Moteris visada teisi. Tačiau joks vadovas nepakęs pavaldinio, kuris visada teisus. Gal todėl moteriai vis dar sunku padaryti karjerą, nors universitetuose besimokančių merginų pastebimai daugiau nei vaikinų. Visgi ir tarp gražuolių yra padariusių greitą ir stulbinamą karjerą, vadovaujančių didelėms kompanijoms. Yra ir ne mažiau gerų specialisčių, kurioms intrigos, vyrų nenoras užleisti svarbias pareigas, rūpinimasis vaikais ir šeima bei šimtai kitų svarbių priežasčių sutrukdė kilti karjeros laiptais. Todėl tikrai įdomu pasiaiškinti, kuo ypatingos pirmosios, kuo jos skiriasi nuo antrųjų.
Moteriška intuicija būsimoms verslo lyderėms padėjo juos atpažinti ir nesusaistyti savo karjeros su tokiu viršininku, kuris pavaldinius vertina kaip lengvai pakeičiamus verslo mašinos sraigtelius
Moteriška intuicija būsimoms verslo lyderėms padėjo juos atpažinti ir nesusaistyti savo karjeros su tokiu viršininku, kuris pavaldinius vertina kaip lengvai pakeičiamus verslo mašinos sraigtelius
Vadovės šeima ir vaikystė
Harvardo verslo kolegijos psichologė Margery Hewit apklausė didelių JAV kompanijų prezidentes, viceprezidentes ir stambių padalinių direktores. Jos tyrimų duomenys patikimai patvirtina, kad būsimos verslo vadovės užaugo panašiose šeimose. Trys ketvirtadaliai vadovių buvo vyriausios ar vienturtės dukterys. Kone visos vadovės vaikystėje artimai bendravo su tėvu, kartu su juo dalyvavo pramogose, kurios paprastai laikomos vyriškomis, t.y. žvejojo, buriavo, skraidė sklandytuvu ir pan. Šių aukštus postus užėmusių moterų ir tėvai, ir motinos turėjo aukštąjį išsilavinimą. Pažymėtina, kad motinos, kurios pačios dažnai nesiekė profesinės karjeros ir baigusios universitetą toliau mokėsi, įgydavo įvairių žinių. Gero mokymosi tėvai reikalavo ir iš būsimų vadovių. Antra vertus, suteikdavo didelę laisvę renkantis mokyklą, dalykus, į kuriuos norėta gilintis. Būsimų vadovių polinkis lyderiauti išryškėjo gana anksti ir buvo tėvų palaikomas. Jos aktyviai dalyvavo įvairių jaunimo organizacijų veikloje, o net pusė jų pačios įkūrė kokį nors jaunimo susivienijimą, klubą. Įdomu pažymėti, kad didesnė vadovių dalis yra kilusi iš mažų bendruomenių – nedidelių miestelių, provincijos. Kaip teigia JAV psichologas Herbertas Wrightas mažose gyvenvietėse augantys vaikai geriau pažįsta aplinką bei kaimynus. Tokioje bendruomenėje lengviau tapti lydere, o vėliau įgytus įgūdžius panaudoti didesnėse bendrijose.
Karjeros pradžia
Šios JAV kompanijų vadovės, apie kurių ypatybes kalbame, kruopščiai planavo savo karjerą. Dar universitete jos stengėsi surinkti žinių apie daugelį kompanijų, išbandyti įvairias veiklos sritis. Ne visoms jų pavyko iš karto rasti perspektyvų darbą. Tada jos atsisakydavo net ir neblogai mokamų, bet neperspektyvių pareigų, neleidžiančių siekti dar didesnio atlyginimo ir atsakomybės. Būsimų vadovių profesinės karjeros strategija kai kuo skyrėsi nuo padariusių karjerą vyrų strategijos. Vyrai, planuodami kilimą darbe, visų pirma galvoja apie asmenines ir kompanijos perspektyvas, o moterys atsižvelgia ir į tiesioginio viršininko perspektyvas. Vyrai linkę konkuruoti su viršininku, moterys – jam padėti. Todėl šiam darant karjerą patikima pagalbininkė irgi įgyja didesnę valdžią. Suprantama, ne visi vadovai linkę skatinti pavaldinius, ne visi sudaro savą komandą. Kai kurie vertina pavaldinius kaip lengvai pakeičiamus verslo mašinos sraigtelius. Moteriška intuicija būsimoms verslo lyderėms padėjo juos atpažinti ir nesusaistyti savo karjeros su tokiu viršininku.
Moters pagalba viršininkui, rūpinimasis jo sėkme lengvai gali peraugti į švelnesnius jausmus. Tai geras pagrindas santuokai arba staigiam šuoliui į geriau mokamas pareigas, kuriomis, deja, profesinė karjera dažniausiai ir baigsis. Vadovo postas, bent jau verslo srityje, kaip teigia M.Hewit, vien artimais ryšiais su įtakingais vyriškiais retai kada įgyjamas. Tai ji aiškina tuo, kad galvodamas apie draugę, verslininkas galvoja apie pramogas ir atlygį už jas, o galvodamas apie vadovavimą verslui, svarsto kandidatų į vadovus dalykiškumą, lojalumą, veiklumą. Todėl jam nesunku skirti asmeninį gyvenimą, patrauklius ryšius ir kompanijos interesus. Kažin ar lietuviai verslininkai jau suvokė šios skirtumus?
Karjeros kliūtys
Didžiausia karjeros kliūtis paprastai yra ne kas kita, o norinčios ją padaryti moters asmenybė ir nuostatos. Vokiečių psichologė Anna Enkelmann nurodo šias moteriai būdingesnes mąstymo ir veiksmų klaidas, kurios trukdo jai užimti reikšmingesnį postą.
Pirmoji klaida. Moterys pernelyg domisi išskirtinių profesijų, kuriose itin svarbus patrauklumas bei išvaizda (aktorių, manekenių) atstovėmis ir nesąmoningai bando kopijuoti jų elgesį savo profesinėje veikloje. Vyras irgi gali žavėtis sportininku ar aktoriumi, tačiau neseks juo planuodamas savo, kaip vadybininko, karjerą.
Antroji klaida. Moterys vėliau negu vyrai ryžtasi daryti karjerą. Dažnai net įgijusi profesinį išsilavinimą ji vis dar nėra apsisprendusi, ar labiau patiktų užsidirbti vis daugiau ir tobulėti kaip profesionalei, ar apsiriboti šeima, vaikų auklėjimu, ar mėginti abu šiuos siekius derinti. Todėl ji pasyviai paklūsta aplinkybėms. Vyrai nuo mažumės žino, jog turės dirbti, kad išlaikytų save ir šeimą. Taigi jie nesvarsto, ką pasirinkti, o tik įžengę į profesinės veiklos pasaulį ima ieškoti geriausios galimybės.
Trečia klaida. Moterys pernelyg sieja karjerą su savirealizacija, savo gabumų atskleidimu, asmenybės tobulėjimu. Vyrui karjera yra prestižinių gerai apmokamų pareigų siekimas.
Ketvirtoji klaida. Berniukai anksti įsitikina, kad norint laimėti reikia veikti kartu. Žaisdami futbolą ar ką kita, jie galvoja apie komandą, kuri sieks pergalės. Jie žino, kad nors komandos narys yra niūrus tylenis, bet jis geras žaidėjas, o todėl bus priimtas. Tuo tarpu mergaitės renkasi drauges, o užaugusios ir bendradarbes, vadovaudamosi simpatijos jausmu.
Penktoji klaida. Moterys ir vyrai skirtingai vertina riziką. Vyrui rizika – didesnė ar mažesnė galimybė laimėti ar pralaimėti. Jis apskaičiuoja, ką gali pralošti ir ką gali išlošti. Jei jam atrodo, jog sėkmė tikėtina – rizikuoja. O moterys dažniausiai bet kokią riziką laiko blogiu ir jos vengia.
Moters profesinės karjeros keliai
Jau minėta M.Hewit rašo, jog daugelis moterų po 10-15 metų darbo baigia profesinį kilimą ir iki pensijos lieka užimtose pareigose. Ji pažymi kelis būdingesnius moterų profesinės karjeros variantus.
Pirmasis. Moteris labiau rūpinosi šeima nei karjera. Todėl negalėjo pakankamai jėgų skirti profesijai ir rinkosi mažiau atsakingą darbą, kurį stengėsi itin kruopščiai atlikti. Jai tai pavyko. Ji tapo puikia kitų nurodymų vykdytoja. Vykdytoja ji ir liks.
Antrasis. Moteris atsisakė šeimos, pasiaukojo darbui. Stengėsi visu kuo panašėti į vyrą. Įsižeisdavo, jei kas pagirdavo jos šukuoseną ar figūrą, apsidžiaugdavo, jei kas ištardavo: „mąstai kaip vyras“. Norėjo būti panaši į tiksliai pajamas ir išlaidas apskaičiuojantį kompiuterį. Jos darbu vadovybė patenkinta. Ji gali vadovauti nedideliam padaliniui. Jos nepaskirs į aukštesnes pareigas, nei jai trūksta fantazijos ir išradingumo. Sulaukusi 40-45 metų ji supras, kad jos profesinė sėkmė nėra didelė, o kaina už ją buvo tikrai nemaža. Tada taps dar pedantiškesnė ir bus perkelta į pareigas, kuriose reikia tvarkyti dokumentus ir nereikia bendrauti su žmonėmis. Didžiausias ir jai geriausias pasiekimas - tapti archyvo viršininke.
Sėkmingiausias variantas. Moteris sutiks ir pamils vyrą, kuris ją vertins, palaikys ir pritars jos profesiniams siekiams. Ji pasirinks darbą, kuriame jos noras padaryti karjerą bus laikomas privalumu ir jai bus sudaromos sąlygos kelti kvalifikaciją. Moters vadovai supras, kad rūpindamiesi pavaldinių karjera, jie rūpinasi ir tuo, jog ateityje vadovų postuose būtų jų draugai. Aplinkiniai manys, jog šiai moteriai pasisekė ir pasirenkant darbovietę, ir kuriant šeimą. Kartais ir ji pati manys, jog jai tiesiog pasiekė. Bet kaip teigia psichologė Ana Enkelmann, didelės kompanijos vadove tapusiai moteriai pasisekė pirmiausia dėl to, kad ji visada ryžtingai atsisakydavo jos netenkinančio, neperspektyvaus pasirinkimo. Atrodo, kas gali būti paprasčiau, bet kaip sunku tai padaryti...
Psichologas Gediminas Navaitis
