Jau daugiau nei pusmetį pasaulio žiniasklaida nenutildama kalba apie sunkią finansinę situaciją Graikijoje ir galimą šalies bankrotą. Tokias naujienas puikiai „pagražina“ vaizdai iš šios atostogų rojumi pramintos šalies. Naujienų siužetuose ir nuotraukose užfiksuoti vaizdai šokiruoja: streikai, mitinguotojų susirėmimai su policija, liepsnojantys pastatai, dūžtančios parduotuvių vitrinos nė iš tolo neprimena kelionių agentūrų kataloguose vaizduojamos idilės, bet ką iš tiesų pamato Atėnuose eilinis turistas šiandien?
Riaušes kursto anarchistai, o paniką – žiniasklaida?
Nusivils tie, kurie nuvykę į Atėnus tikisi ten pamatyti karo ir negandų nusiaubtą miestą. Tiesa, pačiame miesto centre dar pastebimi neseniai vykusių riaušių pėdsakai: kai kurios parduotuvės ir kavinės dar neatsidarė dėl patirtų nuostolių. Turistus miesto centre pasitinka po gaisro uždarytas banko pastatas ir ant namų sienų daugybę kartų pasikartojantis užrašas: „Anarchija yra laisvė“.
Patys graikai tvirtina, kad streikai vyksta taikiai – gyventojai išeina į gatves su plakatais ir išsako savo nuomonę, o visi neramumai kyla todėl, kad prie mitinguojančių prisijungia įvairių jaunimo anarchistinių grupių atstovai ir sąmoningai kursto riaušes.
Atėniečių teigimu, policija per susidūrimus su šių grupių atstovais elgiasi itin atsargiai, tad dažniausiai nukenčia patys. Įdomus faktas: dar visai neseniai Atėnų politechnikos institute (ir visoje jo teritorijoje) vienintelis teisės aktas buvo pačios aukštosios mokyklos statutas, tad riaušes mieste sukėlę šios mokyklos studentai už instituto tvoros jautėsi nebaudžiami ir saugiai pasislėpę nuo policijos pareigūnų, kurie neturėjo teisės ką nors suimti šios mokyklos teritorijoje. Dėl tokių piktnaudžiavimo atvejų neseniai aukštoji mokykla buvo priversta koreguoti savo statutą.
Vietiniai gyventojai neslepia pasipiktinimo dėl to, kad žinių laidos visoje Europoje transliuoja vaizdus iš riaušių zonos ir taip tiesiogiai kenkia šalies ekonominei situacijai, mat būtent dėl šios priežasties turistai pradėjo atsisakyti planuotų kelionių. Graikai piktinasi, kad iš tokių „karštų“ įvykių duoną valganti žiniasklaida ją atima iš turizmo verslu besiverčiančių graikų, o šokiruojantys vaizdai televizijos ekrane – archyviniai kadrai, kuriais „paskaninamos“ žinios apie streikus.
Atėnų gyventojai į streikus reaguoja ramiai: ryte pasiklauso naujienų pranešimų ir sužinoję, kad tą dieną streikuoja metro ar autobusų vairuotojai, ramiausiai sėda į kitas transporto priemones – nepasitenkinimo nėra, priprato.
Tiesa, paties streiko formos taip pat gana įvairios: jei autobusų vairuotojams lyg ir „galima“ nesėsti už transporto priemonių vairo, tai, pavyzdžiui, policijos pareigūnų streikai vyksta tik pasibaigus jų darbo valandoms. Daug diskusijų sulaukė profesinių sąjungų reikalavimas, kad už streiko dienas biudžetinių įstaigų darbuotojams būtų mokamas įprastas darbo užmokestis.
Apie sirtakį, darbą ir skolas
Kartais pasigirsta kandžių pastabų, kad kol pareigingieji vokiečiai ar prancūzai lenkia nugaras darbe, graikai gurkšnoja vyną ir šoka sirtakį, o kitų ES šalių piliečių uždirbti pinigai vėliau panaudojami padengti Graikijos skoloms. Patys graikai atsikerta, kad Graikijoje darbo savaitė pagal valandų skaičių yra viena ilgiausių visoje ES, bet panašu, kad tai įrodyti darbo rezultatais sunku.
Patys graikai taip pat nepuola dėkoti savo vyriausybei, kurią kaltina pinigų švaistymu, ir ES už finansinę paramą, dažnas labai skeptiškai atsiliepia apie šalies skolas, o jų grąžinimą vadina stebuklu, kuris niekada neįvyks. Nešykštima ir piktų komentarų apie ES rėmimo programas: mėgstama pabrėžti, kad pati ES įstūmė Graikiją į tokią problemišką situaciją, mat šaliai įstojus į ES buvo pasakyta, kad ji turi tapti ekologinio turizmo centru ir imta uždarinėti įvairias pramonės gamyklas bei ūkininkams mokėti kompensacijas už tai, kad šie nustotų auginti vaismedžius ir daržoves. Po tokių reformų smarkiai sumažėjo darbo vietų skaičius šalyje, o vietinių ūkių produkcijos nišą sėkmingai okupavo produktai iš Turkijos ir kitų kaimyninių šalių.
Įpratome prekiauti saule, dabar teks padirbėti
Vienuolika metų Atėnuose gyvenanti ir turizmo sektoriuje dirbanti Lena, paklausta, kaip vietiniai graikai išgyvena šį nelengvą jiems laikotarpį sakė: „Gyventojai buvo įpratę gauti didelius atlyginimus, tad staigus pajamų karpymas, be abejo, skausmingas, bet pačią situaciją bei gyventojų požiūrį į ją lemia ir kiti dalykai, pavyzdžiui, mentalitetas: negaliu sakyti, kad graikai iš prigimties tinginiai, bet kai parduotuvė ar kavinė uždaroma trečią valandą dienos, o likusią dienos dalį savininkas sėdi su draugais, rūko, gurkšnoja vyną bei filosofuoja, tai verčia abejoti finansinių perspektyvų tvirtumu.“
Moteris pasakojo, kad dažnai graikų požiūris į darbą varo į neviltį: „Sulaukiame užsakymo iš turistų, norinčių atvykti pailsėti salose, ir tuomet siunčiame užklausą partneriams graikams, kai nesulaukiame patvirtinimo dvi–tris dienas, tuomet skambiname ir išgirstame, kad nėra ko jaudintis, kas nors netrukus šio reikalo imsis. Dar po poros dienų tenka vėl skambinti ir priminti, nes mūsų kiti partneriai Maskvoje nori žinoti apie situaciją iš karto, bet čia taip jau įprasta dirbti.“
Gide dirbanti Lena tikino, kad puikus klimatas, graži gamta ir puiki geografinė padėtis bei įspūdingas istorinis paveldas sudaro puikias sąlygas turizmui, iš kurio ir pragyvena didelė žemyninės Graikijos dalis ir beveik visi salų gyventojai. „Graikai patys neslepia, kad atėjo sunkūs laikai ir šių dienų folkloru jau tapo posakis: „Anksčiau mums užteko tik prekiauti saule, o dabar teks ir padirbėti“. Šis suvokimas, kad padirbėti neišvengiamai teks, suprantama, kelia nepasitenkinimą“, – kalbėjo moteris.
Lena pasakojo, kad „atsipalaidavimas“ Graikijoje jaučiamas daugelyje gyvenimo sričių ir net tokiose institucijose kaip kariuomenė: „Nustebtumėte sužinoję, kokiomis sąlygomis gyvena jaunuoliai kariuomenėje. Tai veikiau primena jaunimo vasaros stovyklą. Teko girdėti, kad kartais mamos skambina sūnums paryčiui ir sako: „Sūneli, kelkis, tau jau į postą laikas“ ir „pavargę“ nuo kariuomenės maisto jaunuoliai paprasčiausiai užsisako picų tiesiai į dalinį. Mano nuomone, kitoje pasaulio šalyje tai būtų sunkiai suvokiama. Dabartinė kariuomenė tokia silpna, kad patys graikai juokauja, jog penktadienio popietę šalį užpuolus turkams, sekmadienio rytą visi gertų turkišką kavą“, – pastebėjimais dalijosi moteris.
Socialinę įtampą kelią pabėgėliai iš Afrikos
Prie visų Graikijos bėdų prisideda ir dar viena – pabėgėliai iš Afrikos. Miestų gatvėse gausu itin tamsaus gymio žmonių iš Etiopijos, Libijos, Maroko, PAR ir kitų šalių. Gatvėse tokie atvykėliai prekiauja įvairiais daiktais ar tiesiog leidžia laiką, o prasidėjus riaušėms įžūliai puola į išdaužtų parduotuvių vitrinas ir neša viską, ką pavyksta pagriebti.
Šiems žmonėms Graikija tampa namais dėl kelių priežasčių: čia galima tikėtis gauti pabėgėlio statusą, vykti į kitas ES šalis ar net imtis kokio nors, dažniausiai nelegalaus, verslo.
„Tokių žmonių mūsų gatvėse daug, jiems sunku įsidarbinti – nemoka kalbos, o ir dirbti nesiveržia. Deportuoti jų taip pat nepavyksta, nes dažnai į Graikiją jie patenka nelegaliai, savo pasą paprasčiausiai išmeta. O kur juos siųsti, juk Afrika didelė...“ – kalbėjo Lena, paklausta apie tai, ar pavyksta atvykėliams čia kabintis į gyvenimą.
Tarp išsigelbėjimo ir mirties
Egzistuoja ir kita medalio pusė: viešbučių versle dirbantys graikai neslepia, kad tarp jų viešbučių klientų per pastaruosius metus itin padaugėjo ir turtingų atvykėlių iš Juodojo žemyno. Bėgdami nuo persekiojimų ir politinių neramumų savo šalyse prasidėjus „Arabų pavasariui“ šie žmonės atkeliavo į Graikiją tikėdamiesi, kad ji taps trumpalaikio prieglobsčio šalimi.
Viešbučio lifte sutiktas jaunas vaikinas kukliai šypsosi ir paklaustas iš kur atvyko sako „Libija“. Anglų kalbos jaunuolis nemoka, bet rankos mostu parodo į savo kojas – jos abi sužalotos ties keliais ir vaizdžiai parodydamas, kaip šaudoma iš automato dar kartą patikslina – „Gadafi“.
Kur kas labiau rizikuoja tie, kurie neturi pakankamai pinigų kelionei į Europą. Vietiniai puse lūpų kalba apie žmonių gabenimo verslą iš Afrikos: sumokėję pinigus tarpininkams pabėgėliai atplukdomi iki Graikijos salų (kurių yra apie 2 tūkst.) ir išlaipinami kokioje nors negyvenamoje saloje, iš kur juos turi pasiimti iš Graikijos pusės atplauksiantys „partneriai“. Deja. Vietinė spauda ne kartą aprašė nesėkmingus tokių kelionių atvejus, kaip tyčia, dėl nesusikalbėjimo ar kitų pasikeitusių aplinkybių keliautojai iš Afrikos negyvenamose salose buvo palikti likimo valiai, mirė nuo alkio ir troškulio.
Bandydama stabdyti pabėgėlių srautą Graikijos vyriausybė ėmėsi griežtinti sienos kirtimo tvarką ir dabar net patiems graikams savo dokumentus pasienyje reikia rodyti kur kas dažniau, bet tai tampa tik dar viena dingstimi aktyviai plėtotis nelegaliam pervežimo verslui.
