Lekiame beprotišku ritmu, sunkiai dirbame tam, kad mūsų vaikai turėtų viską, kas geriausia - naujausius žaislus, moderniausius kompiuterius, tolimas keliones, tačiau dažniausiai mažieji trokšta tik vieno dalyko... Daugiau mūsų dėmesio ir meilės. Siūlome paskaityti gražią istoriją ir susimąstyti.
SŪNUS: Tėti, ar galiu tavęs paklausti? TĖTIS: Žinoma sūnau, klausk. SŪNUS: Tėti, kiek tu uždirbi per valandą? TĖTIS: O koks tau skirtumas? SŪNUS: Aš tik noriu žinoti, prašau pasakyk, kiek uždirbi per valandą. TĖTIS: Na jei jau taip nori... Per valandą uždirbu 20 Lt. SŪNUS: Ach... Tėti, gal galėčiau pasiskolinti iš tavęs 10Lt?
Tėvas pasipiktino!
TĖTIS: Jei tu klausi manęs, kiek aš uždirbu tik tam, kad galėtum pasiskolint iš manęs pinigų ir nusipirkt dar vieną nelemtą žaislą, tai... Marš į savo kambarį, tu nenaudėli! Pamąstyk apie tai, koks savanaudis esi! Kasdien aš dirbu labai sunkiai kol uždirbu tokius pinigus!
Nuliūdęs mažas berniukas nuslinko į savo kambarį.
Tėvas atsisėdo ir pradėjo dar labiau piktintis dėl tokio vaiko įžūlumo. Kaip jis drįsta klausti tokio klausimo tik tam, kad išpeštų iš manęs pinigų! Po valandėlės kitos vyras nusiramino ir pradėjo svarstyti... Galbūt jis nori nusipirkti kažką, ko jam tikrai labai reikia, juk ir pinigų neprašo taip dažnai. Vyras atsistojo ir nuėjo prie vaiko kambario durų, atidarė.
TĖTIS: Miegi? SŪNUS: Ne, tėti. TĖTIS: Aš pamąsčiau.. Na.. Atsiprašau, manau, per smarkiai sureagavau į tavo klausimą. Buvo ilga, sunki diena. Nereikėjo man išlieti viso sukaupto pykčio ant tavęs. Štai imk, tavo prašyti 10Lt.
Mažas berniukas sukluso ir kaipmat pakilo nuo lovos su šypsena.
SŪNUS: Ach, ačiū tau Tėti!
Tada iš po lovos vaikas išsitraukė krepšelį su pinigais. Tėvas vėl pradėjo niršti. Vaikas skaičiavo pinigus. Ir su šypsena pažvelgė į tėvą.
TĖTIS: Kam tau reikėjo tų pinigų jei tu ir taip jų turi? SŪNUS: Nes aš neturėjau užtektinai, bet dabar turiu! Tėti, aš turiu 20Lt! Ar galėčiau nusipirkti vieną valandą tavo laiko? Prašau, grįžk rytoj valanda anksčiau. Norėčiau su tavimi pavakarieniauti.
Tėvas sustingo, jam suspaudė krūtinę. Jis apkabino savo sūnų ir nuoširdžiai maldavo atleidimo.
Čia tik trumpas priminimas kaip gyvenime sunkiai dirbame. Neturėtume leisti laikui kaip smėliui prabėgti pro mūsų pirštus neskyrus jo tiems kuriuos labiausiai mylime ir branginame. Prisiminkime ir pasidalinkime ta 20Lt vertės valanda su mums brangiais žmonėmis. Jei rytoj mirtume, įmonė kuriai dirbame galėtų lengvai surasti kitą darbuotoją, o štai šeima ir draugai... Jiems mūsų truktų visą likusį gyvenimą. Pamąstykime apie tai, kaip aukojame save darbui ir kaip pamirštame šeimą.
Kai kurie dalykai yra tiesiog svarbesni.
