Pasaulinis atšilimas keičia ne tik klimato ypatumus, bet ir Žemės sukimąsi aplink savo ašį. Naujausio NASA tyrimo rezultatai byloja, kad šiaurės ašigalis iš lėto artėja Didžiosios Britanijos salos link.
"Pirmą kartą turime aiškių požymių, kad vandens lygio persiskirstymas Žemės rutulio paviršiuje globaliniu mastu turi įtakos Žemės sukimosi ašies pokyčiams", - pareiškė NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos (JPL) mokslininkė Surendra Adhikari.
Reikalas tas, kad dėl ledynų masyvų tirpsmo (ypač Grenlandijoje) šiaurės ašigalis pamažu juda Grinvičo observatorijos link, o tai sąlygoja tam tikrą Žemės masės persiskirstymą sukantis aplink savo ašį.
100 metų ašigaliai slinko po keletą centimetrų
Žemės sukimosi ašis nėra pastovi – ji nėra įkalta amžiams ir juda tam tikru apskritimu. Šis reiškinys vadinamas precesija. Todėl ir Šiaurinė žvaigždė kadaise buvo ne tiesiai virš šiaurės ašigalio, o atokiau nuo jo. Tiesa, Žemės ašies judėjimo ir pokyčių nereikėtų painioti su magnetinio lauko polių judėjimu ir pokyčiais (pvz., vertimusi aukštyn kojom kas keletą milijonų metų).
Mokslininkai tikslią geografinių ašigalių padėtį stebi ir fiksuoja nuo 1899 m. – iš pradžių pagal santykinę jų padėtį žvaigždžių atžvilgiu, o dabar – vadovaudamiesi palydovine telemetrija. Maždaug per pastarąjį 100 metų ašigaliai slinko po keletą centimetrų per metus.
"Gal tai atrodo menkniekis, tačiau šioje informacijoje slypi labai svarbi žinia", - atkreipia dėmesį S. Adhikari.
Šiaurės ašigalis įprastai svyruodavo iš rytų į vakarus ir iš vakarų į rytus. Pastaruoju metu jis judėjo Kanados link. Tačiau, S. Adhikari teigimu, nuo 2000-ųjų tipiškas ašigalių svyravimas "dramatiškai pakito". Nuo 2000 m. šiaurės ašigalio slinkimo vektorius, užuot judėjęs link Kanados, pasisuko 75 kampu į rytus ir dabar stabiliai juda tik rytų kryptimi, maždaug sutapdamas su Grinvičo dienovidiniu, rašo National Geographic.
Papildo globalinį vandenyną
Mokslininkė atkreipia dėmesį ir į tai, jog ašigalis dabar juda keliskart sparčiau – apie 10 cm per metus. Ir nors jis per artimiausius dešimtmečius D. Britanijos nepasieks, vis dėlto tolimesnėje Žemės ateityje gali nutikti taip, kad žmonijai teks susirūpinti dėl drastiškų planetos geografinių ašigalių judėjimo pokyčių.
Tyrinėtojai mano žiną, kas lemia ašigalių judėjimo pokyčius. Jau ne vieną dešimtmetį Žemėje dėl klimato atšilimo tirpstantys ledynai papildo globalinį vandenyną, todėl masė Žemės rutulio paviršiuje pamažu persiskirsto. Ypač daug įtakos šiems procesams turi Grenlandijos ir Vakarų Antarktidos ledynų tirpsmas, kai nuo ledynų masyvo atsiskiria milžiniško ploto ledkalniai.
Įdomu tai, kad planetos ašigaliai pajuda link tos srities, kuri dėl ledo masyvo atsiskyrimo, palengvėja.
Ledynų tirpsmo pavojus
Tiesa, fizikiniai šio reiškinio procesai yra tokie sudėtingi, kad mokslininkai gali tik spėlioti, kaip visa tai ateityje pakeis geografinių ašigalių padėtį. Viena aišku: Žemėje ne tik mažėja ledynų, bet daugėja vandens, o tai turi įtakos Žemės masės persiskirstymui, dėl kurio atsiranda ašigalių judėjimo pokyčiai. Tyrimo rezultatai pristatomi žurnale Science Advances.
S. Adhikari ir tyrimo bendraautorius Erikas Ivinsas mano, kad šiaurės ašigalis slenka Europos link, kadangi daugybės vandens neteko galybė Eurazijos ežerų Kaspijos jūros regione ir Indijoje. Pakilusi klimato temperatūra sąlygoja spartesnį vandens garavimą ir menkesnį pasiskirstymą po planetos regionus. Be to, auganti žmonijos populiacija spėriai eikvoja požeminio vandens išteklius (pvz., Saudo Arabijos pusiasalyje).
"Mes įrodėme, kad ledynų tirpsmas ir žemyninių vandens išteklių naudojimas dramatiškai keičia Žemės geografinių ašigalių padėtį", - įsitikinusi S. Adhikari.
Jos kolega E. Ivinsas mėgsta pasitelkti vaizdingą palyginimą – kad nuo 2003 m. iš Grenlandijos kasmet "išvežama maždaug po milijardą vilkikų ledo". Ledo mažėja ir šiaurinėje ledo kepurėje, taip pat vakarinėje Antarktidos dalyje (po maždaug 125 trilijonus kg ledo kasmet), o štai Rytų Antarktidoje ledo kasmet daugėja maždaug po 75 trilijonus kg. Tai skatina geografinės ašies blaškymąsi.
