bandymuose, kastinguose. Greitu metu paaiškės rezultatai dėl dar vienos kino juostos. Šiandien suprantu, kad tikrai nepaliksiu Lietuvos ir Vilniaus. Maskvoje jaučiuosi kaip savo mylimame darbe, o Lietuvoje – kaip savo name. Tik dabar suvokiu, kokie mes vilniečiai ir lietuviai šaunuoliai, kokia graži mūsų sostinė, kaip viskas švaru, estetiška, skoninga. Vilnius yra mano miestas, čia jaučiuosi visiškai savimi. Nusprendžiau, kad galiu gyventi tarp miestų, o skrydis į Maskvą trunka vos valandą. Nededu taškų, dedu tik tritaškius.
