Mano laikais pradinukai per pertraukas koridoriuose susikibę po du vaikščiodavo ratais - taip mus mokė drausmės, vyresnieji jau dūkdavo lauke - šitas užtarnauta sunkiu darbu. Šiandien į redakciją skambina šeštoko mama ir piktinasi: „Mano vaikas negali įsijungti interneto mokykloje, čia nėra „Wi-Fi“ bevielio interneto ryšio. Padėkite, negi turėsiu mokėti dar ir už internetą.“ Po tokio pagalbos šauksmo pagalbos šaukiuosi ir aš - ar vis labiau tobulėjančios technologijos duos tik naudą, ar visgi bus su žalos prieskoniu? Ir gal tai ne ateitis, o jau dabartis?
Padėti, bet kam?
Kai į redakciją kreipiasi skaitytojai ir prašo padėti, mums, žurnalistams, pabunda kartais prisnūstantis noras kurti geresnę visuomenę. Tačiau po šio prašymo nežinau, kam padėti, - greičiausiai tai pačiai vis labiau tobulėjančiai mūsų visuomenei, kuriai informacinių sistemų įsigalėjimas duoda ne tik naudą, bet ir žalą. Tiesa, žalos gavėjus greičiausiai pasirenka pagal pilkųjų smegenų ląstelių skaičių - pavojus tiek jaunam, tiek vyresniam.
„Mano vaikas per pertraukas galėtų naršyti internete, man per pokalbių programas parašyti, tačiau koridoriuose nėra bevielio interneto ryšio. Negi jis kiekvieną pertrauką turės eiti į skaityklą ar biblioteką?“ - paskambinusi piktinosi alytiškė.
Maloniai pasiteiravusi, ar jos sūnus per pertraukas neturėtų ilsėtis, papietauti, likau nesuprasta. „Jums gal šešiasdešimt? Šiais laikais visi vaikai per pertraukas įnikę į telefonus, negi jūs nesinaudojate internetu visur ir visada?“ - porąkart pasendinta sulaukiau tiesaus atsakymo su klausimu atgalios. Į jį atsakyti ir veltis į diskusiją nesiryžau.
Visgi tas, kas virtualu, ir tas, kas realu, turi turėti ribas. Priežastis paprasta: kad mūsų visuomenėje nesikartotų tokie atvejai kaip trylikametės alytiškės nužudymas vadinamojo „Facebook“ draugo. Kiek tokių tragedijų reikės, kad visuomenė pabustų, kad pabustų tėvai, auginantys dar tik šeštokus?
Toks gyvenimas
Tai, kad mokiniams telefonas tarsi būtinybė, patvirtino ir ne viena pažįstama pedagogė. „Esame pastebėję tokių atvejų, kad vaikai per pertraukas ne bendrauja gyvai, o vienas kitam rašo žinutes per pokalbių programas. Prie gero tai nepriveda. Kadais, kai mobilieji telefonai tik atsirado, tos žinutės buvo tikras stebuklas, bet tikrai niekas negalvojo, kad kažkokia dėžutė gali atstoti tikrą kontaktą“, - piktinosi prisistatyti nenorėjusi vienos pagrindinės mokyklos pedagogė.
Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos psichologė Aistė Glinskienė sutinka: šiuolaikinės technologijos gana sparčiai žengia į priekį, pateikdamos vartotojams vis naujesnių gaminių ir drauge naujų iššūkių.
„Kad ir kaip neįtikėtinai tai skamba, bet dar visai neseniai retas lietuvis turėjo personalinį kompiuterį, internetą, mobilųjį telefoną. Pastarąjį dešimtmetį būtų galima įvardyti informacinės visuomenės kūrimosi dešimtmečiu. Mokykla, kad būtų patraukli mokiniui, turi neatsilikti nuo naujovių, tuo labiau kad ugdymo procese naudojamos informacinės technologijos daro įtaką mokinių smalsumui, aktyvumui, dėmesio koncentracijai. Pastaruoju metu psichologai, sociologai, medikai pradėjo diskusiją ne tik apie naudą, bet ir apie šiuolaikinių technologijų žalą: daugėja socialinės atskirties atvejų, atsiranda daugiau asmenų, priklausomų nuo kompiuterinių žaidimų, auga internetinių patyčių skaičius, neretai netinkamai panaudojama asmeninė informacija“, - tikino psichologė.
Su nuomone, jog technologijos tobulėja, o mes su jomis ne visada spėjame, sutinka ir Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos direktorius Virginijus Skroblas“: „Mano nuomone, baisiausia, kad tas ėjimas į informacinę visuomenę nėra subalansuotas, veikiau jau tai ne informacinė, o balasto visuomenė. Aš matau vyresnius mokinius iš baigiamųjų klasių, kurie nesupranta, kokią atsakomybę turi už savo veiksmus, padarytus internetinėje erdvėje, kokių lieka pėdsakų. Mes dar nespėjome įsisavinti visų kad ir kompiuterio galimybių, išnaudojame vos 5 procentus, o jau griebiamės kitų produktų, kurie šiais laikais tarsi statuso dalykas. „Aš turiu planšetinį kompiuterį“, - skamba tarsi pasididžiavimas. Žinoma, už technologijų tobulėjimo, žengimo į priekį stovi milžiniškos kompanijos, tačiau mūsų problema yra negebėjimas įsisavinti ir atskirti to, kas tikra, kas virtualu.“
Juokas per ašaras, bet, anot V.Skroblo, ne be reikalo ši karta jau dabar vadinama „googlininkų karta“ - ji painioja virtualų gyvenimą su tikrove.
„Mano nuomone, tėvų požiūris, kad vaikui mokykloje būtinas internetas, yra tragiškas. Per pertraukas šeštokas turėtų pailsėti, pavalgyti, o ne ieškoti galimybės būti ryšyje. Maža to, kad jis kiekvieną akimirką ir taip pasiekiamas telefonu. Juk šeštokas telefonu nesimokys, nestudijuos ir referatų nerašys. Jau dabar kai kur madinga į mokyklą nebesinešti knygų - temas nusikopijuoti į planšetinį kompiuterį ir į mokyklą keliauti tik su juo. Drauge su išmanizacijos procesu mokiniai praranda atmintį, negeba įsidėmėti svarbių dalykų. Jie nuolatos laukia naujo įspūdžio, seną labai greitai pamiršę“, - savo nuomonę dėstė Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos direktorius.
Ryšys yra
Kad mokyklose telefone nuolatos turėti interneto ryšį nėra paprasta, man patvirtino ir patys mokiniai. Tiesa, į diskusijas su manimi leistis nenorėjo, galbūt reikėjo teirautis internetu, būtų buvę atviresni?
Kaip susitarę vienos pagrindinės mokyklos aštuntokai tvirtino: telefonas jiems reikalingas tik susisiekti su namiškiais. Kadangi pasakomis netikiu, teiraujuosi, kam dar reikalingas internetas telefone. „Kad galėtum nusirašyti per kontrolinį, kad galėtum draugui žinutę pasiųsti ir atsakymą gauti, tam, kad neįdomią pamoką praskaidrintum, tam, kad per langą nebūtų nuobodu žiūrėti ir galėtum pažaisti“, - po tokios atsakymų išklotinės vėl retrospektyva.
Kadais raštelius per kontrolinį protingesniems siuntėme, paveiksliukus piešėme ir per klasę leidome, laivų mūšį žaidėme. Dabar peršasi viena išvada - kuo toliau, tuo įdomiau.
Dzūkijos pagrindinės mokyklos direktorė Vilija Sušinskienė tikina, kad anokia čia paslaptis, jog šiandien vaikai kitokie, nei buvo kadaise, o interneto ryšys mokyklose jau prieinamas, tik ne visur. „Aš jau niekuo nesistebiu, mes vis labiau žengiame į priekį. Bevielio interneto ryšio visuose koridoriuose tikrai nėra, nes tam nebuvo poreikio. Neatmetu galimybės, kad kada nors tai bus tikrai būtinybė. Stebiuosi nebent tėvų veiksmais: užuot atėję išsiaiškinti į mokyklas, jie skambina žurnalistams“, - sakė V.Sušinskienė.
Psichologė ragina atkreipti dėmesį į tai, kad netinkamas ir besaikis šiuolaikinių technologijų naudojimas gali sukelti rimtų socialinių bei psichologinių problemų. „Kad ir kokią naudą teiktų internetas, jis neatstos bendravimo, kurio metu mokomasi palaikyti tarpasmeninius santykius, plėtojami socialiniai ryšiai, išmokstama atpažinti savo ir kito asmens jausmus, būdo bruožus“, - įsitikinusi A.Glinskienė.
