„Nekovoju dėl to, kad kažką primuščiau ar sužaločiau“, – sako ji.
Nuo mažų dienų kovinį sportą praktikuojanti mergina spalio 6-ąją žengs itin svarbų žingsnį sportinėje karjeroje – debiutuos mišrių kovos menų (MMA) narve. Ji pasirodys Vilniaus „Ryto“ arenoje vyksiančiame turnyre „Fight Night 7“. Lietuvės varžovė – moldovė Viktorija Kuhut, merginos susirems svorio kategorijoje iki 52 kilogramų.
Nors Marijai tai bus debiutas profesionalų pasaulyje, ji yra sukaupusi milžinišką patirtį. Pernai ji tapo Lietuvos MMA mėgėjų čempione, yra laimėjusi ne vieną tarptautinį turnyrą. Koviniu sporto M. Ratautaitė užsiima nuo penkerių, kai į sporto salę su dviem vyresniais broliais atvedė tėvas.
Ketveri metai tekvondo treniruočių, trylika metų kovinio sambo pasaulyje ir antri metai MMA narve, į kurį ji pateko visiškai atsitiktinai.
Prieš keletą metų M. Ratautaitė dirbo kaip medikė „Fight Night“ turnyre ir čia susipažino su treneriu Alfredu Lifšicu. Šis pateikė pasiūlymą, atvedusį iki MMA profesionalų pasaulio slenksčio.
Dabar mergina nesėdės šalia narvo, o pati dalinsis jo grindiniu su tokiais kovotojais kaip Laurynas Urbonavičius, Mindaugas Mizgaitis ar Herkus Lukošiūnas.
– Marija, ar labai neramina perėjimas iš mėgėjų į profesionalus?
– Kažkam gal atrodo, kad taisyklės labai nesiskiria, bet kai turi kovoti ir atlaikyti smūgius, pajauti, kad skirtumas vis tik yra. Kas be ko, jaudulį jaučiu, bet juk kažkada reikia pradėti.
– Kokios Jūsų stipriosios pusės?
– Galbūt imtynės, nes nuo vaikystės užsiimu koviniu sambo. Esu gana universali kovotoja ir tai vienas didžiausių mano pliusų. Žinau, kad reikėtų pagerinti smūgiavimą ir rankų darbą.
– Esate ketvirto kurso medicinos studentė, dirbate ir dar ruošiatės kovai. Kaip pavyksta viską suderinti?
– Tai apsunkina pasiruošimą, nelengva visur spėti. Kas antrą naktį budžiu ligoninėje, turiu mokytis, treniruotis, prižiūrėti mitybą, kad tilpčiau į svorio kategoriją. Po naktinių budėjimų keliauju tiesiai į paskaitas, o iš jų – į treniruotes. Stengiuosi išlaikyti balansą tarp visų veiklų, bet pailsėti ir atsigauti nėra lengva.
– Kaip atsidūrėte, atrodytų, visiškai skirtingose sferose?
Mano giminėje yra nemažai medikų, visada norėjau padėti žmonėms. Esu iš daugiavaikės šeimos, turiu du vyresnius brolius, kuriuos tėvas nuo mažens vedė į treniruotes. Sportavo visa šeima.
– Kovos su broliais užgrūdino?
– Ne tas žodis! Smagiausia kovoti buvo su broliais. Kovinis sportas tada dar nebuvo ant bangos, visada buvau vienintelė mergina grupėje. Tekdavo muštis su berniukais. Reikėjo laiko, kad priprasčiau. Nenoriu girtis, bet tai yra padėję, teko spręsti ir konfliktines situacijas.
– Sieksite karjeros profesionaliame MMA narve?
– Norėčiau, bet suderinti tai su medicina tikrai labai sunku. UFC yra mano svajonių svajonė, bet kalbant paprasčiau, tikrai norėčiau sužibėti aukštesniame lygyje. Seku ir žaviuosi Rose Namajunas, tai mano pažiba. Man patinka jos ramus būdas, tuo labiau, kad ji – lietuvė. Ji mano siekiamybė.
– Ko palinkėtume savo varžovei?
– Iš medicininės pusės – išlikti ramiai, nes viskas yra pagydoma. Palinkėčiau spalio 6-ąją stengtis kuo stipriau, bet laimėsiu aš.
