Robertą scenoje daugelis jau matė su Marijumi Mikutavičiumi, Vaidu Baumila ir, žinoma, su folkroko grupe „Žalvarinis“, kurios vadovu ir kompozitoriumi jis yra nuo pat pradžių.
„Viskas prasidėjo prie alaus su „Alaus alaus“ daina. Tai buvo eiliniai studentų pakvailiojimai. Vakarojome, gėrėme alų, panos dainavo sutartines, o aš brazdinau akustine gitara“, - apie šios grupės netikėtą gimtadienį prieš penkiolika metų pasakojo Robertas.
- Pamenu, pirmą kartą tave pamačiau televizijos laidoje apie metalistus...
- Ar ten tikrai buvau aš?
- Taip, tikrai tu. Tai buvo diskusijų laida, apie metalo muziką, kurioje kalbėjo ir vienas iš politikų, dabartinių Seimo narių.
- Tai buvo humoro šou, kurį vedė Arūnas Sakalauskas. Tai pamenu. Tikrai šioje laidoje buvo politikų. Pamenu šios laidos metu kartu su bosistu grojome Metallica kūrinį „Enter Sandman“. Labai prastai tai atsimenu, nes tai buvo tikrai labai seniai.
- Tuo metu tu tikrai buvai panašus į metalistą, prabėgo nemažai laiko...
- Lai dabar nesupyksta mano kolegos metalistai, bet aš niekada nebuvau aršus true metalistas, nebuvau tas, kuris klauso vienos pakraipos muzikos. Nuo vaikystės grojau kliapu, dainavau „Ąžuoliuke“ ir „čiurlionkės“ choruose. Kartu su manimi visada buvo klasikinė muzika. Užaugau su Queen, Fredie Mercury, o vėliau atsirado „Guns&Roses“, AC/DC. Visada klausiau ganėtinai įvairios muzikos... Ir metalo. Buvau balta varna tarp metalistų. Nepritapėlis. Visada buvau lankstus šiuo atžvilgiu. Žinoma, turėjome grupę, kuriai pats kūriau muziką. Grojome melodingą metalą.
- Man labai stebuklingai skamba žodžiai „Turėjome grupę“. Studentavimo laikais mes irgi bandėme kurti grupę...
- Man buvo lengviau: grupė jau gyvavo pusmetį, buvau pakviestas groti. Man tuo metu buvo beveik šešiolika, gitara grojau jau metus, nors muzikavau nuo vaikystės. Valdyti gitarą išmokau labai greitai, nes turėjau muzikinius pagrindus. Po pusmečio aš jau „virinau“ koncertus. Manau, kad buvo 1998-ieji, kai išvykome į turą „Baltic Thunder“. Buvo suplanuoti keturi koncertai Lietuvoje: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai. Kaip dabar pamenu, iš mamos paprašiau šimto litų. Kiti grupės nariai paprašė iš savo tėvų tiek pat... Gavome pinigų ir išvažiavome į turą su „Moskvichiumi“ groti savo muzikos. Buvo labai linksmas laikas: kuri, tau svarbiausia yra savirealizacija, tiesiog nori parodyti žmonėms tai, kas tau patinka. Dabar viskas yra kitaip. Tai yra mano darbas ir hobis. Tada tai tiesiog buvo hobis.
- Ar tėvai žinojo, kokią muziką grojate?
- Žinojo. Mano tėvams tai nesukėlė didžiulių simpatijų. „Na, praeis, išaugs“, - numodavo jie ranka. Toks buvo visas mano „gitarizmas“. Tėvai nuolat dūsaudavo „Ech, žaidžia čia kažką“. Jiems atrodė, kad tai yra nerimta, juk visi tuo metu eidavo mokytis teisės.
- Bet pirmą gitarą juk tau nupirko būtent tėvai?
- Taip, nes jie pamatė, kad esu visiškai beviltiškas ir eisiu tik šiuo keliu. Tada jie suprato, kad nesu perkalbamas. Jau vienuoliktoje klasėje pareiškiau, kad stosiu į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir ten mokysiuosi groti gitara. Tėvai patraukė pečiais, suprato, kad iš manęs teisininko nebus. Džiugu, kad pavyko juos įtikinti.
- Kada pirmą kartą atsirado noras išbandyti groti gitara?
- Man buvo dvylika. „Čiurlionkėj“ tūsinome su labai faina chebra. Buvo puiki atmosfera: rokas, pankai. Išgirdau „Guns&Roses“, „Metallica“ ir AC/DC, tuoj pat apsikabinau kambario sienas šių grupių plakatais ir paklausiau savęs, ar nevertėtų išmokti groti gitara. Man patiko gitaros skleidžiamas garsas... Toji magija. Prasidėjo svajonių laikotarpis, po trijų metų apsisprendžiau pradėti mokytis.
- Pirmas kūrinys, kurį pradėjai mokytis buvo, leisk atspėsiu...
- „Nothing Else Matters“ ant laisvų stygų (juokiasi).
- Mūsų mokykloje visi gitaristai irgi nuo to pradėdavo.
- Bet tik tiek ir temokėjau, nes neturėjau savo instrumento. Gitarą skolindavausi iš kaimyno, su kuriuo vėliau ir grojome grupėje. Tai buvo labai prasta čekų gamybos gitarą: stygos aukštai, sunku įspausti. Pasiskolindavau ją vakarui ir galvodavau, ką su ja nuveikti. Taip viskas ir prasidėjo. Savo gitarą įsigijau jau studijuodamas Vilniaus Juozo Tallt-Kelpšos konservatorijoje, pirmame ar antrame kurse... Iki tol grodavau su skolintomis gitaromis.
- Niekada nesigailėjai, kad gitara pateko į rankas?
- Ne. Džiaugiuosi. Kitaip neįsivaizduoju savo gyvenimo. Be muzikos? Kaip? Juk tai yra mano darbas, hobis. Aš linksminuosi ir gyvenu linksmybėje. Aišku, po viskuo slepiasi sunkus darbas, bet... Faina yra stovėti scenoje su gitara ir groti tai, kas tau patinka.
Džiaugiuosi profesiniu pasirinkimu, tai sukelia tikrai daug gerų emocijų. Šiuo metu kartais koncertuoju kaip solo atlikėjas su Lietuvos kariuomenės pučiamųjų orkestru Vilniaus ar Kauno filharmonijose, atlieku savo sukurtą ir aranžuotą orkestrui muziką. Jausmas tikrai superinis, nauji iššūkiai, atsakomybė, visai kita publika. Akademinis pasaulis mane visad viliojo, čia matyt nuo mokyklinio amžiaus dar įskiepyti dalykai, tačiau aš visgi lieku labiau rokeris su fraku, nei akademikas su odinėm kelnėmis.
- Niekada nesusimąstei, kad dalis muzikantų visą gyvenimą ir groja tą pačią „Nothing Else Matters“ ir nejuda į priekį. Kas tave vertė eiti tolyn?
- Galima, žinoma, dvidešimt metų groti tą patį gabalą. Bet čia mes turime kalbėti apie daug dalykų: užsispyrimą, talentą, sėkmę. Juk tai yra pagrindiniai komponentai, kurių reikia, kad eitumei savo keliu. Mano svajonė išsipildė. Aš tapau tuo, kuo norėjau tapti. Norėjau būti scenoje ir groti miniai žmonių bei uždirbti iš to. Kokia yra mano sėkmės formulė? Žinai, manęs ne vieną kartą klausė jauni žmonės, kurie ateina į gitaros pamokas, ką daryti, kad taptų manimi. „Po metų norėčiau gyventi iš muzikos“, - taip jie sako. Atsakymo nepateikiu, tiesiog paprašau pabandyti pagroti. Pasitaiko atvejų, kai po to net nebūna verta kalbėti apie sceną. Egzistuoja žmonių naivumas, kuris verčia manyti, kad išmokti groti yra labai paprasta ir tai nereikalauja pastangų. Tai yra išlepinta internetinė karta. Youtube.com mes galime labai daug išmokti, tačiau tai nepakeičia tavęs kaip asmenybės, kaip instrumento valdytojo. Nemanau, kad reikia sau kelti tikslus laiko atžvilgiu, nereikia skambių frazių „Po metų...“, „Per šešis mėnesius turiu padaryti tą, o sąskaitoje turėtų būti tiek pinigų“. Tiesiog privalai norėti. Noras ir tikėjimas tuo, kad taip bus – du pagrindiniai dalykai, žengiant keliu. Bet privalai dirbti. Tikrai nelaukti ir neskaičiuoti „Bliamba, šiais metais nepavyko, gal kitais“. Formulė? Gal man viskas iš dangaus nukrito? Esu laimingas. Gal man sekasi. Bet aš žinau, kad aš daug dirbu ir nekeliu sau kvailų tikslų.
- Ar tavęs paties nekeitė ta internetinė banga?
- Su kompiuteriu susidraugavau labai vėlai. Neturėjau pinigų, buvau studentas, valgiau kruopas, gaudavau 100 litų stipendiją. Užtekdavo dar alui ir cigaretėms. Kompiuteriai ir internetas jau buvo, bet aš su jais nieko bendro neturėjau. Gyvenau Užupy, pas draugus atsispausdindavau įvairių žurnalų ir groti mokiausi iš natų, kurios buvo ant popieriaus. Patirties sėmiausi bendraudamas su muzikantais. Tai buvo sunkus kelias, bet neturėjau pinigų ir negalėjau nieko pakeisti. Dabar žmonės youtube.com gali rasti visko, bet tik nuo tavęs paties priklauso, kiek giliai į tai įlysi. Turime tiek daug informacijos, kad net nespėji visko „sukramtyti“. Tačiau nemanau, kad naujų grupių Lietuvoje neatsirastų, jei tos informacijos nebūtų. Taip, internetas galbūt padeda jiems greičiau ir kokybiškiau susiformuoti. Visada pamenu tėčio pasakojimą, kaip sovietmečiu būdavo sunku gauti „The Beatles“ dainų natas... Kažkur pasirodydavo leidinukas ar plokštelė – perki, perparduodi, keitiesi su kitais. Žmonės mokydavosi iš įrašų. Taip teko mokytis ir man. Klausiau Joe Satrianio ir Steve Vai, žinau, kad šis mokymosi būdas labai lavina.
- Ar kada nors skaičiavai su gitara praleistas valandas?
- Esu grojęs ne kartą po keturiolika valandų: nuo ryto iki nakties. Nevalgęs, negėręs – tiesiog varai, tik išsekęs eini miegoti, o pakilęs vėl varai.
- Tau niekada neteko groti gatvėje?
- Gatvėje kelis kartus esu grojęs. Pirmą kartą tai buvo Rygoje...
- Lietuvoje pritrūko drąsos, pabūgai, kad atpažins?
- Buvome pakviesti į festivalį ir turėjome laisvo laiko. Tiesiog kvailiojome alaus prigėrę ir uždirbome porą latų. Vilniuje esu grojęs tik per „Gatvės muzikos dienas“.
- Tai nesiskaito.
- Bet dabar jaučiu norą groti gatvėje. Specialiai nusipirkau mažą „kubelį“. Tik reikia sulaukti, kada orai atšils. Tiesiog atsirado noras pakvailioti. Kažkada tikrai buvo gėda, atrodė, kad groti gatvėje yra ne lygis, nes būtinai reikia groti scenoje. Požiūris pasikeitė: jei nori kažką parodyti, palinksminti žmones, tai kodėl gi to nepadarius? Nebūtina laukti „Gatvės muzikos dienos“.
- Tai ar vyko pokyčiai viduje augant su muzika?
- Nežinau, ar aš keičiausi. Esu toks pats vėjavaikiškas, koks buvau prie tą dvidešimt metų.
- Bet plaukus nusirėžei.
- Aš dabar juos auginu. Tai yra labai sunkus darbas. Reikia turėti kantrybės. Dar apie pokyčius? Metų man daugiau, tačiau vis vien gyvenu šia diena. Gal gali pasirodyti, kad viskas yra racionaliau daroma, tačiau tai tik optinė apgaulė. Senstu? Dar ne. Pavadinčiau tai branda. Apsišlifavau, atsirado daugiau tvarkos muzikoje, kurią rašau. Kaip manai, jei pamėgsti bliuzą, ar tai reiškia, kad sensti? Jeigu taip, tai aš jau pasenau (juokiasi). Žinai, kas tikrai nepasikeitė? Jaudulys. Nesvarbu, kur groji – arenoje ar kažkokiame rūsyje – jis yra.
Ne paslaptis, kad jaunystėje į sceną daugelis lipa padauginę svaigalų. Taip tikrai būdavo. Aš visiškai atsisakiau alkoholio prieš lipant į sceną prieš septynis ar aštuonis metus. Tiesiog atsirado pagarba ir sau, ir klausytojui. Pradėjau kitaip vertinti situaciją ir užsigeidžiau pats mėgautis tuo, ką darau. Patikėk, matyti viską per miglą nėra malonu. Aš nekalbu apie 50 gramų – tai, galbūt, nieko nepakeis. Tačiau, kai ši kartelė yra pakeliama, tada labai negerai. Kadangi jau čia mano išpažintis, tai tikrai galiu pasakyti, kad buvo tokių renginių ar koncertų, kurių nesinorėtų kartoti. Džiaugiuosi, kad vieną kartą aš esu sau pasakęs „Stop, man nieko nereikia“. Pamenu pirmus blaivius koncertus – tai buvo milžiniškas stresas, jaudinausi kaip niekada. Aš natūraliai išgyvenau koncertą. Po poros tokių momentų aš pradėjau kaifuoti.
- Kuriame iš jau išvardintų etapų gimė „Žalvarinis“?
- Jis atsirado iš tos pačios pirmosios grupės, su kuria grojome. Mūsų būgnininkas Šarūnas grojo birbyne, vokalistas norėjo padainuoti kažkokią liaudies dainą – tokios buvo pirmosios užuomazgos. Tuo metu buvo grupių, kurios inspiravo sulipdyti folką su roku – latviai „Skyforger“, „Atalyja“ ir dar keli kolektyvai, kurie turėjo stiprų folkroko elementą. Pabandžiau ir aš tai padaryti – taip, kaip mokėjau ir įsivaizdavau. Viskas prasidėjo prie alaus su „Alaus alaus“ daina. Tai buvo eiliniai studentų pakvailiojimai. Vakarojome, gėrėme alų, panos dainavo sutartines, o aš brazdinau akustinę gitarą. Pasirodė, kad visai smagu. Išsipagirioję atėjome į studiją ir sugrojome rimčiau. Netrukus gimė mintis, kad dainas reikia įrašyti. Turėjome jas keturias, įrašėme jas sau „ant bajerio“ prieš vieną festivalį, kad galėtume padalinti žmonėms.
- Neblogas gavosi bajeris...
- Tas bajeris gavosi žiauriai rimtas. Mumis susidomėjo leidybinės kompanijos ir pasiūlė išleisti kompaktinę plokštelę. Buvo „Vau, kaip čia taip“. Mus išleido tuometinė „Bomba records“. Tai buvo kažkas nesuvokiama. Viską įrašinėjome namie, naudojome „Skype“ mikrofoną. Juk dabar galiu atskleisti šiuos techninius niuansus (juokiasi)? Tačiau kokybė buvo antrame plane. Svarbiausias buvo energetinis užtaisas. Tai lėmė mūsų sėkmę. Bet prisipažinsiu, kad to įrašo aš negaliu klausyti. Man yra gėda. Kokybė yra baisi. Žinau, kaip mes tai darėme: draugas nusipirko kompiuterį, bandė kažką dirbti su muzikine programa... Viskas buvo mėgėjiškai, tačiau užsidegimas buvo didžiulis. Aš labai to norėjau ir man pavyko suburti chebrą, kuri irgi to norėjo. Pavyko. Labai visi džiaugėmės šiuo albumu. Niekas neuždirbo pinigų, bet esmė buvo turėti savo kompaktinį diską. Tokia buvo pradžia. Vėliau su grupe liko žmonės, kurie žinojo, kad su projektu reikės nemažai dirbti, išleidome tikrą studijinį albumą. Taip judame jau penkiolika metų ir šiais metais džiaugiuosi išleidęs naują „Žalvarinio“ albumą „Teka“.
- Per tiek metų Lietuva perėjo nemažai muzikos stilistikos ratų, bet galime pastebėti, jog vis dažniau atlikėjai renkasi gyvą atlikimą, gyvus būgnus, gitaras...
- Manau, tai yra Vakarų įtaka: gyvai grojančios grupės ten visada buvo vertinamos. Pas mus chebra viską sugadino, kai atsirado kalbos apie „formatus“ ir „neformatus“. Buvo periodas, kai radijo stotys netransliavo mūsų. Gitarinė muzika tarsi buvo uždrausta, ji nepraeidavo cenzūros. Mūsų žmonės atprato matyti gyvą band‘ą. Iki devyniasdešimtųjų viskas buvo gerai, tačiau vėliau prasidėjo pigių „fonuškių“ era. Smagu, kad dabar einame labai teisingu keliu. Ar įsivaizduoji grupės Queen koncertą tik su sintezatoriumi? Red Hot Chili Peppers? Visos grupės atvažiuojančios iš Vakarų turi instrumentus. O pas mus? Juk galima ir su mažu biudžetu kažkaip prasisukti. Suprantu, kad žmonėms koncerto metu svarbiausias, galbūt, yra vokalistas, bet aš neičiau į koncertą, kurio metu tik jis vienas staiposi scenoje pagal įrašą.
- Kaip manai, kokį kitą žingsnį žengs Lietuvos pop scena?
- Beje, geras popsas man labai patinka. Jį groti smagu: su Vaidu Baumila, Marijonu... Na, Marijonas gal yra labiau rokas... Svarbiausia, kad kiekvieną dieną žengiame geresnės kokybės link. Vaizdo klipai gerėja, muzika gerėja – esame lygiaverčiai kolegos su užsienio atlikėjais. Mes sugebame tai padaryti. Tik nereikia kompleksuoti.
- Jeigu dabar leisčiau tau pasigirti, kokius pasiekimus išvardintumei?
- Esu sukūręs 5 grupės „Žalvarinis“ albumus, du iš jų išleidau savo lėšomis, albumas su M. Mikutavičiumi, Ieva Narkute, dirbu sesijiniu muzikantu įvairiose įrašų studijose su įvairaus plauko prodiuseriais, kelios M.A.M.A. statulėlės, koncertai arenose, geriausio gitaristo konkurse „Gitarų šėlsmas“ pirmos vietos laimėtojas 2011 metais, gastrolės JAV ir Didžiojoje Britanijoje. Dalyvavau Dainų šventėje su savo muzika, tūkstantinė chorų minia pritarė „Žalvariniui“. Nedaug Lietuvos atlikėjų turėjo tokį džiaugsmą. Įsivaizduok, 10 tūkstančių choristų, orkestras, LRT ritmo grupė, pirmoje eilėje sėdi prezidentė ir visas šalies elitas, o tu pjaustai savo gitarinius rifus (juokiasi). Ar užteks girtis? Pamiršau dar paminėti, kad nauja patirtis su folk dainininke Veronika Povilioniene mane nubloškė į visai kitus improvizacijos horizontus. Gyvenimas yra gražus ir be galo įdomus, reikia tik priimti „Jo“ pasiūlymus.
