Kaip skelbia svetainė „Katalikai.lt“, XIX amžiaus Europoje buvo daug prognozių apie religijos, turint galvoje pirmiausia krikščionybę, išnykimą.
Remdamasis vienais motyvais tai pranašavo Marksas, kitais – tam tikros mokslo ir mokslo progreso koncepcijos šalininkai. XIX amžiaus pabaigoje vokiečių filosofas Fridrichas Nyčė Dievo pasitraukimą iš moralės ir teisės kodeksų, iš mokslo ir kultūros apibendrino savo garsiąją metafora „Dievas mirė. (...) Ir tai mes jį nužudėme“. Daug buvo manančių, kad esąs tik laiko klausimas, kada mokslo pažanga ir švietimas stos į religijos ankščiau užimtą vietą. Tokią nuomonę sustiprino ir katalikų Bažnyčios krizė, nulemta viso konteksto – politinio, kultūrinio, filosofinio, socialinio – keitimosi. Šio pasikeitimo charakteristikos buvo sugrupuotos po „modernybės“ antrašte, tuo tarpu tai, kas buvo anksčiau – tapo „priešmodernybe“ arba negi „antimodernybe“ ir, kaip gerai žinome, būtent Bažnyčią buvo bandoma paversti antimodernybės ikona, užmirštant elementarią tiesą, jog prieš tai ji šimtmečius amžininkų akyse buvo „moderni“ ir „šiuolaikinė“.
Tačiau XX amžiaus pirmoje pusėje du karai nusiaubę Europą sudavė baisų smūgį sąmonei tų, kurie buvo patikėję, jog civilizacijos ir racionalumo progreso kreivė kils tik aukštyn. Ne veltui antrojoje XX amžiaus pusėje gausu veikalų, kuriuose modernybė kritikuojama, o mokslas - nuvainikuojamas. Buvo konstatuota, kad gryno mokslo žmogui nepakanka – nei individualiai, nei kaip bendruomenės nariui.
Tuo pat metu Bažnyčia, po šimtmečių egzistavimo politinėje monarchinėje sistemoje, išmoko sugyventi su demokratine sistema, į savo universitetų programas sėkmingai integravo modernias mokslines disciplinas, tas pačias, kurios jai turėjo padaryti galą, energingai pradėjo spręsti socialines problemas tiek teorinėmis studijomis, tiek socialiniais eksperimentais. Vietoj dirbtinės ir klaidingos prielaidos, kad Bažnyčia, būdama senų laikų kūrinys su tais laikais ir nugrims į praeitį, buvo patvirtinta kita paprasta tiesa – Bažnyčia keliauja kartu su pasauliu per istoriją, o kartais skaudūs Bažnyčios suklupimai toli gražu nėra „Bažnyčios istorijos pabaiga“, kaip kai kas teigė.
Praėjus dar kelioms dešimtims metų, XX amžiaus pabaigoje, įvairių disciplinų atstovai skambiomis veikalų antraštėmis paskelbė priešingą tezę Nyčei: „Dievo sugrįžimas“, „religijos atsilošimas“.
Tie, kurie įkvėpimo semiasi iš XIX amžiaus retorikos, su pasibaisėjimu komentuoja tokį „grįžimą į tamsybes“ ir aprauda „modernybės laimėjimų“ praradimus, nepaisydami to, kad šiandien toji retorika jau pati tapo nebemodernia. Tuo tarpu kitiems tai buvo dirbtinai užgniaužto, tačiau žmogui būdingo religijos jausmo bei jo socialinių išraiškų atsitiesimas.
Reikšmingą signalą davė dabartinis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarcozy savo neseno apsilankymo Romoje ir Vatikane proga. Savo šimtametėmis ir kartais kraštutinėmis pasaulietiškumo tradicijomis pagarsėjusios šalies vadovas išdėstė nuomonę, jog jau gana prieštaros tarp pasaulietiškumo ir religijos, neigiančių vienas kitam teisę egzistuoti. Jei krikščionys pripažįsta asmens religijos laisvę, taigi, taip pat ir laisvę netikėti, tai ir pasaulietiškumas turi gerbti bei atsižvelgti į krikščionių nuostatas ir siūlymus, nebevertinant jų kaip ignoruotinų ir atmestinų.
Kitą, savotiškai įdomų signalą galima įžvelgti populiariosios paieškos internete sistemos „Google“ paskelbtoje statistikoje, kurioje susumuojami dažniausiai į paieškos sistemą įvedami raktažodžiai. Gautus duomenis galima interpretuoti kaip tam tikrą mūsų dienų kolektyvinės sąmonės fotografiją. Į tai nurodo ir pats statistikai suteiktas pavadinimas „Google Zeitgeist“. Žodis „Zeitgeist“ reiškia „laiko dvasia“. Ką apie ją liudija tai, kad klausimų „kas yra...“ kategorijos viršūnėje įrašytas dažniausiai 2007 metais paieškos sistemoje rinktas klausimas: „kas yra Dievas?“.
