Daugiau kaip prieš 3 metus JAV prasidėjusi finansinė krizė greitai persikėlė į Europą bei kitas šalis. Daugelio valstybių vyriausybės ėmėsi visų įmanomų priemonių, gelbėdamos krizės apimtus bankus bei finansines institucijas, kas jas įstūmė į praktiškai neišmokamų skolų liūną.
Europoje šiuo metu liūdniausia padėtis – Portugalijoje, Italijoje bei Graikijoje. Italijoje bei Graikijoje neseniai buvo priversti atsistatydinti šių valstybių ministrai pirmininkai. Įdomu tai, kad nei Italijoje, nei Graikijoje naujieji ministrai pirmininkai nebuvo išrinkti – vietoje jų buvo paskirti „Goldman Sachs“ banko statytiniai. Politikos analitikai vis garsiau ima kalbėti, kad tai nėra atsitiktinumas, o seniai planuojami strateginiai žingsniai, kurie, jeigu jiems nebus pasipriešinta, pasaulyje pamažu įves finansinę diktatūrą.
„Goldman Sachs“ – turtingiausias pasaulio bankas
Šiuo metu JAV investicinis bankas „Goldman Sachs“ yra pats turtingiausias pasaulio bankas. Jį prieš 142 metus (1869 m.) Niujorke įkūrė bankininkas Marcusas Goldmanas. Dabartinį vardą bankas įgijo šiek tiek vėliau, prie jo prisijungus M. Goldmano žentui Samueliui Sachsui. Metams bėgant, bankas išaugo iki pasaulinės korporacijos lygio. Šiuo metu įvairiuose jo filialuose dirba apie 31 tūkst. darbuotojų, kurių metinis atlyginimo vidurkis 2006 m. duomenimis buvo $622 000. Kaip ir visur, didžiausi atlyginimai bei premijos atitenka banko elitui. Pavyzdžiui, dabartiniam banko direktoriui Lloydui C. Blankfeinui po pirmųjų jo darbo metų šiose pareigose buvo paskirta „premijų“ už $67,9 mln.
„Goldman Sachs“ pasaulio finansiniam pasauliui davė daug žymių ir įtakingų žmonių. Iš jų pažymėtini – buvę JAV Iždo sekretoriai Robertas Rubinas (prezidento Billo Clintono administracijoje) ir Henry's Paulsonas (George'o W. Busho administracijoje). Iš dabartinių aukštas pareigas užimančių šio banko darbuotojų galima paminėti Marką Carney, kuris šiuo metu eina dvejas svarbias pareigas – Kanados Centrinio banko pirmininko bei 20 stipriausių pasaulio ekonomikų (G20) „Finansinio Stabilumo tarybos“ vadovo pareigas, ir Mario Draghį, kuris yra Europos Centrinio banko pirmininkas. Prie „Goldman Sachs“ įtakingų žmonių elito neseniai prisijungė dviejų suverenių valstybių premjerai – Graikijos ministras pirmininkas Loukas Papademos ir Italijos ministras pirmininkas Mario Montis.
Kodėl amerikiečių banko darbuotojai tampa Europos premjerais?
Tačiau, jeigu buvusių „Goldman Sachs“ darbuotojų užimamos aukštos pareigos įvairiose finansinėse institucijose niekam nekelia jokių klausimų, tai buvusių bankininkų paskyrimas į šalies premjerų postus pasaulio visuomenėje pasėjo įtarimą, kad tai – kruopščiai ir ilgai planuotas „Goldman Sachs“ žingsnis. Britų laikraštis „The Independent“ tokius pokyčius Europoje įvardijo kaip „Goldman Sachs“ projekto kulminaciją arba tiesiog – „finansine diktatūra“.
Pasak „The Independent“, žiūrint į Graikiją ir Italiją, darosi akivaizdu, kad finansinės rinkos pereina prie diktatūros. Jų įtakoje buvo priversti atsistatydinti šių valstybių premjerai, o jų vietas užėmė bankų statytiniai. Tiek Graikijos, tiek Italijos laikinųjų premjerų postų perdavimas „Goldman Sachs“ darbuotojams leidžia manyti, kad šiose Europos valstybėse demokratija nebeegzistuoja. Tiek Graikijoje, tiek Italijoje, „Goldman Sachs“ įtaka tapo tokia didelė, kokia demokratinėse valstybėse yra draudžiama.
Kaip teisingai pastebi šių paskyrimų kritikai, siekdamos numalšinti ekonominę suirutę, vyriausybės savo vadovais renkasi bankininkus – tai yra tuos, kurie patys, o ne kas kitas, 2008 m. ir sukėlė pasaulinę ekonominę krizę. Prancūzijos laikraštis „Liberation“ teigia, kad bankams pasisekė: jie nuo seno garsėja savo bandymais įtakoti įvairių šalių vyriausybes, tačiau dabar jiems to nebereikės daryti – jie įsikūrė tų vyriausybių viduje.
Graikiją bet kokia kaina stengiamasi išlaikyti euro zonoje
Pirmoji „Goldman Sachs“ intervencija į Europos vyriausybę – Loukas Papademos, praeitų metų lapkričio 11 d. pakeitęs ministrą pirmininką George'ą Papandreou. L.Papademos – tai buvęs „Goldman Sachs“ darbuotojas, dirbęs JAV Bostono Federalinio banko vyresniuoju ekonomistu, buvęs Graikijos centrinio banko pirmininku, užėmęs svarbų Europos centrinio banko (ECB) pirmininko pavaduotojo postą. Kurį laiką L. Papademos buvo atsistatydinusio G.Papandreou patarėju finansiniais klausimais. Kaip žinia, jo patarimai nelabai padėjo G.Papandreou ir pačiai Graikijai, nes ji tuo metu atsidūrė ant bankroto ribos.
L. Papademos yra tvirtas Europos Sąjungos (ES) šalininkas, vadovavęs Graikijos perėjimui nuo nacionalinės valiutos drachmos prie euro. Jo akademiniuose darbuose daugiausiai dėmesio buvo skiriama vieningosios Europos valiutos, kuri šiuo metu atsidūrė didelėje krizėje, teorijai. Kaip manoma, pagrindinis jo paskyrimu premjeru tikslas – išlaikyti Graikiją eurozonoje. Šių metų pradžioje L. Papademos paskelbė, kad, norint Graikijai nebankrutuoti ir išlikti eurozonoje, šalies gyventojai turės susitaikyti su darbo užmokesčio, pensijų, atostogų sumažinimu bei kitais suvaržymais. Rodydami pavyzdį šalies gyventojams, L. Papademos atsisakė atlyginimo. Čia jis pasekė Graikijos prezidento Carolos Papoulias pavyzdžiu. Taip pat praeitų metų pabaigoje Graikijos parlamentas paskelbė, kad įstatymų leidėjų metinis atlyginimas 2012 metais bus maždaug 40 proc. mažesnis.
Graikijos dienraščio „Kathimerini“ teigimu, nepaisant kontroversijos, L. Papademos turi autoritetą. Politikos analitikų manymu, jis gali tapti tuo žmogumi, kuris pajėgs atitolinti Graikiją nuo ekonominės katastrofos slenksčio. Tuo tarpu jo kritikai teigia, kad „atitolinimas“ dar nereiškia „išgelbėjimo“. Jų nuomone, L. Papademos yra niekuo nuo kitų didžiųjų bankininkų nesiskiriantis biurokratas, ginantis ne šalies gyventojų, bet didžiųjų bankų interesus.
Italijoje „Goldman Sachs“ vadovauja, bet ekonomika vis tiek eina žemyn
Nepraėjus nė savaitei po L. Papademos paskyrimo laikinuoju Graikijos ministru pirmininku, atsistatydino Italijos ministrų kabinetas, vadovaujamas Silvio Berlusconio. Lapkričio 16 d. laikinuoju Italijos ministru pirmininku buvo paskirtas „Goldman Sachs“ statytinis Mario Montis. Šis paskyrimas yra reikšmingas, kad pagaliau buvo pakeistas skandalingas ir nepajudinamu vadinamas Silvio Berlusconis. Tačiau pats M. Montis, atrodo, neatlieka tos užduoties, dėl kurios buvo paskirtas. Italijos centriniam bankui paskelbus ekonominius šių metų sausio mėnesio rodiklius, paaiškėjo, kad Italijos valstybės skola išaugo iki rekordinio lygio – 1,935 tril. eurų. Vien per š.m sausį, nepaisant M. Mončio vyriausybės priemonių, Italijos skola, palyginti su praėjusių metų gruodžiu, padidėjo 37,9 mlrd. eurų. Be to, reikia pastebėti, kad skola padidėjo nepaisant to, kad stipriai išaugo įplaukos į valstybės iždą.
M. Montis – vienas garsiausių pasaulio ekonomistų, didžiąją savo karjeros dalį praleidęs akademiniuose sluoksniuose. Jis – buvęs „Goldman Sachs“ darbuotojas, buvęs Europos komisaras, savo pažiūromis – nevaržomos konkurencijos šalininkas. Kai 1995 metais S. Berlusconis jį paskyrė į Europos Komisiją, juo susidomėjo ir „Goldman Sachs“. Iš pradžių M. Montis dirbo vidaus rinkos komisaru, vėliau – konkurencijos komisaru. Per tą laiką jis priėmė reikšmingus sprendimus, kurie galėjo palaiminti arba sužlugdyti „Goldman Sachs“ vykdomus ir finansuojamus kompanijų perėmimo bei susijungimų sandorius. Vėliau M. Montis pirmininkavo Italijos Iždo komitetui, kuris nustatinėjo šalies finansų politiką. Turint tokią darbo patirtį ir ryšius nėra nuostabu, kad „Goldman Sachs“ pasikvietė jį tapti banko tarptautinių patarėjų tarybos nariu.
„Goldman Sachs“ savo tinklą meta ir į kitas valstybes
Ekonominės suirutės aukomis gali tapti ne tik Graikija ir Italija, bet ir kitos valstybės, ypač Airija, Portugalija, Slovakija bei Ispanija, kurios seka Italijos ir Graikijos pavyzdžiu. Tikriausiai niekas nebenustebs, jeigu vieną dieną ir šių šalių vadovais taps „Goldman Sachs“ ar kitų finansinių institucijų darbuotojai. Po „Goldman Sachs“ atstovų paskyrimo į Italijos ir Graikijos aukščiausių valdžios postus šis bankas tuoj pat įgavo „Vampyrinio kalmaro“ (Vampire Squid) pravardę, nes jis savo čiuptuvais baigia apraizgyti visą Europą, pasiekdamas aukščiausius euro zonos ir jai priklausančių valstybių postus.
Buvęs Tarptautinio valiutos fondo ekonomistas Simonas Johnsonas savo knygoje „13 bankininkų“ teigia, kad „Goldman Sachs“ ir kiti didieji bankai prieš artėjančią finansinę krizę tapo tokie artimi vyriausybėms, kad JAV paprasčiausiai tapo oligarchija, t.y., tokia valstybės valdymo forma, kuomet valdžia priklauso nedidelei aristokratų ir turtuolių grupei. S. Johnsonas pasiguodė tik tuo, kad Europoje, skirtingai negu JAV, politikai kol kas nėra „perkami“ ir jiems kompanijos „atlyginimų nemoka“.
Straipsnyje „What price the new democracy? Goldman Sachs conquers Europe“ sakoma, kad „Goldman Sachs“ sumaniai užsiima įvairia įmanoma veikla ir lobizmu – vyriausybėms teikia patarimus ir skiria finansavimą, siunčia savo žmones į valstybės tarnybą ir vilioja pelningais darbo pasiūlymais tuos, kurie palieka postus valdžios institucijose. Projekto tikslas – sukurti savotišką žmonių, idėjų ir pinigų apsikeitimo tinklą, kad taptų sunku atskirti, kur yra visuomenės interesas, o kur yra „Goldman Sachs“ interesas. Šiam tikslui įgyvendinti „Goldman Sachs“ įvairiuose tarptautiniuose ir valstybiniuose lygmenyse turi daugiau kaip 20 įtakingų darbuotojų ir patarėjų. Jie veikia kaip neformalūs lobistai, siekdami banko interesų suderinimo su banko veiklą reguliuojančiais politikais.
Audronė SIMANONYTĖ
Remtasi: „What price the new democracy? Goldman Sachs conquers Europe“ (www.independent.co.uk), „Liberation“: ar finansų rinkos ardo demokratiją?“ (www.iq.lt), „Goldman Sachs adds Italy and Greece to its portfolio“ (www. aw2w.blogspot.com)