Gintarė VALUCKYTĖ Šiaulietė vadybininkė Renata Macienė į nedidelę knygelę „Užvertę seną, pradėkite naują“ sudėjo skaudžiausią savo gyvenimo tarpsnį – nuo tada, kai ją devynių mėnesių paliko tėvai, iki 32-ejų, kai sutiko seserį. Greta Renatos istorijos suguldyti ir Vaikų globos namų auklėtinių išgyvenimai. Knygą iliustravo patys vaikai.
Paženklintas gyvenimas
„Aš turėjau užrašyti savo istoriją. Kai esi paliktas vaikas, turi etiketę, ženklą, kuris stabdo, duoda nepilnavertiškumo jausmą. Ko gali siekti, jeigu žinai, kad motina tave paliko, buvai nereikalingas? Tų jausmų neparodai aplinkiniams, bet viduje verda, mintimis vis grįžti atgal,“ – atvirai pasakojo R. Macienė.
Ji neprisimena savo tėvų. Mama ją paliko devynių mėnesių. Su meile ir rūpesčiu mergaitę užaugino močiutės sesuo su vyru. Renata visuomet žinojo, kad kažkur yra tikroji motina. Tą paslaptį nugirdo mažytė: tetos šnekėjosi, o ji pasislėpusi už durų klausėsi.
„Iki vienuolikto gimtadienio laukiau mamos. Įsivaizduoju, kad ji ateis, gyvensime kartu. Šių tėvų nepaliksiu, turėsiu dvi mamas, tėtį ir būsiu pats laimingiausias vaikas,“ – prisiminimais dalijosi moteris.
Laukimas peraugo į žiaurią neapykantą motinai. Jei kas gyvenime nepasisekdavo, kaltindavo ją. Būdama 12 metų, mėgino nuodytis vaistais. Neturėjo, kam išsipasakoti. Renata galvojo, kad nei globėjai, nei kas kitas jos nesupras: turi stogą virš galvos, maisto, drabužių, ko dar trūksta?
Aplinkiniai į paliktą mergaitę žiūrėjo, prisimindami jos šaknis: „Motina – palaido gyvenimo būdo, vis palikinėdavo mane, kol devynių mėnesių atsidūriau pas globėją. O seserį iškart paliko gimdymo namuose“.
Iš baimės, kad mergaitė nueis motinos keliais, globėja buvo griežta. Globėjas sakydavo, kad tikrosios motinos prie jos neprileistų. Jis labai mylėjo podukrą, vienas kitam buvo viskas. Abu įtėviai mirę.
Socialine darbuotoja dirbanti sesuo Renatą susirado pati. Abi laimingos ir artimos: „Neatrodo, kad susitikome pirmą kartą“.
Vaikų istorijos sukrečia
„Užvertę seną, pradėkite naują“ – pirmoji R. Macienės parašyta knyga. Šiaulių miesto savivaldybės vaikų globos namuose ji bendravo su dviem vaikų grupėmis, užrašė apie dešimt istorijų.
Nenorėjo sustoti, tačiau jai ėmė darytis baisu: vaikai užsidarę, nepasitikintys, papasakotą istoriją kaskart ji išgyvendavo pati, po susitikimo su vaikais jai reikėdavo kelių dienų atsigauti.
„Bendras vaikų bruožas – nekalba apie momentą, kai buvo paimti iš tėvų namų. Neprisimena, pasąmonė tai užblokuoja. Gal jiems tai išlįs. Tik neaišku, kada ir kokiu būdu,“ – svarstė moteris.
Pasakodami prisiminimus vieni vaikai verkė, kiti nervinosi, tačiau, paklausus apie išsiskyrimą su savo namais, jų akys būdavo tuščios.
Tik viena mergaitė su didele neapykanta puikiai prisiminė vaikų teisių apsaugos inspektorės vardą ir pavardę. Nesuprato, kad ši moteris ją gelbėjo nuo skurdo.
Trokšta šeimos
Vienas iš berniukų, su kuriais knygos autorei teko bendrauti, jau pateko į nepilnamečių koloniją. 13-metis suprato, kad jo niekas nepasiims į šeimą. Kiti vaikai pasakojo, kad jis piktas, mušasi, viskam priešinasi. R. Macienė keliskart atsidūsta: kokios švelnios ir geros to berniuko akys!
„Viskas būtų gerai, bet nėra šilumos, nėra, kas jį priima tokį, koks yra. Pats su savimi jis nesugeba susitvarkyti,“ – sakė ji.
Savo istorijas autorei patikėjo ir trys 6-9 metų seserys. Mažosios kasdien laukia savo mamos, nors ši nepasirodo net per šventes. Mamą sesės piešia kiekviename piešinyje. Mergaičių svajonių griauti moteris nenori, tačiau žino, kad tą tikėjimą, laukimą pakeis kitokie jausmai.
Seserys eitų į bet kokią šeimą, o globėją iš karto imtų vadinti mama. Mergaitės sau neleido girdėti R. Macienės žodžių, kad ji čia dėl knygos. kurią rašo. Kartais jas pasiimdavo namo, bet kaskart, kai reikėdavo išsiskirti, pasipildavo ašaros: „Mums nesvarbu, kur miegoti, galiu ir ant žemės, kad tik su mama“.
Savo kambaryje mergaitės laiko netgi studentės, globos namuose atlikusios praktiką, nuotrauką. Vadina ją vyresniąja sese.
Gera turėti savo
R. Macienė būtų viską atidavusi, kad tik šalia būtų buvęs ją suprantantis žmogus. Sako, gali būti geras žmogus, bet jeigu nesi to patyręs, neįmanoma iki galo suvokti, kaip jaučiasi be tėvų augantis vaikas.
„Didžiosios metų šventės vaikams yra pats baisiausias laikas. Šalia globos namų – daugiabučiai. Kūčių vakarienė, sėdi visa šeima, o tu stovi vienas už lango“.
Du R. Macienės vaikai taip pat noriai bendrauja su mažaisiais mamos draugais. Kartą ji išgirdo globos namų mergaitę sakant jos dukrai: „Tau gerai, kad turi mamą, savo lovą, kambarį, tiek žaislų“. Vis kartojo – savo. O dukra, atėjusi pas mamą: „Kaip gerai, kad aš viską turiu“.
Veikla su beglobiais vaikais pakeitė moters požiūrį į gyvenimą. Po darbų, visiems įprastų rūpesčių, pavargusi ji važiuoja į vaikų globos namus. Ten tarsi atgyja, nuovargis dingsta.
Vadybininkės knyga
Pirmasis 100 knygos egzempliorių išeis gegužės pabaigoje.
„Kai nesi žinomas žmogus ir eini prašyti paramos, visi žiūri skeptiškai. Aš – eilinis žmogelis, kuris nuo ryto iki vakaro dirba, turi savo šeimą. Žmonės klausia – kas tu? O mano pavardė jiems nieko nesako. Aš paprasta vadybininkė,“ – sako R. Macienė.
Ji vis tiek nepasidavė. Dabar knygą redaguoja leidėjas, humanitarinių mokslų daktaras Stasys Tumėnas. Šiaulietis Seimo narys Edvardas Žakaris ėmėsi finansuoti leidybą.
Knygelę savo piešiniais, fotografijomis iliustravo patys vaikai.
Ar išsipildys svajonės?
R. Macienė, pastebėjusi vaikų gabumus, „Šaltinėlio“ bibliotekoje surengė jų dailės ir fotografijų parodą.
Ji vaikams surado ir dailės mokytojus. Darbo imsis lopšelio – darželio „Berželis“ direktorė Nijolė Marcišauskienė su dviem pedagogėmis Sandra Radavičiene ir Vaida Dambrauskiene. Padės ir dailininkė, Gegužių progimnazijos pedagogė Regina Rudienė.
Vaikų fotografijas palankiai įvertino Šiaulių universiteto docentas Vilmantas Dambrauskas. Piešinius komentavo docentas Petras Rakštikas.
Parodą žadama surengti Šiaulių prekybos ir pramogų centre „Akropolis“.
Vienas jaunųjų fotografų net nesvajoja apie fotografijos studijas, žinodamas jų kainą.
Mergaitė, kurios piešinys kabo parodoje, norėtų tapti dizainere, tačiau žino, kad veikiausiai pateks į profesinę mokyklą.
Jeigu knygutė bus skaitoma, dalis pinigų teks vaikų svajonių studijoms apmokėti.
Padėkų R. Macienei nereikia. Didžiausias įvertinimas – parodos atidarymo išvakarėse atsiųsta žinutė: „Mes tave mylim“.
