Laidoje „Pasikalbėkim“ žurnalistė Renata Šakalytė kalbina legendinę atlikėją Giuliją Baužienę. Nors ir neseniai šventė gimtadienį, atrodo, kad Giulija per visą savo gyvenimą mažai keitėsi – tie patys žvilgantys plaukai ir akys tiesiog žvilga.
„Turbūt iš šono taip atrodo. Aš save matau visai kitaip ir jau tas žvilgsnis ne toks, šypsena subrendusi. Akyse matyti daug skausmo, ilgesio ir net liūdesio. Bet tiesiog žmonėms atrodo, kad nesikeičiu, nes mano išorė tokia pati. Stilistika išlikusi – gal reikia keistis, bet aš tikrai to nenoriu daryti. Jaučiuosi labai savo amžiuje, bet turiu tokį charakterio bruožą – esu naivuolė su rožiniais akiniais.
Man visi žmonės gražūs, visi jauni, nepastebiu kažkokių smulkmenų. Mano toks amžius, kad dar esu jauna, bet supranti, kad jaunystė negrįš ir reikia su tuo susitaikyti ir taip gyventi“, – tikina atlikėja.
Pačią Giuliją viešumoje mes dažnai matome apsirengusią išskirtinėmis, ryškiomis spalvomis. Ji sako – kad išsiskyrimas iš minios labai padeda parodyti savo originalumą.
„Kažkada, kai buvau paauglė, mėgau rengtis juodai, man ta spalva labai tiko. Visada savo dukrą rengdavau ryškiai. Ji grįžus iš mokyklos sakydavo, kad nupirkčiau juodą paltą, kaip visų. Sakiau, kad reikia būti ryškiu žmogumi, kad išsiskirtum iš minios. Nes juk visi nori būti tokie, kaip ir visi“, – sako ji.
„Manau, tas noras būti ryškiam gali būti susijęs ir su genais. Mano tėtis buvo turkmėnas – šeimoje buvo tokia lietuvės ir turkmėno meilės istorija. Jis buvo meilės emigrantas ir tais laikais buvo tik vienetai žmonių, kurie išdrįsdavo tuoktis su kitataučiais. Mane nuo vaikystės visi badė pirštais, nes aš buvau labai ryški. Turbūt buvau labai drąsi, nes turėdavau nuolat gintis. Jei man kas nepatikdavo, aš tiesiai tai ir pasakydavau“, – atvirauja pašnėkovė.
Vis dėlto dėl tokių ryškių charakterio savybių moteriai teko patirti ir užgauliojimų, patyčių. Bet su jomis ji susitvarkė puikiai: „Buvau kaip berniukas. Turėjau brolį – jis irgi karšto būdo kaip ir aš. Berniukams nebūdavo baisu, nes ne jie mane rinkdavosi, o aš juos. Ir moterys visos tai daro, tik jos pačios to nesupranta.“
Dukra – geriausia draugė
„Keista, kad esu ištekėjusi ir viskas mano gyvenime gerai, o kūryboje man geriausiai sekasi rašyti dainas apie sopulį, skausmą, išsiskyrimą. Nežinau, ar praeitam gyvenime buvau tas žmogus su daugybe romanų ir iš to kuriu dainas ar tekstus. Ir pas mane balse yra tokio rytietiško skausmo net ir dainuojant linksmas dainas“, - atvirauja moteris.
Vis dėlto koncertuojant Giulijai norisi vieno – kad jos dainas žiūrovas išjaustų taip, kaip ji, atlikdama tą dainą ant scenos.
„Man ir patinka tos dainos, kurios paliečia žmonių širdis. Man patinka, kai mano koncertuose verkia, nes tai yra tikra. Nesuvaidinsi juk koncerto metu ašarų. Manęs dažnai klausia, kada aš būnu tikra. Sakau, kad tik scenoje aš esu tikrų tikriausia – tik ten jokio melo, falšo nėra, – atskleidžia moteris. – Gyvenime mes turime prisitaikyti – darbe esi vienoks, su draugu geriant kavą esi vėl kitoks, su mylimu vyru – dar kitoks. Man dar lengva, kai aš turiu dukrą, su kuria mes esame kaip draugės. Ten jau nėra jokių kaukių – mes galime susiginčyti, o po to apsikabinti.“
Daugeliui žinoma, kad moteris su savo dukra Monika puoselėja ne tik mamos ir dukros santykį, bet ir yra puikios draugės. Vis dėlto pasirodo, kad ne visada lengva su dukra būti geromis draugėmis – tai turi ir savotiškų iššūkių.
„Tais laikais, kai augo mano vaikai, nebuvo tokios mados, kad vaikai su tėvais turėtų būti geri draugai, kartu valgyti prie bendro stalo. Turėjau tokias sąlygas, kad jos niekada nepalikdavau – kartu dukrą veždavausi į koncertus. Ji gyveno tokį pat gyvenimą kaip aš. Tai nėra lengva, kai vaiką laikai draugu. Man ji yra pasakiusi, kad dar galima pagalvoti, ar aš gera mama, bet kaip draugė tai superinė“, – šypsosi G. Baužienė.
Vis dėlto ji tikina, kad turi vieną savybę, dėl kurios dukra jai dėkoja tik suaugusi: „Reikia vaikų negailėt. Privalai pasakyti, kad pradėtą darbą turi baigti. Aš nenusileidžiu. Praėjo jau tiek metų ir man Monika sako: „Ačiū Dievui, mama, kad mane taip mokei“. Ji dabar pati žino, kokios gyvenimo taisyklės.“
O ar žinoma atlikėja pasvajoja apie tapimą močiute? „Pasvajoju, kai pamatau kūdikėlį, o kai kokį nors rėkiantį prekybos centre mama turi tempti, tai tikrai nenoriu. Bet nuo mano norų čia niekas nepriklauso. Kai bus, tada ir džiaugiuosi – nemėgstu spausti“, – šypteli pašnekovė.
Moterys turi būti savarankiškos
„Niekada negali sakyti, kad ištekėsi ir vyras tave išlaikys. Moteris turi turėti savo darbą ir pinigėlius. Nes vyras neamžinas ir neturi tavęs išlaikyt. Mane taip mokė močiutė ir aš taip Moniką mokinu. Mes – savarankiškos moterys“, – sako Giulija.
Vis dėlto anot jos, su sutuoktiniu jie turi vieną bendrą susitarimą dėl šeimos biudžeto. „Mes su vyru taip susitarę: ką uždirbu aš – yra mano, o ką uždirba jis – mūsų, – juokiasi jis. – Čia juk vyriška, normalu. Mano vyras su tuo jokių problemų neturi. Batelius tai pati galiu nusipirkti, aš kitų dalykų vyro prašau.“
Santuoką daugelis porų apibūdina kaip itin sunkiai išlaikomą dalyką. Giulija savo vyrą pažįsta jau bene 28 metus, o susituokę jie yra jau 26-erius. Ji sako, kad išlaikyti santykius – nelengvas darbas.
„Labai sunku – mes visi bręstam, keičiamės ir jei vyras ar moteris nenorės kartu augti ir eiti tuo pačiu keliu į priekį, tai bus negerai. Dabar jau proto truputį turim, o jaunystėje net kalbų nebūdavo apie tai, kad reikėtų nusileisti. Pasakyta, ir turi būti taip, kaip aš noriu – tai dažniausiai būdavo mano bruožas. Jau mano dukra su vyru kaip susitarę sako, kad visada būna viskas taip, kaip aš pasakysiu. Bet dabar aš jau keičiuosi – noriu, kad jie mane lepintų. Dabar daugiau staigmenų ir iniciatyvos iš vyro pusės būna“, – šypteli ji.
O ar kada nors jų santuokoje buvo noro sukti skirtingais keliais? „Kategoriškai sukti skirtingais keliais tikrai nemąsčiau. Bet pamąstymų, aišku, buvo. Aišku, norisi lengvesnio gyvenimo, kartais irgi būna visokių iššūkių. Turime brolius, seseris ir tėčius, mamas. Visa šeima nėra tik keli žmonės. Darai dalykus, kurie šeimai gali irgi būti labai svarbūs. Didžiausias motyvatorius tas, kad nėra kur kitur lėkti, – juokiasi ji. – Jei būtume 25 metų susituokę, tai tikrai paskui būtume išsiskyrę.“
Giulijai tai – jau antra santuoka. „Pasakiau prieš vestuves, kad neplausiu jokių apatinių, jokių kojinių ir pan. Bet čia tik humoras buvo. Bet mano vyras toks, kad viską pats pasidaro. Kitos labai išauklėtos, kad moteris turi būti patikli, švelni, nuolanki. Vyras parėjo – jam sriubytės, kotletukų reikia. Monika kartais juokiasi, kad mano vyras yra šeimininkutė, – juokiasi ji. – Nes jis labai mėgsta kepti, gaminti. Bet prisipažinsiu, vyras man sakė, kad aš moku ir tvarkytis, ir valgyti daryti, tik to daryti nenoriu. Santykiuose reikia priimti žmogų tokį, koks jis yra. Bet tai labai sunku.“
Anot Giulijos, dar kartais pasitaiko atvejų, kada koncertų metu vyrai bando atkreipti jos dėmesį ir pasigirti, kad jie su atlikėja neva labai gerai vienas kitą pažįsta. O kaip į tai reaguoja vyras? „Aišku, kad vyras pavyduliauja. Bet jis manimi pasitiki. Nes kaip sako – jei aš pajausčiau, kad kažkas negerai, iškart suprasčiau. <...> Pamenu, kad per koncertą stoviu ant scenos, dainuoju ir toks vyriškis sako, kad mes romanų romaną mezgam ir kad visada kartu šokam. O jis nežino, kad šalia mano vyras stovi. Kalba jis, o prodiuseris sako: „Tai gerai, va čia jos vyras stovi, pasigirk“. Ir jo per tris sekundes neliko. Tik pasigirt norėjo“, – tikina moteris.
Vis dėlto moteris tikina pasiruošusi tam, kad žmonės gali ją pamiršti. Ji tikina, kad tuo tarpu ji tiesiog keliaus su dukra į pasirodymus: „Dabar taip nebedirbu kaip anksčiau. Bet jei neliks koncertų, manau, kad prisitaikysiu – dainuosiu anūkams, dainuosiu namuose.“
